Į visuomeninę veiklą itin anksti įsitraukusi mergina iki šiol yra tarsi gyvas sidabras: ji neatlygintinai organizuoja ir koordinuoja renginius, jaunimo susitikimus, savanoriauja, padeda studentams, nors pati tęsia studijas. Daugiausiai jos laiko atima darbas - juk vien "užklasine veikla" gyvas nebūsi.
Klaipėdos valstybinėje kolegijoje dirbančios G. Kareivaitės svajonė - veiklus jaunimas.
Kaip jaučiasi šiam konkursui nominuotas žmogus?
Labai nustebau - su įvairiomis nevyriausybinėmis organizacijomis dirbu dar nuo tada, kai mokiausi mokykloje, buvau gal šeštokė. Man ši veikla įprasta, tad pasirodė keista, jog žmonėms atrodo, kad už tai, ką darau, esu verta kokio nors atlygio. Pasidomėjau konkursu ir net nemaniau, kad galiu jame dalyvauti. Bet vėliau pagalvojau - o gal? Todėl buvo labai džiugu pamatyti save stipendijos kandidatų sąraše, smagu, kad kažkas pasiūlė.
Kažkas?
Jau išsiaiškinau - tai mano sesuo. Ji mano didžiausia rėmėja visur ir visada. Norėdama patikslinti kai kuriuos duomenis apie mane veikė gudriai ir išviliojo juos apgaule.
O tarp finalininkų patekti tikėjotės?
Nelabai, vien dėl to, kad tarp kandidatų buvo tikrai daug žmonių. Apie tai pagalvojau vėliau, pajutusi didžiulį palaikymą. Kolegijos bendruomenė, buvę studentų organizacijų nariai mane drąsino, skatino, prisiminė žmonės, su kuriais įvairiuose projektuose dalyvavau anksčiau, kitiems priminė. Vien tai - jau rezultatas.
Kur tos aktyvumo, visuomeniškumo užuomazgos?
Kai buvau šeštokė, prisijungiau prie skautų. Tarp jų ir radau pagrindus vertybių. Vėliau, pakeitus mokyklą, buvo šiokia tokia tuštuma, kurią užpildžiau tik pradėjusi studijuoti kolegijoje. Visas studentiškas organizacijas "ėmiau šturmu" ir dabar su jomis bendrauju. Tai - labai geras startas jaunam žmogui.
Startas kam?
Gyvenimui, darbinei veiklai, pažinčių rato plėtimui, viso ko pagrindas. Aš iki šiol vedu mokymus, padedu studentų atstovybėms. Sakau jiems: nebijokite prašyti pagalbos, nes niekas jos nesuteiks, kol nežinos, kam ko reikia. Jaunimui reikia veikti čia ir dabar, tik tuomet į juos atkreips dėmesį, investuos.
Drąsus dabar jaunimas?
Drąsus, bet labai daug nemotyvuotų. Aktyvių - gal 20 procentų, likusieji - "šprotų valgytojai", taip mes vadiname neveikliuosius. Norėtųsi tuos 80 procentų gerai pakratyti, kad jie imtų kažką veikti, juolab kad realizuoti save yra kur - nevyriausybinių organizacijų pilna, nežinoti neįmanoma, tik žinoti nenori. Kita vertus, gal jie informacijos atsirinkti nemoka.
Tai reiškia savanorystę, neatlygintiną darbą, kurio jums teko nemažai dirbti.
Jaunimas ten dirba norėdamas save realizuoti ir įgyti patirties. Tai "veža" ir nuo to ne taip lengva atsitraukti. Pavyzdžiui, aš didesnę laiko dalį šiuo metu skiriu darbui, dar tęsiu studijas, bet iš ten išeiti negaliu. Kartą atėjai - ir viskas.
Savanorystė - taip pat įtraukianti. Pajauti, kad kažkam gali padėti, pamatai žmonių šypsenas ir supranti, kad įdėtos pastangos grįžta šimteriopai. Ne pinigais. Toks požiūris, vertybinis pagrindas turėtų būti didelėje bendruomenėje - man tai atrodo natūralu, nes užaugau gausioje šeimoje, man nuolat reikia bendravimo.
Norėtumėte būti amžina studentė?
Amžinai besimokanti.
Pabandykime įsivaizduoti, kas būtų, jeigu laimėtumėte.
Galvojau apie tai. Šeimos nariai, draugai juokavo, kad turėčiau juos kažkur išsivežti. Tačiau taip nepasielgčiau, nes seniai turiu svajonę. Tai - renginys jaunimui Klaipėdoje, kuris "nurautų". Gera dozė veiksmo. Tai būtų kažkas naujo. Ir man, ir tiems 80 procentų neaktyvaus jaunimo. Kai kurių jaunimo idėjų įgyvendinimą dažnai sutrukdo finansų trūkumas, tad žinau, kam būtų panaudota stipendija.
Kalbino Valdas PRYŠMANTAS
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą