Pranciškonas vienuolis Juozapas Marija: "Didžiausia žmogaus nelaimė yra bandymas būti tobulam"

Liga yra mūsų gyvenimo dalis ir negali jos išmesti, sakyti, kad buvo gyvenimas, kurio nebėra, nes net ir sergantis žmogus GYVENA. Galbūt tai metas, kai žmogus turi daugiau laiko pabūti su savimi, savo mintimis, nes dabartinis gyvenimo tempas to neleidžia.

Ar pasitaikė atvejų, kad šeimos, kuriose daug rietenų, neapykantos, kreipiasi ne į psichoterapeutus, bet į vienuolius? O gal bėga pas ekstrasensus, siūlančius greitos ir lengvos sėkmės receptus?

Būna, bet nelabai dažnai. Iš tiesų žmonės nesuvokia, kad patys kuria tuos savo gyvenimus ir savo pasaulius, ir jeigu juose nėra Dievo ir dvasingumo, patiems nemiela gyventi. Sąmoningieji suvokia, kad kažkas ne taip, ir ieško pagalbos.

Ekstrasensai iš tikrųjų išjudina dalykus, kurių patys nelabai pažįsta, arba įsivaizduoja, kad pažįsta, ir paskui žmonės paliekami vieni patys, kai situacija tampa rimta; kai prasideda bėdos, išsigąsta ir patys būrėjai. Turime suvokti, kad tas dvasių pasaulis nėra atskirtas nuo materialaus, kad ir kaip norėtume tai neigti. Kai žmonės pradeda bendrauti su dvasių pasauliu, būna ir pasekmės.

Galvoju, kodėl laukiame tos visiems krikščionims brangios šventės - Kalėdų - su tam tikru liūdesiu? Tam kartui ištirpsta širdies ledai, žmonės aukoja vargšams, susėda su priešu už vieno stalo, o paskui vėl viskas po senovei...

Bet pats gerumas yra gerai; ar jis tik šventinis, ar nuolatinis. Smagu, kad nors retkarčiais žmonės prisimena ir susivokia, kad tame pasaulyje yra vietos atidumui kitam ir meilei. Gaila, kad vėliau jie savo širdis vėl užkietina, ir tada ateina tas liūdesys. Bet niekada nevėlu gera daryti.

Mes kartais manome, kad nelaimingi tie žmonės, kurie mažai turi; gal yra atvirkščiai?

Visus aplinkui bandau įtikinti, kad didžiausia ir tragiškiausia žmonijos nelaimė yra bandymas būti tobulam. Kai pasineriame į tobulumo siekimą bet kokiomis priemonėmis, nesijaučiame laimingi. Tokie tampame, kai išmokstame gyventi su tuo, ką turime. Pamatome, kad kitas žmogus lygiai taip pat, kaip ir tu, į kurį žiūrėjai iš aukšto, turi silpnybių ir bėdų, ir vargų, bet nepaisant to, kažkokiu būdu sugeba būti laimingas. Tai ir man suteikia vilties.

Jūsų kolega sakė, kad reikia susierzinimų ir iškrovos, kad toliau gyventume be pykčio, nekauptume nuoskaudų. Ar dažnai jūs pykstate ir dėl ko?

Žinoma, būna momentų, kai sukyla pyktis, bet galvoju, kad tai žmogui yra natūralu - reikšti emocijas. Blogai, kai jos užrakinamos širdyje. Geriau išsiaiškinti su žmogumi iki galo, kol pamatysi jo tikrąjį veidą, įvertinsi ir pamilsi. Kai suvoksi, kodėl taip atsitiko, gal suvoksi savo klaidą. Apiplėšiam save klaidų ieškodami tik kituose ir nebandydami nieko keisti.

Jūs mokote vaikus pranciškonų gimnazijoje; kokie jie yra?

Iš tiesų jaunimas - nuostabus. Matot, kiekvienas žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą, kiekvienas yra apdovanotas galia keisti pasaulį jam suteiktu gebėjimu. Reikia tik jį pamatyti. Pas mus mokosi beveik 900 vaikų, ir mes su didinamuoju stiklu neišsirinkome geriausiųjų, tai yra miesto vaikai. Tik kai išleisime juos į gyvenimą, galėsime pasakyti, kad ir mes prisidėjome prie jų auklėjimo.

Kartais galvojama, kad vienuoliai užsidaro už vienuolyno sienų, jiems nereikia imtis atsakomybės už savo šeimą; esą taip gyventi lengviau. Kaip gyvenimas vienuolyne pakeitė jūsų požiūrį į save, į kitus?

Mes nesame užsidarę, kaip tik esame labai atviri. Mes nebeturime laiko sau, ir mes turime be galo didžiulę šeimą, kuria džiaugiamės. Ir tai tikrai nėra pabėgimas nuo pasaulio, nes visas tavo laikas skirtas jam. Sunkiausia, kad bėgi, bėgi, ir kartais nebesuvoki, kas tu pats esi. Nes galime per gyvenimą bėgti labai gerai ir greitai, bet vieną dieną apsižiūrėt, kad bėgome ne į tą pusę. Ir vėl reikia susidėliot orientyrus.

Vienuoliai kartais sukuria labai žemiškus dalykus; kaip antai Prancūzijos vienuoliai prieš kelis amžius išvedė stipriausią jaučių veislę, o benediktinų vienuolis Perignonas XVII amžiuje išrado šampaną...

Mes tokių netradicinių patirčių neturime. Pranciškonai skiriasi nuo kitų vienuolių, kad nėra taip griežtai regulos apibrėžta, ką mes turėtume daryti. Mes raginami tiesiog gyventi pagal Evangeliją, ir šv.Pranciškus mirdamas kaip testamentą paliko pasakęs: "Aš savo darbo dalį atlikau, dabar tegu Dievas parodo, ką jūs turite daryti". Kiekvienas brolis yra unikalus ir ieško būdų, kaip pasaulį padaryti gražesnį. Vieni tapo ikonas, kiti kuria poeziją, man patinka rašyti prozą.

Aišku, tai labai asmeniška, bet kaip pajuntamas pašaukimas pasišvęsti Dievo tarnystei? Ar įvyksta koks sukrėtimas?

Tai tiesiog bandymas gyventi savo gyvenimą. Ateina metas, kada pamatai, kad su vienais žmonėmis tau yra pakeliui - taip mes susirandame draugus, pasirenkame darbus, dalykus, kurie arčiausiai širdies.

Jūsų tikėjimas yra kaip švarus lapas, nes esate apsaugoti nuo tam tikrų patirčių ir purvo?

Kodėl taip galvojat? Man atrodo, kad mes kaip tik matome to gyvenimo daug daugiau negu kas kitas. Būname tokioje aplinkoje ir su tais žmonėmis, kurių kitas nenorėtų matyti.

Kaip paaiškintumėte apaštalo Pauliaus žodžius: "Kas yra dvasingas, tas dar labiau save pavergia"? Ar tai reiškia, kiek daug reikia atsižadėti?

Kai priimi dvasią, turi pripažinti, kad ji vadovaus tavo gyvenimui, o nedarysi to, ko tu nori. Atsižadi savo troškimų, nes patikėjai, kad dvasia tave gali padaryti laimingą, kaip eidamas per džiungles neturi kompaso nei žemėlapio, ir pasitiki vedliu, ir patiki jam savo gyvenimą. Dvasingas žmogus suvokia, kad jo gyvenimas yra Dievo rankose, ir Jis mums yra patikėjęs daug užduočių.

Man priimtina vieno teologo mintis, kad Dievas nėra "didelis žmogus", kuris įniršęs imasi žiaurių veiksmų. Nėra baudžiantis ar apdovanojantis, jo veiklai nedaro įtakos emocingos užgaidos. Dievas yra neatmiežta, nepajudinama ir netgi negailestinga meilė.

Dievas yra asmuo, tai nėra kažkokia energija. Natūralu, kad žmogus su Dievu bendrauja kaip su asmeniu, ne abstrakcija, ir gali jam priskirti tam tikras savybes, sužmoginti. Bet tikrai neįsivaizduoju kaip žilagalvio senelio, sėdinčio ant debesies. Tai iš tikrųjų galinga meilė - ir jėga, teisingumas. Ir gali ką nori sakyti, bet tai yra asmuo.

Kretingoje gyvena daug paprastų žmonių. Kurių darbuose įžvelgtumėte šventumo? Į tuos, kurie atiduoda kitam paskutinius marškinius, žiūrime net su pašaipa...

Iš tiesų būtų sunku išskirti, nes aplinkui yra tiek gerumo. Kad ir tas žmonių troškimas - ruošiantis statyti centrą onkologiniams ligoniams - pardavinėti simbolines plytas. Moteriškė, kuri po operacijų vos gali pakelti ranką, stengiasi bent tokiu būdu prisidėti prie statybų, nes sako: "Kai aš susirgau, nebuvo, kas man padėtų".

Pagaliau su gimnazijos moksleiviais vykome piligrimų keliu į Santjagą, prie švento Jokūbo kapo Ispanijoje, ėjome pėsčiomis apie 200 kilometrų. Neįkainojami susitikimai su nuostabiais žmonėmis iš viso pasaulio, turinčiais savo gyvenimus. Vienas eina tam, kad padėkotų Dievui už 25 metus laimingos santuokos... Sutinki vyrą, kurio žmona susirgo vėžiu ir jis nieko nebeturi, viskas atiduota gydymui, bet jis dėl jos tą kelią nueina. Matai, kaip mūsų vienuoliktokai išmoksta vienas kitą mylėti, pakęsti, pagaliau dalintis, ką turi. Ir turi visišką pasitikėjimą Dievu, nes nežinai, kur nakvosi, ką gausi valgyti, ir matai, kokiu nuostabiu būdu Dievas parūpina tai, ko negautum per geriausią turizmo agentūrą.

Kaip keičiasi bažnyčia, jos kanonai, sustabarėjusios tradicijos? Kai kur Dievas joje šlovinamas džiaugsmingai, kaip tai daro juodaodžiai.

Kiekviena tauta savaip bando Dievą šlovinti. Galbūt mūsų bėda, kad manome, jog mūsų Dievas toks mažas, kad galima tik vienu būdu garbinti. Kai suvokiame, kad jis yra begalinis, patiems atsiveria širdis, ir po truputį ateina suvokimas, kad nors kai kurios svarbios dogmos atskleidžia tam tikras tiesas, labai griežtos taisyklės visgi kuria stabus. O dėl stabų žmonės žudo. O tuo tarpu nuostaba, asmeninis susitikimas su Dievu, su stebuklu parklupdo mus ant kelių. Ir kuo daugiau bus tos nuostabos, tuo mūsų tikėjimas bus gyvesnis, nes tu kalbėsi apie tai, ką pats patyrei, apie tą, kurį susitikai.

Ar kuriate planus kitiems metams? Ar kiekvienas vienuolis gali būti misionierius kaip kunigas Hermanas Šulcas, globojantis vaikus Ruandoje?

Nelabai. Žinoma, šiek tiek įsivaizduoji, kaip tęsi pradėtus darbus, bet niekada nežinai, kaip bus iš tiesų. Bet kurią dieną tave gali pašaukti kur kitur važiuoti - į kitą miestą, valstybę ar žemyną. Tiesiog būni atviras. Šiaip visi esame misionieriai: tavo misija gali būti gretimas kiemas, gali būti Afrika.