Pranas Skersys: Viešpaties armijos generolas

K"ą, balandėle, tikiesi išgirsti? Bočius rado tabokerką, boba mislyj, kad cukerką! - pasišaipė iš mano smalsumo.

- Gimiau 1904 metais, Kretingos rajone, Salantų valsčiuje, Skaudalių kaime. Tais pačiais metais tėvas išvažiavo į Ameriką ir paliko tris vaikus motinai, nepaklausęs, iš ko juos maitins. Grįžo po dvidešimties metų, uždarbį išpustęs, nes neturėjo valios. Šešerių metų mama išvedė pas ūkininkus karvių ganyti, o žiemą vaikus keravoti, o ji pati Palangoje tarnavo virėja pas kunikaikštį, grafą Tiškevičių. Tada, mažas spirgis, paprašiau: "Panele Švenčiausia, būk man už mamą!

Gaspadinė, pas kurią tarnavo ketverius metus, žvėris buvo: kudlas rovė, už ausų pakėlusi, į aslą trankė, botagu skūrą dyžė. Paskui, pas kitus ūkininkus - kaip danguje. Keturiolikos metų baigęs ganyti, pradėjo savarankišką gyvenimą: ėjo griovių kasti, dalgiu šienaut, virbų kapot.

Dvi sesutės viena po kitos numirė, o mane, vidurinįjį vaiką, smertis peršoko ir užmiršo: tebesu."

Į šėlstančią jūrą

"Visą amželį buvau ligonis, kol per radiją išgirdau apie Kepenio sveikatingumo mokyklą. Jau turėjau 87 metus, tai paklausiau, ar jis turės maišelį kaulams suberti, ar pačiam atsivežti? Prie jūros nubėgau, bet ar sausio mėnesį pulsi? Taip kankino bronchitas, radikulitas, visų ligų pulkas. Balandžio mėnesį jau pasiryžau, o buvo dideliausia audra, bangos iki pat kopų plakės, liūtis, nieko neveizėjau, bet pasakiau: lįsiu į vandenį, ir šventa.

Po šiai dienai iš ryto - šaltas šulinio vanduo, ir visi nelabieji atšoko, tik viena kojelė girgžda. Iki 80-ies metų motociklu laksčiau. Ar šnapsę geriu? Jeigu balius - čerką per vakarą išgersiu. Kai sveikatos mokykloj buvau, rekomendavo tiktai grūdus, žoleles, o aš dar plūkiausi nuo ryto lig vakaro, po obelis laipiojau, tai mėsos dėl stiprumo reikėjo. Dabar visko valgau, bet su saiku: baltymus, rūgštis su krakmolingais produktais maišau, per balių iš dvidešimt rūšių valgių pasirenku vieną du, kurie tarpusavy dera. Saldumynų, mėsos neperku, bet lašinius, per du pirštus atsipjovęs, kasdien valgau. Ar tu valgai? Rytmetį susitarkuoju morkiuką, kopūstą, česnaką, biškelelį braškių uogienės ir pusę šaukštelio grietinėlės, kad tik sušlaptų - ir prisivalgau. Ir padarau mankštą po valandą, tada išeinu ilgam pasivaikščioti, pasižmonėti."

Meilė stipresnė už mirtį

Klaipėdoje, 1939-aisiais, dirbo prie geležinkelio, kūriku. Sykį vaikinas sumanė plieniniu žirgu pasivėžinti: išsigando, pamatęs atbėgantį viršininką, bet šis, užuot išbaręs, paskyrė garvežio mašininku. Sakė nemėgęs tėvynačių, bagotų ūkininkaičių; biednas nedrįso prie jų lįsti. Jo kamara buvo vienoj namuko pusėj, Petronėlės - kitoj, ir trejus metus vienas į kitą stebeilydamiesi, žodžio neištarė. Jau Pranui susiruošus išvažiuoti dirbti į Plungės linų fabriką, mergina prabilo: "Ar toks agnus vaikelis padėsi mano tėvui žvyrą vežti?" O jis: "Ar tu man padėtum vargelį vargti?" Ji iškart sutiko. Senolio akyse sužibo ašaros.

Dar pirmaisiais metais, parėjęs iš darbo, rado žmoną nusirėkusią: "Tu mirsi, o kam reikėjo ženytis?" Mat jos žmogus krauju ir skrepliais prikosėjo skudurus; sirgo džiova, buvo visai išsekęs. Bet smertis vėl peršoko.

"Kai turėjau 53 metus, daktarai pripažino vėžį. Prapjovė mane medicinos studentas gyvą, be narkozės, viską mačiau. Daktarai darė bandymus; iš grobų man pasiuvo skrandį. Aniedu daktarai seniai pasimirė, o aš tebesu, kaip amžinas žydas", - juokiasi žemaitis.

Kai pirmagimis sūnus į kariuomenę išėjo, pusamžei porai gimė pagrandukas. Jau ir provaikaičių yra. Iš septyneto vaikų liko šešetas: Birutės brolio dvynio Vytautėlio nebėr.

"Kai parėjo vokiečiai, džiaugėmės nusikratę rusų, maniau, būsim išliuosuoti, tai trečiąjį vaiką Adolfu pakrikštijau."

Nuritinęs kalną nelaimių

Senolis pasakoja iki trisdešimtmečio smagiai pasiautęs, o paskui nukirto: visa, kas užgyventa, kaups senatvei.

"Esu tokių darbų turėjęs, kad per mėnesį uždirbdavau po dvylika bekonų; tas y pinigs! Prie geležinkelio uždirbdavau iki 500 rublių, parėjęs į fabriką čia tegavau keturis smetoniškus litus į dieną. Nupirkau 3 ha žemės, ir budinkus pastačiau, sodną didelį pasodinau. O dabar laimingiausias laisviausias žmogus - iš pensijos gyvenu kaip generolas! Niekam nepriklausau, vaikai savo tvarkingus gyvenimus turi - ne latrai, ne invalidai - darbininkėliai, gaspadoriai. Nėra tokio darbo, kad nesugebėtų. Aš pats fabrike padirbau iš geležies tekinimo stakleles, kiti netikėjo, sakė - amerikoniškos. Kai į pensiją išėjau, dvidešimt metų į Toljatį, už Maskvos dar tūkstantis kilometrų, obuolius vežiau parduoti. 50 000 uždirbtų rublių banke pasidėjau - palikau čystas, kaip ir visi."

Jei tikėjimo neturi, negali nei sveikatos, nei laimės turėt, sako senolis. Iš pradžių buvęs pusiau tikintis, bet kai pasakė, kad vėžys įlindo, velnias su ragais, pasižadėjo ponui Dievui, sutartį sudarė: Tu rūpinkis manim, aš Tavim.

"Man gėda, kad sulaukęs šimto metų, dar daugiau prašyčiau, juokauju: "Jeigu Tau, Viešpatie, yra reikalas, turi etatą danguj - aš pykšt pykšt atbėgsiu. O jei kam dar žemėj esu reikalingas, laikyk mane. O nelaimių mirtinų kalną esu nuritinęs."

Senolis prisimena, kaip iš traukinio avarijos išsigelbėjo, vos košeliena nelikęs, ir kitas trilerio vertas istorijas...

"Labiausiai keravokis pykčio, pasibučiuok su neprieteliu, susgadyk; tau visos ligos praeis. Aš nesisieloju, jeigu mane apšneka, o esu teisus - tai man kaip karūną deda ant galvos. Jeigu su žmona susitarei gyventi, o paleistuvausi - tuom sykiu sveikatos neteksi, juk tau, veidmainiui, grauš sąžinė visus kūno pašalius. Mano su žmona charakteriai, yra buvę, irgi nesutiko. Aš norėjau mylėti, agnus buvau, o ji nenorėjo pasiduoti. Kartą atsisėdau ant lovelės ir pasakiau: "Jeigu abu kamuojamės, aš tave čia palieku, pats prie fabriko gyvensiu". Kad įsiraudos... Vis tiek išgyvenom amžių. Bet jeigu būtų ne ant kaklo puolus, bet pasakius: "Mauk!", būtų to vieno žodžio užtekę..."

Gyvenimiška diplomatija

"Aš tau pasakysiu: nė viena valdžia žmogui netarnavo. Žemės žmogus vis ėjo vargo kalvarijas. Juk mes keturias okupacijas turėjom. Smetonos laikais jau buvo pradėję būt gerai - su darbais, prasigyvent, o dabar Lietuvoj - kaip mes piemenys kad žaidėm, taip dabar valdžia žaidžia, tas man priklu. Penkis mėnesius erzinosi su prasikaltusiu prezidentu; šiurpulys ima pagalvojus, kas dar gali būti. Aš prezidentu rinkčiau Adamkų, kuris dar žmogiškumo turi. Tarybiškai išauklėti to neturi. Bet mano vaikaičiai pamatys pakilusią Tėvynę, išmoks darbo kultūros, pagarbos valstybei, apsipras su savo laisve. Tik be juodo vargo nė veršio neužauginsi."

Šimtametis Pranas Skersys nesuprato tik vieno mano klausimo: kur gyvenimo prasmė?

"Prieš trisdešimt metų šiurpu buvo žiūrėt, kaip žmogų po žeme įkiša. O šiandie turiu marmuro paminklą pasistatęs, žinau, kad ten, kur mano žmona - žole užžėlę mano nameliai. Kur rasi žmogų, kuris be baimių gyventų? Mėgaujuosi gyvenimo palaima kiekvieną akimirką. Palikuonis po savęs palieku, viską, ką sukūriau. Kas tiki - laisvas nuo mirties. "

Dar paklausiau, kaip pasipuoš gimtadienio iškilmėms. Parodė spintoje kabančius du Lietuvos kariūno kostiumus su ordinu: "Buvau šaulys ir būsiu!"