Povilas Vanagas ir Margarita Drobiazko pasiilgsta lietuviškos inteligencijos ir maisto

Per metus jie turi tris laisvas savaites. Dvi skiriamos atostogoms, viena - kalėdiniams "Liepsnojančio ledo" pasirodymams Lietuvoje. Šiemet pasaulio ir Europos dailiojo čiuožimo prizininkai Margarita Drobiazko (39) ir Povilas Vanagas (41) ledo šou ruošiasi ypatingai, mat jis - jubiliejinis, rodomas jau dešimt metų. Tiesa, kad nesugadintų žiūrovams malonumo, čiuožėjai šou detalių neatskleidžia. Pora mieliau pasakoja apie gyvenimą vieno didžiausių pasaulio didmiesčių - Maskvos - pašonėje.

- Ką pamatysime jūsų naujojoje programoje "Liepsnojantis ledas"?

Povilas: Tikiuosi, kad programa tikrąja šio žodžio prasme bus jubiliejinė. Tai bus ypatingas reginys. Pakvietėme garsius čiuožėjus. Atvažiuos ir Lietuvoje jau numylėtiniais tapę artistai, pavyzdžiui, Europos dailiojo čiuožimo čempionas Tomašas Verneris. Žiūrovams Lietuvoje jis taip patinka, kad jau nebeaišku, kur jį myli labiau - Lietuvoje ar gimtojoje Čekijoje.

- Ar iš publikos reakcijos jaučiate, kad Lietuvoje esate ypač laukiami?

Povilas: Taip. Ir dar jaučiame, kaip per šiuos 10 metų išlavėjo žmonių dailiojo čiuožimo supratimas ir skonis. Mūsų žiūrovai tapo ekspertais. Labai malonu, kai publika sureaguoja į sudėtingai atliekamus dalykus.

Margarita: Reikia pripažinti, kad Lietuvoje publika buvo puiki visada. Tik pirmaisiais metais jai patikdavo viskas, kad ir ką parodytum. O dabar žmonės išrankesni, jie jau skiria, kas gerai, o kas - blogai, todėl juos reikia lepinti.

- Kokia šių metų "Liepsnojančio ledo" tema?

Margarita: Ypatinga. Kai televizijos programoje pasiskaitau kokio filmo anonsą, kartais būna tiek parašyta, kad aš jau žinau, kaip filmas baigsis, ir nebenoriu jo žiūrėti. Nenorime, kad taip atsitiktų ir su ledo šou, todėl apie ką ir kaip - neatskleisime. Norime, kad žmonės ateitų ir viską pamatytų savomis akimis.

Povilas: Šiemet bus daug akrobatų pasirodymų. Pastebėjome, kad žmonėms tai labai patinka.

- Gal ir jūs pakilsite į orą?

Margarita: Ne. Mes čiuošime. Tegu skraido tie, kurie tai moka. O mes darysime tai, ką galime geriausiai.

- Kaip reaguojate į žiemą?

Povilas: Man patinka žiema. Žiemą gražu. O ypač - Rusijoje, kur daug sniego.

Margarita: Man trijų žiemos dienų - per akis. Dvi dienos Naujųjų ir viena diena - paslidinėti slidėmis. Dailiojo čiuožimo atstovai labiau nei kiti mėgsta vasarą, nes mums žiemos pakanka ant ledo.

- Kaip ilsitės po pasirodymų?

Povilas: Dažniausiai norisi skaniai pavalgyti, išgerti gero vyno ir išsimiegoti. Tai jei šie keli veiksniai būna įgyvendinti...

Margarita: Bet jie niekada nebūna įgyvendinti, nes kol pageri vyno, miegoti laiko beveik nelieka.

- Gal domitės kokiu kitu sportu - be dailiojo čiuožimo?

Margarita: Aš sporto nemėgstu. Mane tiesiog purto nuo per televizorių rodomų varžybų. Erzina. Negaliu žiūrėti. Žiemą kartais paslidinėjame kalnuose. Čiuožiantiems pačiūžomis labai lengva šliuožti slidėmis. Dar galiu pažaisti ledo ritulį.

Povilas: Žaidžia ji gerai. O aš nuo vaikystės, kaip ir visi berniukai Lietuvoje, kliedėjau krepšiniu. Ir net pirmais gyvenimo metais Maskvoje, kai atvažiuodavo "Žalgiris", eidavau į rungtynes.

- Daug keliaujate. Ką labiausiai mėgstate iš viešbučių pusryčių meniu?

Povilas: Labai mėgstame pusryčiauti Vokietijos, Lietuvos viešbučiuose. O išskirti ką nors, kai šį rytą pusryčių valgiau pupelių, kiaušinienės, raudonos žuvies su bandelėmis, blynelių su sūriu ir mėsa, vaisių, kavos ir lietuviškos dešros, aš negaliu.

- Tarp to, ką išvardijote, pasigedau saldumynų. Nevalgote jų?

Margarita: Per pusryčius galiu valgyti tik saldžią košę ir gerti saldžią kavą. Bet šiaip aš valgau ir šokoladą, ir kitus saldumynus...

Povilas: Bet palyginti su tuo, kaip būdavo anksčiau, saldumynų tu valgai rečiau. Aš iš skonio jaučiu, kai kandu, būni nebe tokia saldi... (Abu kvatoja.)

- Gal gyvenant per atstumą geriau matyti, kaip keičiasi Lietuva?

Margarita: Palyginti su, pavyzdžiui, Maskva - lėtai. Bet gal tai ir gerai...

Povilas: Prieš kokius 10 metų Vilnius, jo senamiestis keitėsi labai sparčiai. Aišku, ir ekonominė situacija buvo kita. O dabar viskas tarsi užkonservuota. Ir kai skaitai, kiek žmonių iš Lietuvos išvyksta - labai liūdna.

Margarita: Tą Lietuvą paliekančių žmonių skaičių gali nujausti jau vien iš to skaičiaus lietuvių, kuriuos sutinkame visame pasaulyje. Iš draugų Londone dažnai girdime: neįmanoma, kiek daug mieste lietuvių...

- Povilai, o gal patys planuojate sugrįžti į Lietuvą?

Povilas: Ką gali žinoti...

Margarita: Problema ta pati, su kuria susiduria ir Lietuvoje gyvenantys lietuviai. Rusijoje mes užsidirbame pinigų. Daug daugiau pinigų.

- Margarita, kokios savybės būdingos lietuviams?

Margarita: Inteligentiškumas. Rusijoje taip pat tam tikram sluoksniui būdinga inteligencija, bet ten labai daug tautų susimaišiusios. Maskvoje sutikti tikrą rusą sudėtinga.

Povilas: Ir tai labai triukšmingas miestas.

- Kokių savybių reikia, kad išgyventum tokiame megapolyje kaip Maskva?

Povilas: Pirmiausia reikia priprasti prie ritmo. Kai atvažiavau į Maskvą pirmą kartą, negalėjau suprasti, kaip joje galima gyventi. O pragyvenau jau 20 metų. Tiesa, po 10 metų mes persikėlėme už Maskvos. Norėdamas gyventi Maskvoje, turi susitaikyti su tuo, kad per dieną po tris valandas ir daugiau stovėsi transporto grūstyse.

Margarita: Ir, deja, gyvendamas didmiestyje negali būti pažeidžiamas, jautrus. Nes jei reaguosi į visą tą chamiškumą, kurio dideliame mieste labai daug, kai tave stumdo alkūnėmis ir vis ką nors chamiškai pasako... Manau, iš bet kokio mažesnio Europos miesto į Maskvą atvykusį žmogų gali ištikti isterija. Gyvenant didmiestyje reikia išmokti kurti psichologinę ribą tarp savęs ir aplinkos. Žinoma, yra toks Tokijas, dar didesnis miestas už Maskvą, bet kad tave metro kas pastumtų ar ką šiurkščiai pasakytų - niekada. Nebent tas žmogus būtų rusas. Lemia tautos kultūra.

- Lietuvoje gandais apėjęs Maskvos pardavėjų chamiškumas...

Povilas: Yra tokio užsilikę, ypač - valstybinėse institucijose. Yra ir tokių variantų, kai užeini į parduotuvę, tave apžiūri ir sako: "Jaunuoli, jums reiks labai pasistengti, kad galėtumėte savo draugei nupirkti šiuos kailinius".

Margarita: Taip yra ir dėl to, kad Maskva - didžiulė, darbo rinka - taip pat. Ir jei tave išmetė iš vienos darbo vietos, tu be jokių problemų įsidarbinsi kitoje.

- Ką veikiate laisvalaikiu?

Povilas: Jei būname namie, mėgstu po žemę kapstytis: auginti gėles, būti darže. Dar užvakar savas petražoles valgėme. Šiemet išaugo ir ridikėlių, ir įvairių prieskoninių žolių, žirnių, patisonų...

- O jūs, Margarita, kokių pomėgių turite?

Margarita: Man patinka teatras, bet nėra tam laiko. Nes moteris - ne vyras. Reikia rasti laiko ir savimi pasirūpinti. O Maskvoje, jei važiuoji manikiūro, prarandi pusę dienos. Auginu plaukus tam, kad nelakstyčiau į kirpyklą jų nuolat kirpti. Ir dažausi namie. Manikiūrą ir pedikiūrą taip pat darausi pati. Negaliu sau leisti, mane erzina prarasti visą dieną tam, kad susitvarkytum. O Vilniuje tu viską gali padaryti per dieną ir dar lieka laiko!

Povilas: O, beje, kerpamės mes dažniausiai Lietuvoje, dantis taisomės Lietuvoje ir net pas kosmetologą dar visai neseniai Margarita eidavo tik Lietuvoje.

Margarita: Lietuvoje per dieną sutvarkome tiek reikalų, kiek Maskvoje - per savaitę!

- Kokių maisto produktų parsivežate iš Lietuvos?

Povilas: Labai daug juodos duonos - užšaldome ją kameroje. Ir mėsos gaminių vežamės, nes Maskvoje nėra tokių skanių dešrų... Yra, tiesa, gerų iš kokios Ispanijos, bet tada jų ir kaina...

- Žinau, kad Povilas, gyvendamas Rusijoje, pasiilgsta didžkukulių... O ko rusiško viešėdama Lietuvoje pasiilgsta Margarita?

Margarita: Lietuvoje aš būnu per trumpai, kad pasiilgčiau kažko rusiško. Bet gyvendama Maskvoje ir aš pasiilgstu didžkukulių ir šaltibarščių.

- Kas namie gamina maistą?

Margarita: Tas, kuris suspėja.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Laisvalaikis"