Poreikis skristi

Trečią dešimtį metų peržengęs vyras neatrodo nei nutrūktgalviškas, nei azartiškas, nei "išprotėjęs" dėl adrenalino - kaip dažnai sakoma apie ekstremalaus sporto atstovus. Languoti marškinukai, džinsai, akinukai, santūri laikysena, lėta aiški kalbėsena - labiau primena "moksliuką", o ne "Base jumping" mėgėją.

Mokykloje Gytis sakosi nebuvęs apsėstas nei fizikos su matematika, nei poezijos ar muzikos. Mokėsi ir elgėsi "vidutiniškai", grandiozinių tikslų nekūrė, užkariauti pasaulio neplanavo. Po vidurinės baigė finansų studijas, dirba rinkodaros srityje. Paklaustas, kas jį vis dėlto pirmą kartą išstūmė iš lėktuvo su parašiutu, tik nusijuokė ir šio įvykio nefatalizavo.

Gyti, įdomu, kokius būrelius vaikystėje lankėte. Kokiai veiklai skatindavo mama?

Jokių nelankiau. Mama nestabdė, nedraudė, nenurodinėjo - ir to pakako, kad augčiau savarankiškas. Aš pats rinkdavausi, ką veikti. Mėgau riedučius, dviratį ir kitokius judrius dalykus. Veiklos susigalvodavau pats.

Turite vyresnę seserį. Ji irgi šokinėja nuo uolų?

Ne, jai to nereikia. Pakako vieną kartą iššokti su parašiutu iš lėktuvo, kad suprastų, jog toks sportas jos netraukia. Man pakako vieno karto, kad suprasčiau, jog norėčiau tuo užsiimti. Vėliau priėjau ir iki "Base", nes šokant tokiu būdu laisvo kritimo laikas trumpėja, palyginti su šuoliais iš lėktuvo.

"Base" yra sklendimas su parašiutu nušokus nuo pastatų, tiltų, bokštų, uolų... Nuo kokio pagrindo atsispiriate dažniausiai?

Dažniausiai vykstu į Norvegiją, Šveicariją, Italiją...

Lietuvoje sąlygų šiam pomėgiui nėra?

Nėra aukštų objektų.

O Vilniaus televizijos bokštas?

Žemas objektas - vos kelios sekundės kritimo... Buvo kilusi tokia mintis nušokti nuo šio bokšto, bet kol kas ji nerealizuota.

Ar esate dalyvavęs tarptautinėse "base jumping" varžybose?

Taip, dalyvavau 2013 m. Šveicarijoje. Pasiekiau visai gerą rezultatą, bet... mane diskvalifikavo. Reikalas tas, kad ten galioja tokia taisyklė: išsiskleidęs parašiutą su juo turi 25 sekundes sklęsti, o aš sklendžiau 24,9 sek. - ir neužskaitė.

KARTU. Gytis su žmona Laura kartu jau 10 metų. Moteris nuo uolų nešoka - neturi tokio potraukio, tačiau su parašiutu iš lėktuvo nusileisti neatsisako, ypač vyro glėbyje.

Kokia tokių varžybų esmė, tikslas?

Nuo starto vietos šoka du žmonės, jie turi kuo greičiau nusklęsti iki pažymėtos žemėje vietos.

Kuo skiriasi šokti su parašiutu iš lėktuvo ir nuo uolos?

Kad galėtum šokti nuo uolos, prieš tai iš lėktuvo turi būti atlikęs maždaug 250 šuolių. Šito etapo apeiti nerekomenduojama. Nors pirmuoju atveju esama daugiau visokių apribojimų, taisyklių, "base" yra skirtas parašiutininkams profesionalams.

Ką tik grįžote iš Italijos. Kuo ypatinga buvo ši kelionė?

Italijoje šiemet buvau jau antrą kartą - su kolega iš Klaipėdos parašiutininkų klubo Jevgenijumi Burganu šokinėjome nuo 1300 metrų aukščio Monte Brento kalno, kuris gana populiarus tarp šio sporto mėgėjų, mat čia labai patogus privažiavimas prie šuolio vietos. Pavyzdžiui, Norvegijos fiorduose nepaprastai gražu, bet užkopti į kalną kainuoja daug jėgų.

Kelionė į Italiją buvo ypatinga tuo, kad išbandžiau savo naująjį kostiumą, kuris angliškai vadinamas "wingsuit". Tokie kostiumai pradėti gaminti neseniai ir pastaruoju metu labai populiarėja, nes leidžia dukart pailginti laisvo kritimo laiką - iki dviejų minučių. Nuo oro toks kostiumas sklendžiant prisipučia ir pasidaro nelyg lėktuvo sparnas. Sklęsdamas horizontaliai gali pasiekti ir net viršyti 150 km/val. greitį. Kitaip tariant, gali ne kristi, o skristi.

Jūs nesate iš tų žmonių, kurie dėl asmeninio adrenalino poreikio aukotų darbo, šeimos interesus...

Tikrai ne. Nevadinčiau to "adrenalino poreikiu" - tai tiesiog pomėgis, hobis, kaip ir daugelis kitų. Du tris kartus per metus vykstu į kitą šalį, su manimi visada keliauja žmona Laura. Vaikų dar neturime.

Italijos, Prancūzijos ar Šveicarijos Alpėse ar Norvegijos fiorduose šuolininkai renkasi ne tik dėl paties šuolio... Svarbi pati kelionė, kraštovaizdžiai, draugai, bendri interesai. Į šuolio vietą dažnai tenka kopti 4 valandas.

Beje, amerikiečių šuolininkai Alpėse praleidžia ištisas vasaras.

Ar žmona jūsų "skrydžiams" neprieštarauja? Juk tai gana pavojinga. O gal šokinėja kartu?

Nuo uolų nešoka. Neturi potraukio. Maždaug kartą per metus kuria nors proga šoka su parašiutu iš lėktuvo - su vadinamuoju tandemu (du žmonės). O mano pomėgį laiko gražiu sportu...

Nesakyčiau, kad mano pomėgis pavojingas - traumų pasitaiko labai retai. Technika yra labai ištobulinta. Pavyzdžiui, šokant iš lėktuvo įranga gali pati išskleisti parašiutą. Tiesa, "base" šuoliams skirtas tik vienas parašiutas, atsarginio nėra.

Kur jūs susipažinote su Laura?

Studijų metu. 10 metų esame kartu, vedę - treji metai. Dabar kartu dirbame.

Tas jūsų šokinėjimas - vis dėlto brangus malonumas...

Taip, kainuoja kelionės, bet už tai, kad nušoki nuo uolos, pinigų niekas neprašo.

Kiek Lietuvoje ir Klaipėdoje yra "base" šuolininkų?

Dabar iš Klaipėdos reguliariai važinėjame dviese su Jevgenijumi, dar keli prisijungia iš Vilniaus. Lietuvoje iš viso yra apie dešimt parašiutininkų, kurie užsiima "base jumping".

Didžiausias aukštis, iš kurio šokote?

3-4 kilometrai. Tiesa, su kariuomenės lėktuvu buvau pakilęs ir į 5 km aukštį.

Rekordų nesiekiate?

Neturiu tokio tikslo... Darau tai savo malonumui.

Vis tiek turite kokią nors idea fixe?

Norėčiau pasklęsti virš Kuršių nerijos su "sparnu"...

Nemažai pasaulio matėte iš aukštai. Kurios šalies vaizdai užbūrė?

Norvegijos. Mistiškas kraštovaizdis. Kiekvienam lietuviui linkėčiau jį pamatyti.

Vadovaujate Klaipėdos parašiutininkų klubui, dirbate instruktoriumi. Ar turite atsakymą, kodėl vieni žmonės bijo aukščio, o kiti ne?

Bijo visi, bet vis tiek visi nori skristi. Vieni svajoja apie tai, kiti pabando tą svajonę realizuoti. Pabandę vieni užsikabina, kiti - ne.

Šuoliai su parašiutu dabar labai populiarėja, ir Lietuva šioje srityje gana aktyvi - turi net 6 parašiutininkų klubus. Pavyzdžiui, Latvijoje nėra nė vieno tokio klubo, todėl latviai važiuoja pas mus, ypač Šiaulius yra okupavę.

Jau trejus metus iš eilės šiemet Lietuvos parašiutininkai susiburs Klaipėdoje per Jūros šventę. Pernai buvo arti 100 dalyvių. Rengiame šuolius Smiltynėje.

Jūs bijote aukščio?

Tos baimės yra, bet ji tokia savotiška... Kuo didesnis aukštis, tuo mažiau bijai. Kitoks aukščio suvokimas. Prieš pirmą šuolį 1998 m., kai buvau 16 metų, žinoma, jaudinausi, nes nežinojau, kaip jausiuosi, o paskui, nuo 2001 m., kai jau pradėjau šokinėti reguliariai - viskas tapo žinoma. Todėl ir pabosta šokinėti iš lėktuvų, nes viską patyrei. Darosi maža to laisvo skrydžio... "Base jumping" tuo ir ypatinga šaka, kad kaskart vilioja vis į kitą vietą. Kiek jų dar neišbandytų pasaulyje!..

Gyti, vis tiek ko nors bijote. Vandens, vorų, gyvačių?

Fobijų neturiu. Vandens nebijau, bet daug malonumo jis man neteikia. Buvau paniręs ir su balionu... Tiesiog ne mano stichija.

Ar jūsų tėvai buvo pasinėrę į ekstremalius pomėgius?

Ne... Tėtis mėgo vandenį, turėjo savo laivuką, bet ekstremalumu to nepavadinsi. Tiesa, vartydamas nuotraukų albumą mačiau jį su parašiutu - kariuomenėje...

SPARNAI. "Wingsuit" kostiumai ypatingi tuo, kad su jais žmonės gali prailginti savo šuolį nuo 60 s iki 3-4 minučių (šokant iš 4 km aukščio). Pagrindinė savybė, apibrėžianti visus šiuolaikinius sparnuotus kostiumus, yra sparno profilis. Naujausi modeliai siuvami su dviguba medžiaga, kad per specialias angas patekęs oro srautas juos pripūstų. Tokiu būdu kostiumas įgauna formą - labai panašią į lėktuvo sparną.

Kas jus laiko Klaipėdoje?

Darbas Socialinių mokslų kolegijoje, kurią įkūrė mama. Parašiutininkų klubas. Apskritai Klaipėdoje gyventi yra smagu, ypač vasarą, kai yra ką veikti...

Neemigruosite?

Neplanuoju. Dabar pasaulį pasiekti galima ir iš Klaipėdos - jis taip arti. Kiek čia tėra iki kokios Norvegijos ar Šveicarijos? Sėdi į mašiną arba į "pigius skrydžius" ir po poros dienų esi ten, kur nori.

Nemažai jaunimo Klaipėdoje mokosi, bet dirbti lieka labai mažai. Kaip manote, kodėl?

Globalesnių sprendimų reikia norint sulaikyti jaunimą. Tai labai plati tema...

Žmogus, kuris gali skraidyti - skamba labai romantiškai. O koks jūs esate žemėje, namuose, virtuvėje?

Žemiškas, - šypsosi. - Kaip visi žmonės.

Kurį savo bruožą laikote "žemiškiausiu"?

Esu pedantiškas. Mėgstu tvarką.

BANDYMAI
* Žmonių bandymai skraidyti žinomi dar pirmo tūkstantmečio pabaigoje. Pirmasis toks bandymas užfiksuotas IX a. Ispanijoje. Vietinis išradėjas Abbas Inb Firnas savadarbe sklandykle prieš skaudų nusileidimą iš tiesų sugebėjo keletą akimirkų stebėti Kordobos miesto panoramą.
* Antrojo tūkstantmečio pradžioje, apie 1002-1010 metus, užsidėjęs du didžiulius medinius sparnus ir nušokęs nuo mečetės, savo pirmąjį skrydį atliko Turkistano mokslininkas Al-Djawharis.
* XI a. užfiksuotas gana sėkmingas benediktinų vienuolio Eilmerio skrydis. Prisitaisius du sparnus, vienuoliui pavyko nusklęsti kone dviejų futbolo aikščių atstumą, bet, pasak istorinių šaltinių, dėl uodegos trūkumo skrydis baigėsi sunkiu vienuolio sužalojimu.
* Kitas nelaimingas bandymas įvyko 1912 m., kai siuvėjas Francas Raicheltas (Franz Reichelt) iš Austrijos nušoko nuo Eifelio bokšto vilkėdamas didžiulį sparnuotą kostiumą.
* 1912 metais JAV armijos kapitonas Albertas Beris (Albert Berry) atliko pirmąjį šuolį parašiutu iš lėktuvo, nuo tada šuoliai parašiutu pasiskirstė į dvi kryptis: šuoliai iš skrendančių objektų ir šuoliai nuo nejudančių objektų: pastatų, antenų, tiltų ir kalnų. Vėliau tokie šuoliai buvo pavadinti B.A.S.E. šuoliais. Pavadinimą sudaro pirmosios žodžių raidės - building (pastatas), antena (antena), span (tiltas), earth (žemė, kalnai).
SPARNAI
* Pirmieji sparnuotieji kostiumai buvo skirti oro pasirodymams. Parašiutininkai, dalyvaujantys oro šou, naudojo burių audinį su sutvirtinimais, kad padidintų sparno plotą. Šuolininkai tais laikais vadinti "žmonėmis - paukščiais" ir laikomi skraidymo meno pradininkais. Sudėtinga įranga ir nepakankama kompetencija - priežastys, dėl kurių daugelis jų žuvo.
* Garsus 4-ojo dešimtmečio parašiutininkas britas Haris Vordas (Harry Ward) 1936 m. sugebėjo palaikyti ne tik stabilų kritimą, bet ir atlikti keletą sukinių ir horizontalių judesių laisvo kritimo metu su savo pusiau nelanksčiais sparnais iš medžio ir lino. H. Vordas mirė nuo senatvės, o ne nuo savo pomėgio.
* 1956 m. prancūzas Leo Valentin pirmąjį šuolį atliko su sparnais, pagamintais iš brezento, bet buvo jais nepatenkintas dėl nepakankamo horizontalaus greičio. Tada pagamino keletą nelanksčių sparnų ir išbandė juos vėjo tunelyje. Naujieji sparnai buvo padaryti iš medžio ir dervos, jie priminė lėktuvo sparnus, pririštus jam prie nugaros. Tarp sparnų buvo pritaisyta jo parašiuto sistema. Sugebėjo nusklęsti apie 3 mylias.
* Vėliau dėl didelio mirtingumo (71 žuvęs iš 75 skraiduolių) veikla su sparnuotais kostiumais prislopo.
* Sparnuotieji kostiumai atgimė 10 dešimtmetyje. 1990 m. prancūzų parašiutininkas Patrikas de Gerdonas (Patrick De Gayardon) sukūrė kostiumą, laikomą šiandienos sparnuotųjų kostiumų dizaino pagrindu. Jis buvo dvisluoksnis. Pavadintas WING-SUIT.
REKORDAI
2013 metais rusas Valerijus Rozovas nušoko nuo aukščiausio žemės paviršiaus - Everesto kalno - 7220 metrų.
Ilgiausias nuotolis - 7,5 km - nuskrietas iš 2800 m aukščio. Rekordas priklauso amerikiečiui Dinui Poterui (Dyn Poter) ir atliktas 2011 m.
Didžiausias greitis pasiektas skrendant sparnuotuoju kostiumu - 363 km/h. Tai padarė japonas Šin Ito 2011 m. Jis pateko į Gineso rekordų knygą.
2013 m. "Mail Online" tinklaraštyje buvo paskelbta, kad didžiausią greitį (180 km/h) tarp moterų yra pasiekusi Elena Brenan (Ellen Brennan) iš JAV.
2012 metais šokant iš 11358 m aukščio Džonatanas Floreksas iš Kolumbijos nuskriejo didžiausią atstumą. Skrydis truko 9.06 min.
2012 metais britui Hariui Koneriui pavyko nusileisti be parašiuto, tiesa, į tam pritaikytą nusileidimo zoną su tūkstančiais nusileidimą sušvelninusių kartoninių dėžių.