Poetui Tomui Venclovai - 80 metų

Rugsėjo 11-ąją žinomam poetui, publicistui, vertėjui, vienam iš penkių Lietuvos Helsinkio grupės narių steigėjų Tomui Venclovai sukanka 80 metų.

Pirmoji T. Venclovos knyga „Raketos, planetos ir mes“ buvo išleista 1962 m., naujausioji - „Vilnius: asmeninė istorija“ pasirodė 2011 m. Be lietuviškų, T. Venclova parašė knygų ir rusų bei anglų kalbomis.

Jo kūryboje yra ir pilietinių, net politinių eilėraščių, ir meilės lyrikos. Emigracijoje rašytuose eilėraščiuose dažna tremties, kaip išbandymo, atskleidžiančio žmogaus būties esmę, tema.

T. Venclovos eilėraščiai išversti į daugelį kalbų (rinkiniai pasirodė angliškai, vokiškai, itališkai, švediškai, rusiškai, lenkiškai, vengriškai, kiniškai ir kitomis kalbomis).

2000 m. T. Venclova pelnė Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją. Taip pat jis apdovanotas LDK Gedimino ordino Komandoro kryžiumi (1995 m.), Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi (1999 m.). 2013 m. apdovanotas Lenkijos atgimimo ordino Didžiuoju kryžiumi.

T. Venclova artimai bičiuliavosi su Lietuvoje gimusius lenkų poetu, literatūros mokslininku, Nobelio literatūrinės premijos laureatu Česlovu Milošu (Czeslaw Milosz).

T. Venclova gimė 1937 m. rugsėjo 11 d. Klaipėdoje ir užaugo rašytojo Antano Venclovos, LSSR himno autoriaus, šeimoje.

1954-1960 m. Vilniaus universiteto Istorijos-Filologijos fakultete T. Venclova studijavo lituanistiką.

Lūžio metais jo pasaulėžiūrai tapo 1956-ieji. Tais metais įvyko TSKP XX suvažiavimas, kurio metu buvo pasmerktas J. Stalino kultas, prasidėjo ir buvo nuslopinta Vengrijos revoliucija, po kurios T. Venclovai išsisklaidė iliuzijos, jog galima pagerinti socializmą. Taip pat tais metais T. Venclova kartu su kitais studentais Vėlinių naktį KGB buvo pastebėtas Rasų kapinėse. Už tai komjaunimas nubaudė jį griežtu papeikimu ir įrašymu į asmens bylą.

1957-1958 m. T. Venclova praleido akademinėse atostogose, kurių metu baigė sunkvežimio vairuotojų kursus bei užmezgė kontaktus su maskviečiais bei ten studijavusiais lietuviais.

1961-1965 m. gyveno Maskvoje, vėliau - tuomečiame Leningrade. 1966 m. Vilniaus universitete įsteigė semiotikų būrelį. 1975 m. įstojo į Lietuvos Helsinkio grupę.

1975 m. T. Venclova komunistų partijos centro komitetui parašė atvirą laišką, kuriame teigė: ,,Komunistinė ideologija man tolima ir, mano manymu, didele dalimi klaidinga. Jos absoliutus viešpatavimas atnešė mūsų šaliai daug nelaimių. Informaciniai barjerai ir represijos, taikomos kitaip manantiems, stumia visuomenę į stagnaciją, o šalį į atsilikimą. <...> Kitokio darbo, išskyrus literatūrinį ir kultūrinį, nesugebėčiau ir nenorėčiau dirbti. Tačiau kultūrinio darbo galimybės man kasmet siaurėja, ir pati mano egzistencija šioje šalyje darosi beprasmė ir abejotina. <...> Prašau leisti man <...> išvykti su šeima gyventi į užsienį“.

1977 m. Č. Milošo kvietimu T. Venclova išvyko dėstyti į Berklio universitetą Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kalifornijoje. Tais pačiais metais jam buvo atimta sovietinė pilietybė.

Gyvendamas JAV, 1977 m. T. Venclova dirbo Berklio, vėliau Ohajo universitetuose. Nuo 1980 m. dirbo Jeilio universitete, kur 1985 m. apsigynė doktoratą, gavo filosofijos daktaro (Ph. D.) laipsnį. Specialybė - rusų ir lenkų literatūra, taip pat yra dėstęs lietuvių kalbą ir literatūrą. Šiuo metu gyvena ir dirba Niu Havene (JAV).