Plun­gė armėnei Lianai ta­po ant­rai­siais na­mais

Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je jau vi­są va­sa­rą sa­va­no­riau­ja Liana, kuri, į Lie­tu­vą at­vy­ko iš sau­lė­to­sios Ar­mė­ni­jos. Bai­gu­si uni­ver­si­te­tą Je­re­va­ne ir įgi­ju­si ar­chi­tek­tės spe­cia­ly­bę, mer­gi­na nu­spren­dė už­si­im­ti kil­nia mi­si­ja – skir­ti sa­vo lai­ką, ži­nias, pa­tir­tį ir ener­gi­ją nau­din­gam dar­bui.

Kaip pa­sa­ko­jo jau­no­ji sa­va­no­rė, no­rint tap­ti sa­va­no­riu, bū­ti­nos dvi są­ly­gos: as­muo tu­ri bū­ti ap­si­spren­dęs skir­ti sa­vo lai­ką vi­suo­me­nei ir jos reik­mėms, ne­si­ti­kė­da­mas pi­ni­gi­nio at­ly­gio, ir ant­ro­ji – tu­ri at­ras­ti or­ga­ni­za­ci­ją, ku­riai rei­ka­lin­ga sa­va­no­rio pa­gal­ba.

Lia­nos pa­klau­sus, ko­dėl sa­va­no­rys­tę pa­si­rin­ko bū­tent Plun­gė­je, ji at­sa­kė, kad no­rė­jo dirb­ti bib­lio­te­ko­je.

Tad su­si­ra­du­si in­ter­ne­te šią gamtos apjuostą įstai­gą Lie­tu­vo­je bei su­pra­tu­si, kad bū­tent čia bus la­biau­siai rei­ka­lin­ga jos pa­gal­ba, at­vy­ko į mū­sų mies­tą ir jau tre­čias mė­nuo už­si­i­ma pa­tin­kan­čia veik­la.

Be to, kaip pa­sa­ko­jo mer­gi­na, sa­va­no­rys­tės ke­lią pa­si­rin­ko ir dėl to, kad la­bai no­rė­jo­si pa­ma­ty­ti Eu­ro­pą, pra­plės­ti aki­ra­tį, su­si­pa­žin­ti su nau­jais žmo­nė­mis, įgy­ti pa­tir­ties. Pa­sak vieš­nios, pa­dė­ti ki­tiems – jos gy­ve­ni­mo tiks­las.

Tad ge­gu­žės 24-ąją bai­gu­si Je­re­va­ne uni­ver­si­te­tą, iš­kart iš­vy­ko į Plun­gę. „Ka­dan­gi nuo Je­re­va­no iki ma­no kai­mo, kur aš gy­ve­nu su ma­ma, la­bai to­li, ne­no­rė­jau gaiš­ti lai­ko ir na­mo ne­grį­žau, kad at­si­svei­kin­čiau su ar­ti­mai­siais.

Tik pa­skam­bi­nau ma­mai ir pa­sa­kiau, kad iš­va­žiuo­ju. Ir tie­siai iš Ar­mė­ni­jos sos­ti­nės at­skri­dau į Lie­tu­vą“, – pa­sa­ko­jo Lia­na.

Be­je, Lia­nos ma­ma yra ma­te­ma­ti­kos mo­ky­to­ja. Kai­me, kur jos gy­ve­na, la­bai trūks­ta mo­ky­to­jų, tad ma­ma vai­kus mo­ko ir fi­zi­kos bei che­mi­jos, nors ir ne­tu­ri rei­kia­mo iš­si­la­vi­ni­mo.

Mer­gi­nos tė­tis yra mi­ręs, vy­res­nės se­se­rys, su­kū­ru­sios sa­vo šei­mas įsikūrė dideliame mieste, tad ma­mai bū­tų sun­ku vie­nai gy­ven­ti kai­me, jei ne ne­to­li gy­ve­nan­tis jos bro­lis, Lia­nos dė­dė. Jis pa­gel­bė­ja ūki­niuo­se dar­buo­se.

Ma­ma la­bai džiau­gia­si, kad duk­ra tu­ri ga­li­my­bę sa­va­no­riau­ti Eu­ro­po­je, ap­lan­ky­ti ne tik Lie­tu­vą, bet ir ap­lin­ki­nes ša­lis. Moteris nesitiki, kad Liana grįš į 500 gyventojų turintį Vaghatiną.

Vai­kų bib­lio­te­ko­je sa­va­no­riau­jan­ti mer­gi­na pa­sa­ko­jo, kad ją Lie­tu­vo­je ste­bi­na la­bai daug kas.

Pa­vyz­džiui, šal­ti­barš­čiai. „La­bai keis­tas pa­tie­ka­las – šal­ta sriu­ba. Vi­sos sriu­bos yra val­go­mos šil­tos, o čia – šal­ta, ir dar su kiau­ši­niais…“ – ste­bė­jo­si vieš­nia iš Ar­mė­ni­jos ir pri­dū­rė, kad to­kios sriu­bos nie­ka­da anks­čiau ne­bu­vo ra­ga­vu­si.

Lia­na taip pat ste­bė­jo­si ir pas mus ga­na po­pu­lia­riu pa­tie­ka­lu – troš­ki­niu. Ji nie­kaip ne­ga­lė­jo su­pras­ti, kaip ga­li­ma val­gy­ti kar­tu su dar­žo­vė­mis troš­kin­tą mė­są, ta­čiau pa­brė­žė, kad lie­tu­viš­ki ce­pe­li­nai – tik­rai la­bai ska­nūs.

„Jū­sų lie­tu­viš­ka vir­tu­vė la­bai la­bai tur­tin­ga. Mais­tas įdo­mus, be ga­lo įvai­rus ir rie­bus“, – su­si­dū­ru­si su mais­to iš­šū­kiais Lie­tu­vo­je, pa­sa­ko­jo mer­gi­na iš Ar­mė­ni­jos.

Lie­tu­vo­je jai jau te­ko pa­bu­vo­ti įvai­rio­se vie­to­se – ap­lan­kė eže­rin­gą­jį Pla­te­lių kraš­tą, nuo­sta­bi­ą­ją Pa­lan­gą, sos­ti­nę Vil­nių, Kau­ną, Dre­ver­ną, Mo­lė­tus, Ute­ną, Klai­pė­dą, Šiau­lius bei ki­tus mies­tus bei mies­te­lius.

Ir vi­sur, kur tik te­ko lan­ky­tis, ją ža­vi Lie­tu­vos gam­ta – ža­liuo­jan­tys miš­kai, lau­kai, pie­vos, ža­lu­ma džiu­gi­nan­tys mies­tai. La­bai ge­rą įspū­dį pa­li­ko ge­ri, ma­lo­nūs, nuo­šir­dūs ir be ga­lo sve­tin­gi Lie­tu­vos žmo­nės, ku­riuos te­ko su­tik­ti.

Ta­čiau kur tik be­bū­tų, ją trau­kia grįž­ti į Plun­gę, spė­ju­sią tap­ti ant­rai­siais jau­no­sios sa­va­no­rės na­mais. „Iš pra­džių, kai ap­si­gy­ve­nau jū­sų mies­te, bu­vo sun­ku. Te­ko prie daug ko pri­pras­ti ir su daug kuo su­si­tai­ky­ti, ta­čiau da­bar Plun­gės aš pa­si­ilgs­tu, ypač kai iš­vyks­tu į ki­tą mies­tą.

Ne­se­niai, grįž­da­ma iš Kau­no, skam­bi­nau ma­mai ir sa­kiau, kad jau va­žiuo­ju na­mo. Ma­ma pa­ma­nė, kad grįž­tu į Ar­mė­ni­ją“, – šyp­so­jo­si Lia­na, Plun­gę pa­va­di­nu­si na­mais ir nuo­šir­džiai pri­dū­rė, kad čia jau­čia­si la­bai sau­giai.

Ge­rai jaus­tis mū­sų mies­te pa­de­da ne tik nau­ji pa­žįs­ta­mi lie­tu­viai, bet ir ne­ti­kė­ta pa­žin­tis su jau daug me­tų Plun­gė­je gy­ve­nan­čiu ar­mė­nu Hra­chik.

Jis, iš­gir­dęs, kad bib­lio­te­ko­je sa­va­no­riau­ja ar­mė­nė, su­si­ra­do ją per bib­lio­te­kos di­rek­to­rę ir pa­kvie­tė pabendrauti. Kaip pa­sa­ko­jo, mer­gi­na, jai bu­vo la­bai sma­gu su­si­tik­ti tau­tie­tį taip to­li nuo gim­to­sios ša­lies.

Įdo­miau­sia, kad vy­riš­kis ki­lęs iš ne­to­li Lia­nos kai­mo esan­čios vie­to­vės, ir jie kal­bė­da­mie­si net­gi ra­do ben­drų pa­žįs­ta­mų. Hra­chik pa­kvie­tė Lia­ną į sve­čius, mi­nė­jo, kad tu­ri du jau su­au­gu­sius sū­nus, tad Lia­na jiems su žmo­na bus kaip duk­ra.

Su­si­ža­vė­ju­si gra­žia ir be ga­lo ža­lia Lie­tu­vos gam­ta, šil­tais va­sa­ros va­ka­rais, il­gai ne­nu­si­lei­džian­čia sau­le, jau­na mer­gi­na ti­ki­si pa­ma­ty­ti ir tik­rą lie­tu­viš­ką žie­mą, to­kią, ko­kios dar nė­ra ma­čiu­si. „Ar­mė­ni­jo­je žie­mos nė­ra šal­tos, ne­rei­kia la­bai šil­tų rū­bų.

Sun­ku įsi­vaiz­duo­ti, jog iš to­kios ma­lo­nios ši­lu­mos, į Lie­tu­vą at­ėjus šal­ta­jam se­zo­nui, pa­si­da­rys šal­ta. Tik iš kal­bų ži­nau, kad Lie­tu­vo­je žie­mos bū­na to­kios, kad net tvo­ros braš­ka, o at­ėjus ru­de­niui, il­gai ir ne­pa­liau­ja­mai ly­ja.

Pa­skam­bi­nu­si ma­mai guo­džiau­si, kad ne­tu­riu šil­tų rū­bų, ku­rių rei­kės žie­mą. Ji klau­sė, ar ne­pa­kaks šil­tų rū­bų, ku­riuos iš­si­ve­žė jau iš na­mų?..“ – nuo­šir­džiai pa­sa­ko­jo Lia­na apie troš­ki­mą pa­ma­ty­ti tik­rą žie­mą ir pri­dū­rė, kad šil­tų rū­bų teks pirk­ti.

Iki va­sa­rio Plun­gės bib­lio­te­ko­je ke­ti­nan­ti sa­va­no­riau­ti Lia­na pa­sa­ko­jo, kad gy­ven­da­ma čia daug ko iš­mo­ko, pra­plė­tė aki­ra­tį, su­si­pa­ži­no su įvai­riais žmo­nė­mis, ku­rie įskie­pi­jo jau­nai mer­gi­nai gy­ve­ni­miš­kos pa­tir­ties.

Lia­nai taip pat įdo­mu su­si­pa­žin­ti su Lie­tu­vos pa­pro­čiais bei tra­di­ci­jo­mis. Sa­va­no­ria­vi­mas Lie­tu­vo­je pa­dė­jo jai ir la­biau pa­žin­ti sa­ve, bū­ti sa­va­ran­kiš­kai, at­sa­kin­gai už sa­vo gy­ve­ni­mą.

Ta­čiau be­ne svar­biau­sias da­ly­kas, ku­ris nu­ti­ko Lia­nos gy­ve­ni­me dir­bant su ma­ža­isiais plun­giš­kiais, – ji su­pra­to, kad my­li vai­kus ir no­ri jiems pa­dė­ti. Be to, jai vis­kas įdo­mu, pa­tin­ka su vai­kais už­si­im­ti įvai­ria veik­la bei ste­bė­ti, kaip jie spar­čiai mo­ko­si ir ma­lo­niai lei­džia lai­ką.

„Ži­no­ma, bū­na, kai vai­kas lep­te­li, kad jam nuo­bo­du, ne­įdo­mu, ta­čiau jei­gu pa­vyks­ta jį su­do­min­ti, ap­ima be ga­lo ma­lo­nus jaus­mas, kad esi rei­ka­lin­ga “, – džiau­gė­si dar­bu su vai­kais Lia­na.

Tad va­sa­rį, pa­si­bai­gus pro­jek­to įgy­ven­di­ni­mui, grį­žu­si į sa­vo tik­ruo­sius na­mus – sau­lė­tą­ją Ar­mė­ni­ją – mer­gi­na veik­lą ke­ti­na tęs­ti so­cia­li­nė­je sri­ty­je. Lia­nos at­ei­ties tiks­lai kil­nūs – ji trokš­ta pa­dė­ti sa­vo ša­lies vai­kams, mo­ky­ti juos an­glų kal­bos, me­no, tu­ri­nin­gai leis­ti lais­va­lai­kį.