Pensininkai iš Amerikos susižavėjo Jūrų muziejumi

Sunkumai prasidėjo jau JAV, norint gauti Rusijos vizą. Viskas čia sutvarkyta taip, kad esi priverstas mokėti ne tik už vizą, bet ir agentūrai, parūpinančiai iškvietimą arba fiktyviai užsakančiai penkių žvaigždučių viešbutį, mat jei nenurodysi tikslios savo buvimo vietos - vizos negausi.

Lėktuve amerikiečius nustebino anketa, kurią teko užpildyti pasienio tarnyboms. Na, klausimai apie kelionės tikslą ir turimą pinigų kiekį dar atrodė logiški, bet kodėl teiraujamasi apie išsilavinimą - tikrai nesuprantama. Robertas pastebėjo, kad biurokratija Rusijoje po 1985 metų ne tik nesumažėjo, bet ir padidėjo. "Tai, ko gero, geriausias būdas kovoti su nedarbu", - samprotavo amerikietis.

Sankt Peterburge su agentūros pagalba sutuoktiniai išsinuomojo butą, už kurį atsiskaityti turėjo tik doleriais. Šiai valiutai Rusijoje aiškiai teikiama pirmenybė. Visą savaitę jie bandė surasti, kur galėtų būti kas nors panašaus į turizmo informacijos centrą. Kai galų gale rado panašią įstaigą, jos paslaugų jau nebereikėjo.

Sankt Peterburgą amerikiečiai apibūdino kaip gražų miestą, viliojantį savo kanalų sistema ir architektūros paminklais. Tačiau žmonės čia pasirodė niūrūs, pikti ir įsitempę.

Dažnai parduotuvėse tekdavo pardavėjui po nosimi pamojuoti, kad šis atkreiptų dėmesį. Patogi pasirodė visuomeninio transporto sistema, tačiau nustebino, kad tiek ilgai tenka žingsniuoti metro, norint persėsti į kitą liniją. Sutuoktiniai niekur nematė taksi.

Kojos daugiau nekels

Didžiausią įspūdį amerikiečiams paliko Novgorodas. Čia ne tik yra kur akį paganyti, bet ir žmonės visai kitokie - labiau atsipalaidavę ir draugiškesni. O štai Pskovo niekam nerekomenduotų įtraukti į savo kelionių maršrutą. Šiame mieste yra vos pora viešbučių, o aptarnavimas juose nenuteikia maloniai. Kambaryje buvo taip šalta, kad teko prašyti papildomų antklodžių. Paleidus karštą vandenį vonioje sklido toks dvokas, kad Nelsy nusprendė maudytis po šaltu dušu. Dar labiau amerikiečius nustebino tai, kad po dviejų parų jiems buvo liepta per penkias minutes persikelti į kitą kambarį.

Vienintelis pozityvus dalykas, išlikęs atmintyje sutuoktiniams, - geri restoranai ir puikus maistas. Ikrų prisivalgė iki soties. Tačiau kirtę Rusijos - Estijos sieną, amerikiečiai atsikvėpė. Ir Nelsy kategoriškai pareiškė, kad į šią šalį kojos daugiau nebekels.

Džiaugėsi karilionu

Baltijos valstybės amerikiečius nuteikė labai maloniai. "Tikra Europa!" - šypsojosi jie. Čia nei keliaudami, nei ieškodami informacijos nesusidūrė su sunkumais. Ypač juos nustebino lietuvių draugiškumas ir paslaugumas. Išlipę Klaipėdos autobusų stotyje, amerikiečiai policininko paklausė, kur galėtų gauti litų. Šis ne tik nupasakojo, bet ir nuvedė amerikiečius prie bankomato. Taksistas taip pat buvo labai paslaugus - poros lagaminus pats užnešė į svečių iš anksto išsinuomotą butą.

Klaipėdoje ir jos apylinkėse Robertas ir Nelsy praleido šešias dienas. Jau pirmą dieną nuskubėjo įsigyti bilietų į Muzikinį teatrą. Spektakliu jie liko sužavėti, tik išsitarė, kad pats pastatas - klaikus. "Kaip tokius galėjo statyti?" - stebėjosi Robertas.

Sutuoktiniai labai džiaugėsi, kad išgirdo kariliono koncertą. Didelį įspūdį jiems paliko ir laikrodžių muziejaus kolekcija. Ir labai gailėjosi, kad šeštadienį buvo uždarytas tiek Kalvystės muziejus, tiek Mažosios Lietuvos istorijos, tiek Pilies muziejai. Tačiau apsilankymas Jūros muziejuje atpirko viską. Sutuoktiniai nusprendė, kad kiekvienas turistas tiesiog privalo jį aplankyti. "Tokios didelės ir nematytos žuvų ir kriauklių kolekcijos!" - aikčiojo Nelsy.

Šešios dienos amerikiečiams Klaipėdoje neprailgo. Ir miestas jiems nepasirodė nuobodus ar tuščias. Tik Dramos teatras, sakė, apleistas. "Kodėl jo nenudažo? Kodėl neveikia Anikės fontanas? Juk tai miesto širdis", - postringavo sutuoktiniai. Beje, Skulptūrų parkas svečiams pasirodė įdomus ir prižiūrėtas.

Pasisvečiavę Klaipėdoje, amerikiečiai patraukė į Kauną ir Vilnių. O Roberto galvoje jau sukosi planai apie kitų metų kelionę... Šį kartą į Makedoniją, Albaniją ir Slovėniją.

"Girtas vyras - jau nebe vyras", - sako Pino Paggi

"Italės - arba labai gražios, arba baisios. Pas mus vidurio nėra. O pas jus visos moterys - dailios ir simpatiškos", - sakė p. Pino, kurio širdį pavergė viena iš lietuvaičių... "Ji - mano gyvenimo šviesa", - dūsavo vyriškis

Laivų inžinierius 59 metų italas Pino Paggi į Klaipėdą pirmą kartą atvyko verslo reikalais 2001 metų pavasarį. Tada jam nemažai laiko teko praleisti Vakarų Laivų remonto įmonėje.

Po pirmojo vizito į mūsų uostamiestį italas čia jau buvo atvykęs dar penkis kartus. Ir ne tik darbo reikalais.

Šuolis į priekį

Prieš trejus metus Lietuva italui priminė jo tėvynę 1960-aisiais. Žmonių atlyginimai - maži, sunku suvokti, kaip jie galą su galu suduria. Vakarų laivų remonto įmonėje jis pastebėjo, kad darbuotojai niūrūs, uždari, neskuba atlikti jiems pavesto darbo, dažnai rūko ir slampinėja iš vietos į vietą. Paklausti, kodėl taip elgiasi, paaiškino, kad nuo greičiau atlikto užsakymo jų atlyginimas nepadidės. Ponas Pino dėl šios problemos kalbėjosi ir su įmonės vadovais.

Susidraugavęs su darbuotojais, italas įsitikino, kad lietuviai - malonūs žmonės, nors išklausydavo daug skundų. Lietuviai skundėsi nematą perspektyvos, netikintys geresne ateitimi ir norintys išvykti į užsienį. Pono Pino manymu, prireiks vienos ar dviejų kartų, kol vietos žmonių mentalitetas pasikeis.

Pino Paggi nuomone, Lietuva per trejus metus pažengė dvidešimčia metų į priekį. Dabar mūsų šalį jau galima palyginti su 1980-ųjų Italija. Tada šioje šalyje stiprėjo vidutiniosios klasės pozicijos.

Lietuvaitė pavergė širdį

Svečias pastebėjo, kad lietuviai per daug geria. "Kai vyras geria, jis jau nebe vyras. Tada jis pavojingas sau ir kitiems", - dėstė ponas Pino. Jam susidarė įspūdis, kad lietuviai vyrai mažai dėmesio skiria sau ir savo moterims bei šeimoms. Italams, bent jau vyresnės kartos, moteris visada buvo kai kas stebuklinga ir dangiška, todėl dėmesys ir pagarba moteriai yra neatsiejama jų kultūros dalis. Bandydami užkovoti moters širdį, italai negaili joms komplimentų, dėmesio ir dovanų. Savo emocijas reiškia labiau negu lietuviai, o jeigu jų kalbose pasitaiko ir fantazijų, tai ne iš blogos valios.

Klaipėdietės, italo nuomone, labai skiriasi nuo rygiečių. Kaimyninės šalies sostinės gyventojas ponas Pino pavadino tikromis vyrų medžiotojomis. Jos pačios aktyviai ieško kontaktų ir vyrus vertina kaip puikią galimybę užsidirbti. Lietuvoje tokių "alkanų" moterų Pino nepastebėjo, na, nebent "Klaipėdos" viešbučio šeštajame aukšte, kur renkasi profesionalės, sugebančios nesunkiai išsiaiškinti, kuriame kambario numeryje gyveni.

Pasigedo tinkamų klubų

Klaipėdą italas apibūdino kaip mielą miestą, kuriame patogu gyventi. Jis pagyrė švarą ir pasidžiaugė, kad nėra automobilių kamščių. Puikiai sureguliuota jam pasirodė ir viešojo transporto sistema, na, o važiavimo kainos nuteikia ypač maloniai.

Uostamiestyje italas jautėsi saugiai, ne taip, kaip Rygoje, kur vakarais ne į kiekvieną gatvę norisi įsukti. Italas džiaugėsi, kad parduotuvės Lietuvoje veikia be pietų pertraukos, nes Italijoje jos dažnai uždaromos siestai nuo pirmos iki trijų ar keturių, o tai yra labai nepatogu

. Maisto kainos jam pasirodė nedidelės, tačiau kaip vietiniai gyventojai iš savo atlyginimų sugeba nusipirkti drabužių ir avalynės, italui liko paslaptis. Mat kai prireikė naujų džinsų, jis nesunkiai rado geros kokybės kelnes vienoje iš "Maksimos" centre įsikūrusių parduotuvėlių, tačiau kaina buvo lygiai tokia, kokia būtų buvusi Italijoje.

Svečias iš Italijos negailėjo komplimentų Klaipėdos restoranams ir maisto kokybei. Aptarnavimo lygis ir atmosfera jį sužavėjo "Lūjoje". Na, o "Skandalas" jam buvęs mielesnis už dabartinį "West side", tiek dėl interjero, tiek patiekalų pasirinkimo. Kaip tipišką lietuvišką restoraną svečias įvardijo "Metų laikus" Skulptūrų parke, kuriame originalus interjeras nuteikia ypač romantiškai.

Svečias pasigedo klubų vyresniojo amžiaus žmonėms. Pirmo apsilankymo metu Pino Paggi užsuko į buvusį "Indigo", išleido nemažai pinigų, tačiau pasilinksminti taip ir nepavyko. Kaip vieną iš malonių vietų ponas Pino paminėjo džiazo klubą "Kurpiai", tačiau, sakė, čia viskas priklauso nuo koncertuojančios grupės.

Kaip vieną didžiausių neigiamų dalykų Lietuvoje ponas Pino įvardijo kelių policiją. Jam pačiam teko įbrukti 100 litų už greičio viršijimą. Svečias nepastebėjo ženklo, nurodančio, kad greitis ribojamas iki 50 km per valandą, o važiavo 67. Italijoje tokie sandėriai su policininkais neįmanomi.

Dar prieš dešimtmetį ypač sunkvežimių vairuotojai taip spręsdavo baudų už greičio viršijimą problemą. Bet kai už grotų atsidūrė vienas "išpirkos" paprašęs policininkas, situacija pasikeitė. Dabar kyšio siūlytojas pats gali atsidurti už grotų. Italas mano, kad situacija su kelių policininkais ateityje turėtų pasikeisti ir Lietuvoje.