Patriotas iš Skruzdėlynės vienkiemio

Bankrutavus verslui ir iširus šeimai, Marijus grįžo į tėvų sodybą Kelmės rajone, Skruzdėlynės vienkiemyje. Čia įkūrė ekologinį ūkį ir atrado sielos prabangą, nes pavyko išeiti iš mums įprastų stereotipų pasaulio.

Vertybė - žinios, gėrybė - laikas

„Aštuoneri metai neturiu kompiuterio, - apie savo gyvenimą vienkiemyje pasakoja Marijus Čekavičius. - Kompiuteris - smegenų tarša. Be to, vagia mūsų laiką. Didžiausia gėrybė - laisvas laikas. Pasibalnoju žirgą ir jodinėju po apylinkes, grožiuosi Žemaitijos gamta. Vakare pasigaminu gardžią vakarienę iš savų, ne parduotuvėje pirktų produktų. Paskaitau. Didžiausia vertybė - žinios.“

Marijus domisi istorija, skaito Matą Pretorijų, renka informaciją apie pačius seniausius laikus. Žemaičius vadina samogetais. Studijuoja senžodžių prasmes. Jo įsitikinimu, senžodžiuose užkoduotos kartais mums visai nežinomos prasmės. Pats šneka žemaitiškai. Veisia ir augina žemaitukų veislės žirgus. Sako, jog ašva arba žirgas senovėje buvo laikomi šventais gyvūnais. Tokį Tėvynės supratimą jam išugdė tėvai. Jie buvo apsišvietę žmonės.

„Kitatikiai, atėję į mūsų žemę, pirmiausia užkrėtė mintį. Paskui nupirko kunigaikščius. Mes garbiname kunigaikščius išdavikus. Bet neminime Šventragio, Kerniaus, Vykinto. Tai iškiliausi karžygiai, tikri kunigaisčiai. Ne kunigaikščiai, o kunigaisčiai. Būtent toks buvo senovinis žodis. Jis reiškia kūno liepsną arba tą energetiką, kuri slypėdavo tautos vado sieloje.“

Pabėgimas iš voverės rato

Pradėjęs ekologiškai ūkininkauti, Marijus kardinaliai pakeitė savo gyvenimo būdą. Jis įsitikinęs, jog žmogus nuo gimimo iki mirties turi gerai prižiūrėti savo kūną, kad jis kokybiškai tarnautų mažiausiomis sąnau- domis. Jeigu visi taip elgtųsi, tektų uždaryti ligonines ir bankrutuotų vaistinės. Be to, mažiau būtų eikvojama ir teršiama gamta.

Žmonės būtų geri. Nekariautų. O šoktų ir dainuotų. Šokis ir daina, anot Marijaus, žymiai geriau už jogą ar gimnastiką, nes artimiau lietuvio širdžiai.

Jis ir pats iki penkiasdešimties metų tik lėkė. Raseiniuose turėjo malūną. Buvo įdarbinęs šešis žmones. Bet malūnas bankrutavo.

Buvęs verslininkas sako dabar net dėkingas tiems, kurie jį „subankrotino“. Kitaip nebūtų ištrūkęs iš stereotipų pasaulio. Sukosi lyg voverė rate. Tik skaudūs likimo smūgiai jį išsviedė lauk iš to rato. Pasijuto laisvas. Suprato, jog žemė ir yra pažadėtas rojus. Nes čia auga obelys. O mes valgome jų vaisius. „Lietuvis nuo seno garbino gamtą ir suvokė, jog pats yra iš gamtos ir sugrįš į gamtą. O dabar gamtos pažinimo mums labai trūksta. Antai nemėgstame varno. O jis, pasirodo, savo kranksėjimu sklaido negatyvias mintis.

Valgome genetiškai modifikuotas sojas. Dar gerai, kad patys atvirai neauginame GMO. Tai masinio naikinimo ginklas“, - įsitikinęs Marijus.

Suklastota istorija

- Jūs dažnai kalbate apie sarmatiją, samogetus. Jaunimas nežino tokios Lietuvos istorijos. Jos nesimokėme ir mes, šiandien jau darbingąjį savo gyvenimą bebaigianti karta.

- Apmaudu, kad mūsų istoriją suklastojo. Sarmatų imperija tęsėsi nuo Uralo iki Oderio. Klestėjo amatai. Jaunimas pas žynius mokėsi amato. Dabar švietimo sistema yra visiškai degradavusi. Tarsi specialiai sukurta taip, kad jaunimas kuo mažiau išmoktų. Vieną valandą vaikas mokosi vieno, kitą - jau kito dalyko. Tai tik proto maišymas. Manau, kad bent po tris mėnesius vaiką reikėtų mokyti matematikos, paskui tris mėnesius gimtosios kalbos, dar tris mėnesius - chemijos ar kito dalyko.

Mokinio ir mokytojo santykis turi būti kitoks. Mano senelės svainis buvo profesorius Juozas Bagdonas. Jis pats virdavo „zacirką“ ir pamaitindavo vargingiau gyvenančius studentus. Atvažiavęs į Skruzdėlynės kaimą, konsultuodavo ligonius. Anksčiau mokytas žmogus buvo tikras inteligentas, neturėjo tokios arogancijos. Dabar visa sistema sukurta taip, kad žmogus būtų vergas.

Vergo sindromas

- Bet Jūs nusikratėte vergo sindromo.

- Nusikračiau. Bet žinau, kad gyvenu tobuloje vergovinėje santvarkoje. Tai tęsiasi jau šešis šimtus metų. Kai prisitaikėlis, melagis gyvena geriau už dorą žmogų. Samogetija atsikurs, kai doram Lietuvoje bus saugu gyventi. Ir žiniasklaida turi sukurti tokią minčių erdvę, kad nedoriems būtų nepatogu taip gyventi. Tik tuomet visi teisingai gyvenantys žmonės įgis pasitikėjimo savimi.

- Ar tikite, kad valstybę gali išgelbėti žiniasklaida?

- Žiniasklaida viena nieko nepadarys be piliečių. Ji turi rodyti pilietiškumo pavyzdį. To išraiška - nepakantumas. Juk Smetonos laikais Lietuvą administravo 4 tūkstančiai valdininkų. Dabar berods 78 tūkstančiai. O gyventojų panašus skaičius kaip anuomet. Jie niekada nevažiuos uždarbiauti į užsienį. Ir Lietuvoje nemokytojaus, nears žemės, nestovės prie staklių. Jie rankom įsikibę ir kojom įsispyrę į savo darbo vietas. O darbo vietos - komfortiškos. Ne tik didelė alga, bet ir gražus kabinetas, naujas automobilis, išmanusis telefonas...

Nomenklatūra gyvena šiltnamio sąlygomis. Nors per 23 tariamos Nepriklausomybės metus padarė 150 milijardų litų žalą sunaikindama Lietuvos ūkį. Mes, ko gero, niekada neatstatysime to, ką turėjome sovietmečio sau- lėlydyje.

Bet moraline prasme jų gyvenimas nesiskiria nuo valkatos. Jie parazituoja labiau už valkatas.

Viską pakeisti gali tik žmonių bendruomeniškumas. Jo dar nesunaikino nei maskoliai, nei kitatikiai.

Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"