„Iškrito pro langą ir žuvo jūsų dukra,“ – tokios žinios iš Vokietijoje gyvenančios lietuvės telefonu sulaukė Vida Mėlenienė iš Kelmės rajono Liupšių kaimo. Nors iš skausmo plyšo širdis, motina privalėjo rūpintis, kur gauti keliolika tūkstančių litų parsivežti dukros palaikus ir palaidoti tėviškėje. Teko parduoti kelis hektarus žemės.
Lyg perkūnas iš giedro dangaus
Tą dieną Vida Mėlenienė atsimena minutėmis. Buvo liepos 21 – oji, antra po pietų. Juodvi su jauniausiąja dukra Toma darbavosi lauko virtuvėje.
Atsargas žiemai ruošiančių moterų šnekas nutraukė telefono skambutis. Nepažįstamoji, kalbanti lietuviškai pranešė, kad žuvo dukra Jurgita.
Motina atsišliejo į kėdę. Vos susiturėjo nepargriuvusi. Bet nepatikėjo. Turbūt kažkas piktai pajuokavo.
Dar prieš porą dienų visą valandą su Jurgita kalbėjosi telefonu. Buvo viskas gerai.
Tačiau netrukus kraupią žinią patvirtino taip pat Vokietijoje, pora šimtų kilometrų nuo Miuncheno, gyvenanti kita V. Mėlenienės dukra Vida. Ji prašė sesers Tomos nepalikti mamos vienos. O pati kaip galėjo švelniau ir atsargiau aiškino įvykio detales.
Taip, Jurgita žuvo. Valydama vienai savo globotinei balkono langą paslydo ir iškrito iš ketvirtojo aukšto. Mirė nespėjus atvažiuoti greitajai pagalbai.
35 metų Jurgita dirbo vienoje įstaigoje valytoja. O savaitgaliais prisidurdavo prižiūrėdama kelias senutes.
Kai atsitiko nelaimė, senutė kreipėsi pagalbos į tame pačiame name gyvenančią lietuvę, kad praneštų artimiesiems.
Žuvusios telefone radusi jos mamos telefono numerį, lietuvė paskambino į Kelmės rajoną.
Išgelbėjo trys hektarai žemės
Vyriausioji Vidos Mėlenienės dukra Jurgita, įgijusi namų ūkio ekonomės profesiją, jau daug metų dirbo Vokietijoje. Iš pradžių važiuodavo prižiūrėti senukų. Paskui gavo nuolatinį darbą Miunchene. Jos dukros augo pas močiutę Liupšių kaime.
Vėliau Jurgita padėjo Vokietijoje įsitvirtinti ir savo jaunesnei seseriai Vidai. Tapusi našle ji Lietuvoje negalėjo išgyventi. Vidos vaikai taip pat augo pas močiutę.
Įsitikinus, jog dukra žuvo, motinai skausmas draskė širdį. Tylėjo, sukandusi dantis. Nenorėjo pasakyti Jurgitos dukroms, kad nebėra jų mamos. Suko ašarotą veidą į šalį.
Kamavo ir rūpestis, kaip pargabenti palaikus. Tuo užsiimanti firma už paslaugą prašo septynių tūkstančių litų. Dar reikia turėti pinigų sumokėti už kūno laikymą šaldytuve. Reikia įkapėms ir laidotuvėms.
„Turėjau truputį pasitaupiusi, kad įsivesčiau vandenį, – sunkiai dėliodama žodžius pasakoja motina. – Bet tiek nebūtų užtekę. Gal pasiskolinti. Vėliau savivaldybė kompensuoja už palaikų pervežimą. Bet kas tau kaime turės tiek pinigų? Pasitaikė žmogus, kuriam reikėjo žemės. Pardaviau tris hektarus.“
Jau po savaitės V. Mėlenienės vyriausioji dukra Jurgita atgulė Vaiguvos kapinaitėse, šalia savo tėvo, mirusio prieš kelerius metus. Motina guodžiasi bent tuo, kad gali lankyti jos kapą.
„Esu be galo dėkinga seniūnijos žmonėms. Jie padėjo pinigais. Dėjo visi kas kiek galėjo. Surinko daugiau kaip du tūkstančius. Tai labai didelė suma, turint omenyje sunkų šiandieninio kaimo gyvenimą.“
Ištuštėjo namai
Su dukros Jurgitos žūtimi ištuštėjo Vidos Mėlenienės namai. Jurgitos dukras pasiėmė jų tėvas. „Gal joms Tytuvėnuose bus geriau? – svarsto močiutė. – Bute visi patogumai. Arčiau mokykla.“
Vida savo dukras išsivežė į Vokietiją. Ten lankys mokyklą. „Buvau įpratusi gyventi šurmuly. Keturios anūkės ir globotinė Justina – penkios moksleivės kasdien iš Liupšių traukdavo mokyklon į Vaiguvą. Eidavau į tėvų susirinkimus, – su nostalgija dar visai nesenus laikus atsimena V. Mėlenienė. – Juk mažąją Vidos dukrą užauginau nuo dviejų mėnesių. Nuo vystyklų. Kai žuvo jos tėvas, dukra ir atsikraustė pas mane. Prašiau Vidos grįžti atgal. Turėjome planų kartu gyventi, suremontuoti namą. Bet ką ji veiks čia, Lietuvoje. Nėra darbo. Dabar dar draugą Vokietijoje susirado. Kuria savo gyvenimą. Likome vienos su Justina.“
Vieningų kartų šeima
Su keturių vaikų mama Vida Mėleniene kalbamės toje namo pusėje, kur gyveno dukra Vida. Prie žuvusios Jurgitos nuotraukos dega žvakutė. Ant sienos apdovanojimai. Vienas jų Vieningų kartų šeimos nominacija. Šį prizą įteikė seniūnija.
Seniūnijos šventėse Mėlenių šeima, kol dar buvo visi kartu, surengdavo programą. Dukra Vida parašydavo scenarijų. Jurgita eksponuodavo savo rankdarbius. Vida demonstruodavo savo kulinarinius sugebėjimus. Anūkės koncertuodavo.
Dabar šeima išsibarstė. Sūnus Silvestras gyvena ir dirba Šiauliuose. Jaunėlė Toma – Kelmėje. Vida Vokietijoje.
Iš mokyklos pareina Vidos globotinė Justina. Keliauja į kitą trobos galą. Ten kasdien ją sutinka Vida Mėlenienė. Globotinė ją vadina baba. Taip Vidą vadina ir anūkės.
Aname trobos gale yra duonkepė. Ten Vida kepa bandeles, verda valgį.
Justina nesveikuojančiai Vidai dabar didžiausia paguoda. Ją iš globos namų pasiėmė, tais pačiais metais, kai mirė vyras. Vėliau ketino globoti dar porą mergaičių. Bet dukros atvežė anūkus. Namai prisipildė vaikystės.
Rašyti komentarą