Parašiutizmo mokytojas Kęstutis Milišauskas: norėdami būti stiprūs, pirmiausia turim įveikti save

Lietuvos kariuomenės skrydžių saugos departamento parašiutinio rengimo inspektorius Kęstutis Milišauskas, su naujienų agentūra ELTA kalbėdamas apie savo darbą, akcentavo ne romantiką, bet profesinį pasiruošimą, drąsą ir nusiteikimą įveikti save. Nes būtent psichologinis pasirengimas, anot jo, parašiutininkui, ypač pradedančiajam, - vienas svarbiausių dalykų.

- Ką tik baigėsi pagal Išorės sienų fondo dalių specialiosios tranzito schemos metinės programos lėšomis finansuojamą projektą vykę nuo vasaros pabaigos mokymai, kuriuose dalyvavo Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai. Kuo šie mokymai buvo išskirtiniai, gal per juos buvo pasiektas koks šuolių su parašiutu rekordas?

- Jei apie rekordus prakalbome, turėčiau pasakyti, jog istorinis momentas Lietuvai čia buvo tai, kad VST vadovybė pamatė šuolių su parašiutu reikalingumą pareigūnams, kurie ne tik visuomenės saugumu pašaukti rūpintis, bet ir ginti Tėvynę, jei tik to prireiktų. Man, kaip instruktoriui, smagu buvo, kai pirmą kartą iš arti pamatę parašiutus, iki tol nė vieno šuolio neatlikę apie 20 VST pareigūnų labai stropiai mokėsi. O užsiėmimams baigiantis, jau turėjo kiekvienas savo sąskaitoje ne po vieną gražų, puikiai techniškai atliktą šuolį su parašiutu.

Paprastai per mokymus iššokama iš ne didesnio nei 4 kilometrai aukščio (nes tuomet parašiutininkui nereikia deguonies). Per mokymus mums pavyko organizuoti skrydį lėktuvu, kuriame buvo deguonies įranga. Todėl besimokantieji iš jo atliko masinį uždelsto sklendimo šuolį. Net iš 6 km aukščio. Šioje parašiutininkų grupėje buvo ir VST pareigūnų. Taigi jie buvo pirmieji Lietuvoje pareigūnai atlikę tokius šuolius, galima sakyti, - rekordininkai.

- Kalbame apie eilinius pareigūnus, o kaip jų vadai, ar jie - drąsūs, ar pasirengę Lietuvos žmonių gynybai?

- Niekam ne paslaptis, kad pats Viešojo saugumo tarnybos vadas generolas Sergejus Madalovas, senokai pradėjęs Kaune šuolius su parašiutu, savo sąskaitoje jų jau turi daugiau kaip 700. Žino, ką tai reiškia, ir labai gerbia žmones, kurie išdrįsta žengti pro lėktuvo duris į erdvę, pasiruošę šuoliui. Tai - didelis dalykas, kai vadas rodo kitiems pavyzdį ir kai vertina drąsius žmones. Visai neseniai šiam generolui įteikiau dovaną, lyg relikviją, - seną parašiutą, su kuriuo jis šokinėjo. Pamačiau pasididžiavimo ugnelę akyse. Lygiai tokią, kokių matėm 1992-aisiais akyse žmonių, kurie pradėjo kurti Lietuvos kariuomenę.

Ir dabartinis kariuomenės vadas, generolas majoras Jonas Vytautas Žukas Pociūnų aerodrome daugybę kartų yra šokęs iš lėktuvo su parašiutu, ir buvęs vadas, dimisijos generolas leitenantas Valdas Tutkus. Manau, jie puikiausiai žino, kad parašiutas - ne tik fiziniam, bet ir psichologiniam pasirengimui daug naudos duoda. Dabartinėje geopolitinėje situacijoje, kai visiems mums reikia būti tvirtiems psichologiškai, tai - labai svarbu.

- Kokių savybių reikia parašiutininkui, tikriausiai nepakanka tik stipraus pasiryžimo, norų ar vaikystės svajonių?

- Gali tas kelias prasidėti ir nuo svajonių. Tačiau vienas svarbiausių čia yra psichologinis pasirengimas. Norim būti stiprūs, turim nuo to pradėti. Kad galėtume įveikti psichologinius barjerus, tą galbūt kai kam amžiną nerimą "...o kas, jei..?". Todėl mokymuose pakankamai laiko skirta būtent psichologijai.

Manyčiau, išmokti įveikti save naudinga daugelio profesijų atstovams. O tiems, kurie daug šneka apie meilę žmonėms ir Tėvynei, pirmiausia pasiūlyčiau šuolį parašiutu, kad ne žodžiais parodytų savo drąsą bei savo pasirengimą, pavojui kilus, apginti kitus. Visi kandidatuodami į politinius ar kitokius valdžios postus, nuo to ir turėtų pradėti.

- Na, gal jau per smarkiai čia Jūsų užsimota? Lyg tyčia priminėt prieš keliolika metų Aleksoto senajame aerodrome matytą bei ilgam įsimintą vaizdelį. Kai iš lėktuvo iššokusi su parašiutu viena politikė (ji ir dabar dirba Seime), labai nesėkmingai priartėjo prie žemės. Ji aerodrome pralėkė virš galvų į šventę susirinkusiems ir visai nejuokais tą momentą išsigandusiems bei susirūpinusiems kauniečiams. Paskui parašiutas trumpam palietė tuščią betoninį taką, bet netrukus vėl kilstelėjo į orą, vėjo šuoro pagautas. Galop šuolininkė pasiekė žemę ir kurį laiką buvo parašiuto velkama taku. Plyšus kombinezonui, moteris gerokai nusibrozdino šoną.

- Žinau, apie ką kalbate. Tai įvyko per Kauno miesto dienos proga surengtą kariuomenės bei visuomenės šventę, kurios vienas iš organizatorių aš buvau. Šioje šventėje dalyvavo būsimasis Lietuvos kariuomenės vadas V. Tutkus, Kauno miesto meras Erikas Tamašauskas bei daug kitų garbių svečių. Kviečiau žmones parodyti savo drąsą ir ryžtą, pademonstruoti kauniečiams, kad gali ne tik apie tai kalbėti, bet ir kai ką narsaus atlikti sugeba. Tuomet prasidėjo VIP šuoliai, kurių dalyviai sulaukė gausybės susižavėjusių žiūrovų plojimų.

Galbūt tos ne visai sėkmingai žemę pasiekusios šuolininkės atsiminimai apie jos išgyvenimus Aleksoto aerodrome ir nėra šiandien patys geriausi, bet ta moteris - tikrai šaunuolė, kad nesutriko iškilus sunkumams. Žinoma, ji padarė klaidą, nes parašiutą turėjo atsukti ne pavėjui, o prieš vėją. Bet tuo pačiu ji įrodė: ir taip galima, nors sunkiai, baigti šuolį bei likti sveikai.

- Tik neįtikinsite, kad parašiutizmas - nekaltas ir saugus sveikatai užsiėmimas, juk ir traumų ne vienas iš parašiutininkų tikrai yra patyręs?

- Žinote, jei šimtas žmonių šoktų vos iš metro aukščio, tarp jų irgi gal būtų tokių, kurie sugebėtų kojas susilaužyti. Traumų, manyčiau, daug kas patiria tvirtai stovėdamas ant žemės, ir šokti su parašiutu dėl to nereikia. Tačiau mūsų atveju būtina žinoti, ką ir kaip privalu daryti, kad traumų išvengtum.

Aš visą laiką kartoju pradedantiesiems šuolininkams, kad iššokę su parašiutu iš lėktuvo, kojas laikytų kartu. Kad nesiskeryčiotų ore, tikėdami, jog žemė - dar toli, ir jie spės kojas suglausti bei susikaupti, kol ją pasieks. Deja, naujoko parašiutininko akis nėra pripratusi prie staigaus žemės artėjimo. Ir ne kiekvienas savo viduje turi „kompiuterį", kuris gerai skaičiuoja bei moka nustatyti atstumą iki žemės ir kritimo su parašiutu laiką.

- Kaip Jūs pats atradote, jog parašiutas yra tai, kas įdomiausia, ko labiausiai norisi, - ne tik laisvalaikiui, bet ir profesijai?

- Pirmiausia pradėjau skraidyti lėktuvu, sklandžiau, nes buvau baigęs aviacijos mokyklą, kur gavau instruktoriaus-sklandytojo išsilavinimą. Stažavau, keičiau profesijos profilį. Įsitikinau, jog parašiutizmas yra tai, kas man geriausia. Galima sakyti: man ore labiau patinka kompanija, o lakūnai ore - vienišiai.

Taip, mane kiti neretai pavadina parašiutizmo entuziastu. Nes su oficialiomis tarnybos valandomis mano susiję su parašiutais darbai nesibaigia. Šalia įprasto darbo turiu ir dar vienas atsakingas pareigas. Visuomeniniais pagrindais vadovauju 64 narius turinčiam Kauno parašiutininkų klubui.

- Gal kartais Jūs esate rekordininkas, sukaupęs Lietuvoje didžiausią šuolių su parašiutu kraitį?

- Ne, tikrai tai - ne aš. Per 7 tūkstančius šuolių yra atlikęs instruktorius Andrius Mėčius, daugelis kitų mūsų kolegų irgi jų atliko po 5-6 tūkstančius. Mano pasiekimai šia prasme - kuklesni. Tačiau visi mes esame sukaupę nemažai patirties, o tai reiškia, jog yra didelis potencialas, kuris leidžia saugiai mokyti kitus šokti su parašiutu.

Į Pociūnus, kur klubas įsikūręs, dažnai pasimokyti ar patobulinti išmoktus šuolius su parašiutu atvažiuoja ne tik lietuvių. Neretai sulaukiame ir Estijos, Latvijos, Baltarusijos, Gruzijos bei kitų šalių atstovų. Turim tų šalių vėliavas, ir jas iškeliame, kai apsilanko svečiai iš tų kraštų.

Bet pačią garbingiausią (ir didžiausią) saugome Lietuvos Respublikos vėliavą. Šios trispalvės plotas - 212 kvadratinių metų. Niekas pasaulyje iki mūsų tokio dydžio vėliavos nebuvo po parašiutu išskleidę, o mums pavyko.

-Dėkoju už pokalbį.