Panevėžietis Alfonsas Gilvydis - Seimo vicepirmininkas

A. Gilvydis gimė 1895 m. balandžio 1 d. (senuoju stiliumi) Ukmergės apskrities (vėliau Panevėžio apskrities) Kikonių kaime, Kupiškio parapijoje. Kaimo pavadinimas kilęs nuo upelio Kikonis. Kaimas daug nukentėjo Pirmojo pasaulinio karo metais. Daug sodybų buvo sudeginta.

Tėvai - Povilas Gilvydis ir Ona Vaitiekūnaitė. Šeimoje augo brolis Juozapas ir sesuo Ona. Kiti du vaikai - Jonas ir Marytė - mirė anksti. Tėvai turėjo 23 ha žemės. Brolis Juozapas buvo vyresnis ir iš pradžių mokėsi Petrapilio progimnazijoje, vėliau - Kauno kunigų seminarijoje.

Alfonsas nuo 8 metų piemenavo. Gyvulių ganymas nebuvo sunkus darbas. Tai buvo daugiau fizinė mankšta. Kikonių kaime kasdien ganydavo 8 piemenys. Juos prižiūrėdavo vyriausias piemuo - kerdžius. Piemenaudamas stebėdavo, kaip buvo sėjami javai. Dar vaikas būdamas pats bandydavo ką nors pasėti. Jau vaikystėje jo dideliu pomėgiu tapo uogavimas ir grybavimas.

Ankstyva pažintis su įvairiais žemės ūkio darbais vėliau nulėmė Alfonso profesinį apsisprendimą. Pradinę mokyklą pradėjo lankyti 1904 m. Mokėsi Kupiškio pradinėje, vėliau Kupiškio dviklasėje mokykloje. Dėl įvairių istorinių sukrėtimų mokykla veikė su pertraukomis. 1911 m.

šią mokyklą baigė. Kartu baigė dar 24 mokiniai. 1912 m. įstojo į Maskvos žemdirbystės mokyklą, 1917 m. ją baigė. Pirmoji darbovietė buvo Maskvos gubernijos Serpuchovo apskrities vartotojų bendrovės sąjunga, kur dirbo kooperacijos instruktoriumi.

1918 m. Lietuva paskelbė Nepriklausomybę. 1918 m. A.Gilvydis grįžo į Lietuvą. Įsidarbino besikuriančios Kupiškio savivaldos komitete. 1918 m. birželį stojo tarnauti į Lietuvos kariuomenę. Nuo 1916 m. bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje: rašė į leidinius „Lietuvių balsas“, „Mūsų ūkis“, „Tėvynės balsas“, „Lietuvos dirva“, „Ūkininko patarėjas“, „Žemės ūkis“, „Lietuvos aidas“, „Panevėžio balsas“, „Mūsų kraštas“ ir kitus.

Nuo 1919 m. spalio gyveno ir dirbo Panevėžyje. Įsidarbino Panevėžio gimnazijoje. Tuo metu direktoriumi dirbo Juozas Balčikonis. Iš pradžių buvo pasiūlyta dėstyti gamtos mokslus. Bet šių mokslų dėstymą perėmė grįžęs gamtininkas J. Elisonas. J. Balčikonis pasiūlė dėstyti lietuvių kalbą ir istoriją. Alfonsas iš pradžių atsikalbinėjo, bet vėliau sutiko. Tuos dalykus jis dėstė Panevėžio gimnazijos paralelinėse klasėse rusų kalba. Greitai įsidarbino ir Panevėžio mokytojų seminarijoje - čia dėstė geografiją, istoriją ir žemės ūkio dalykus. Panevėžio mokytojų seminarijos įkūrėju buvo J.Balčikonis.

Mokytoju Alfonsas išdirbo ketverius metus. Aktyviai įsitraukė ir į miesto kultūrinį gyvenimą. Jau 1920 m. tapo „Aido“ draugijos valdybos nariu, tais pačiais metais tapo vienu iš sporto draugijos „Sveikata“ steigėjų ir valdybos narių. „Aido“ draugija buvo garsiausia kultūrinė draugija Panevėžyje. Sporto draugija „Sveikata“ pirmoji Panevėžyje organizavo sportinį judėjimą. Šios draugijos dėka Panevėžyje populiariausia sporto šaka buvo futbolas. 1920 m. tapo Šaulių sąjungos nariu. 1920 m. vasario 9 d. mirė motina, o 1925 m. liepos 31 d. - tėvas.

1923 m. birželio 15 d. Alfonsas pradėjo dirbti Panevėžio apskrities agronomu. Šias pareigas jam pasiūlė Panevėžio apskrities savivaldybė. Tas darbas labiausiai atitiko jo išsilavinimą, pomėgius ir profesiją. Šias pareigas ėjo iki 1936 m. Ne kartą jam teko susitikti su žemės ūkio ministru M. Krupavičiumi. Buvo aptariamos įvairios žemės reformos problemos.

A. Gilvydžiui dirbant Panevėžio apskrities agronomu buvo daug nuveikta žemės ūkio srityje. Panevėžio apskritis tapo viena iš pirmaujančių Lietuvoje. Žemės ūkis buvo pagrindinė Lietuvos eksporto šaka. Daug eksportuodavo ir 1931 m. įkurtas Panevėžio „Maistas“. Jis tapo pagrindine Panevėžio miesto įmone. Taip pat iki 1926-1927 mokslo metų pabaigos liko dirbti ir Panevėžio mokytojų seminarijoje.

1925 m. vedė Eleną Jablonskytę - kalbininko Jono Jablonskio dukterėčią. E.Jablonskytė gimė 1897 m. birželio 13 d., Rygos universitete studijavo matematiką ir fiziką. Panevėžio mokytojų seminarijoje ji dėstė fiziką ir matematiką. Šeimoje augo šeši vaikai: Aldona, Algimantas, Mindaugas, Jaunutis, Marija ir Antanas.

1921-1931 m. A. Gilvydis buvo Panevėžio žemės ūkio draugijos valdybos pirmininkas. Nuo 1923 m. - Panevėžio liaudies banko valdybos pirmininkas, o susijungus Panevėžio liaudies bankui ir Panevėžio ūkininkų bankui tapo Panevėžio ūkininkų banko valdybos pirmininku. Panevėžio apskrities agronomo pareigos buvo atsakingos ir apėmė plačius veiklos barus. Reikėjo organizuoti žemės ūkio parodas, prižiūrėti žemės rūšiuotojų darbą, organizuoti žemės ūkio kooperatyvus, prisidėti prie kaimų skirstymo į vienkiemius ir dirbti kitus darbus.

1934-1936 m. buvo Panevėžio miesto tarybos narys, Kontrolės komiteto pirmininkas. 1936 m. išrinktas į Lietuvos Seimą. A. Gilvydis turėjo nemažą autoritetą ir buvo išrinktas Seimo vicepirmininku. 1937 m. iš Panevėžio persikėlė į Kauną. Nuo 1937 m. šalia kitų pareigų dirbo „Lietūkio“ direktoriumi organizaciniams ir finansiniams reikalams.

1937 m. su Lietuvos sportininkų delegacija lankėsi JAV. Ši delegacija skyrėsi nuo kitų, nes iš Amerikos lietuvių nerinko jokių aukų. Jie patys daugiau propagavo Lietuvą. Atvežė daug tautinių dirbinių, rankšluosčių, knygų ir kitų dirbinių. Buvo aplankyta nemažai valstijų ir susitikta su ten gyvenančiais lietuviais. Kartu buvo platinamos į JAV iš Lietuvos atgabentos knygos. Ypač tarp JAV lietuvių buvo populiarūs 1937 m. Europos čempionatą laimėję Lietuvos krepšininkai.

Dirbdamas Seimo vicepirmininku kelis kartus susitiko ir su prezidentu A. Smetona. Buvo aptariami aktualiausi Lietuvos ekonominiai ir politiniai reikalai. Gyvendamas Kaune irgi aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. 1938 m. pakviestas pirmininkauti ką tik įkurtai Lietuvos darbininkų ir tarnautojų sporto sąjungai.

Prasidėjus sovietinei okupacijai, 1940 m. iš visų pareigų atleistas, dirbo agronomu Deltuvoje. 1941 m. sausį iš darbo atleistas. 1941-1944 m., nacių okupacijos metais, dirbo Vilkaviškio apskrities agronomu. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Hanau pabėgėlių stovykloje Vokietijoje buvo Lietuvių komiteto pirmininkas.

1949 m. su šeima atvyko į JAV, apsigyveno Detroite. Dirbo Tautininkų organizacijų centre ir lietuvių bendruomenės valdyboje. Nemažai metų dirbo savo įkurtoje Detroito lietuvių kultūros klubo valdyboje. Net dvylika metų buvo valdybos pirmininkas. Iš viso klubo valdyboje išdirbo 14 metų. Ši draugija propagavo lietuvių kultūrą JAV. Ruošdavo Kalėdų, Velykų šventes, rengdavo muges. Muges aplankydavo tūkstančiai lietuvių ir kitų tautybių asmenų.

Aktyvioje veikloje dalyvavo iki žilos senatvės. Jis niekada neprarado puikios atminties. Viską, ką buvo patyręs, puikiai prisiminė. 1985 m. buvo iškilmingai paminėtas jo 90 metų jubiliejus. Mirė 1987 m. spalio 22 d. Žmona Elena mirė 1976 m. spalio 13 d. Abu palaidoti JAV.