Mano tėvas Kazimieras buvo eigulys partizanų laikais, eidavo per mišką ir dainuodavo, kad kas netyčia nenušautų ar pasislėptų tie, kurie nenorėjo būti pamatyti. Pas jį atvažiuodavo saugumiečiai ir stribai tardyti, ar matė girioje "miškinius".
Prisimenu, veždavosi mane, vaiką, į girininkijos daigynėlį, ir liepdavo ravėti eglutes, varpučius. Kai gerais pažymiais baigiau vidurinę, mama sakė: "Suprasčiau, jei eitum į kokius daktarus, o ne dairytumeisi į miškus..."
Ką veikėte po mokslų Žemės ūkio akademijos Miškų fakultete?
Dvidešimt metų sėdėjau urėdijoj kaip grybas, dirbau ekonomiste ir tik dėdavau parašus. Kai atsirado privatūs miškai, išėjau į privatų verslą. Būdama penkiasdešimties metų, atradau save iš naujo, ištrūkau kaip paukštė iš narvo.
Šešetą metų vedate seminarus ir kursus Žemaitijos miškų savininkams. Šie man ir pasakė, kad mokate suitriguoti pasakojimais apie mišką...
Nesuskaičiuoju, kiek miško savininkų grupių mokiau iš Skuodo rajono, Klaipėdos, Kretingos... Mano klausytojai - nuo traktorininko iki kelis universitetus baigusio teisininko. Amžius - įvairus.
Ar moteriškas tai darbas?..
Lietuvoje nėra nė vienos urėdės, miškininkai - visur vyrai. Fakultete tarp penkiasdešimties vyrų buvome gal penkios merginos. Juokas ima, kad anksčiau turėdavau įrodinėti turinti aukščiausią kvalifikaciją, įgytą iš pasiutusio žemaitiško užsispyrimo, kad turiu praktikos, nes neįprasta buvo, kad apie miškus moteris šnekėtų. O dabar esu drąsi: Lietuvos prezidentė, Seimo pirmininkė ir karo ministrė - moterys.
Kokia dabar yra miško būklė?
Jis sveikas. Nuolat sutinki briedį, stirninas, pajutęs žmogų, "aploja", ir tiek daug žvėrių girioje, kad jie išėda jaunuolynus.
Ko nežino miško savininkai?
Įdomiausi ir smalsiausi mano kursų klausytojai yra miestiečiai; kaip kunigui įdomiau su ateistu kalbėtis, taip man - su nuo miško labiau nutolusiais, jo nepažįstančiais miestiečiais. Kai nieko nežino, nieko ir neklausia, tik kai pramoksta miško abėcėlę, tų klausimų atsiranda. Kai reikia, humoro nešykščiu, prapliumpu žemaitiškai.
Sakoma, žemaitį iš miško dar galima ištraukti, bet miško iš žemaičio - niekaip.
Regis, daugelis žmonių, kad įmanytų, pasistatytų miške būdelę. Turiu vieną klientą, privačios klinikos vadovą, širdies gydytoją, atsiėmusį mišką, tai jis tik ir kalba apie lūšnelę girioje ir savo kūdrą. Mūsų miškų ministras juokiasi, kad ta "problema" yra ne tik Lietuvoje - visi nori į mišką sugrįžti, nesvarbu, kad ten uodai, vabalai. Pabėgti iš miesto, apsikasti lapais. Kai per daug civilizacijos, technikos, pareigų, žmogui pasidaro nebegerai. O kiek jam tereikia? Ant lauželio išsivirei žolelių arbatos, ir sėdėk sau.
Girdėjau, kad per nepažįstamą mišką žmonės eina ne tiesiai, o suka ratą...
Vertinu privatumą, stiprus tas nuosavybės jausmas. Regis, iš savo miško parsinešta malka kaitriau dega.
Ar patyrėte miške kokių pavojų?
Prieš keletą metų su vyru atvykome į mišką pažiūrėti sukrautos medienos ir pamatėme baltą automobilį. Paklausiau dviejų vyrų, ką čia veikia, o šie atsakė, kad grožisi mišku. Bet išsyk abu ėmė kalbėtis mobiliaisiais, supratome, kad atvažiavę vogti medienos ir gavo nurodymą mus "patvarkyti". Po to kurį laiką buvo nejauku iš namų išvažiuoti, stebėjau, ar neseka. Tada susimąsčiau, kad esu įsibrovusi į tokią sferą, kur viešpatauja vyrai. O kas dėjosi su miškais, vadovaujant jiems? Nelegalūs kirtimai, pirkimai... Kai kas tapo milijonieriais. Nežinau, ar šiandien jie laimingi. O mes atsiradome teisėtai.
Ar skauda širdis dėl miško?
Klaipėdos rajone buvo toks įvykis. Ruošiausi daryti miškotvarkos projektą, o pagal taisykles, jeigu yra juodojo gandro lizdas, keli šimtai metrų aplink neleidžiama kirsti medžių. Vaikščiodama su savininku pamačiau aukštai berže juodojo gandro lizdą, paaiškinau jam situaciją. Kitą dieną randu tą beržą nuvirtusį ant šono - nupjautą, o lizdo nebėr. Mūsų valstybėje yra draudimai, bet savininkui nekompensuojami nuostoliai. Jeigu nebūtų kirtęs toje vietoje, būtų praradęs apie 30 000 litų.
Ar jūsų šeimoje yra daugiau "miškinių"?
Vyras inžinierius - mechanikas man padeda darbuose. Pranas gal dar labiau myli mišką ir be jo gyventi negali. Susipykstam su vyru, kuriam eilė karpyti nereikalingas šakas ar avietyną, nustelbiantį eglutę, nes abiem labai patinka. Trejus metus reikia pavargti, kol medelis išsistieps į saulę. Džiaugiuosi, kad nebekertam miškų taip bedieviškai: širdis daužydavosi, kai matydavau, kad teks iškirsti 200 ar 300 kubų miško, ir vėl matysiu krūvas kamienų. Ir miškas turi išlikti natūralus, negalima jį parku paversti. Kad atrodytų, jog žmogaus ranka neprisilietė, nors iš tikrųjų turi daug padaryti.
Mes abu miško paukščiai; sakėme, kol gyvi būsime, turguje uogos nepirksime; mums patinka mėlyniauti, Latvijos tyruose rinkti spanguoles - tai nuostabu. Vyro tėvas buvo bitininkas ir sodininkas, tad ir jis sodininkauja, nokina dvylikos rūšių obuolius. Su metais kaip kupra apaugi savo prakaitu uždirbtais turtais...
Be šeimos palaikymo nieko nebūtų; man patinka, kad turime šeimos verslą. Viena dukra, humanitarė, gyvena Vilniuje, o Jurga dirba kartu su manimi, ji yra ir miško savininkė. Nuo mažens tampiausi ją su savimi po miškus. Jurga sako, kad kitos močiutės daugiau su anūkais būna, o aš vis neturiu kada. Bet aš galvoju apie tai, ką anūkams paliksiu, net nusipirktą žemę paverčiau mišku. Ir ji sako, kad viena anūkė - velniškai užsispyrusi, visa į mane.
Turėjau Eleną paskiepyti nuo erkinio encefalito, nes ji veržiasi į mišką su manimi. O Rusnė dar visai maža, bet jai įdomu, kaip aš, išgręžusi medyje skylutę, suskaičiuoju medžio metus...
Esate ne tik Lietuvos miškininkų asociacijos valdybos narė, bet ir Lietuvos ir Švedijos projekto konsultantė...
Nepakenčiu svaičiojimų apie mišką, aš į jį žiūriu profesionalo akimi. Aišku, kad ir kiek taisyklių ar įstatymų sukurtume, - miškas turi savo dėsnių.
O švedai, kurių šalies šiaurėje daug spygliuočių, pašėlusiai žavisi mūsų lapuočiais, ypač svaigsta drebulynuose ir beržynuose, ir tuo miško natūralumu - su kelmais, išvartomis. Švedai Europoje diktuoja miškininkystės ir ūkininkavimo miške madas.
Kai vykdėme projektą su Švedija, sulėkė vien 40 vyrų. Tada man buvo pasakyta: "Ieškok moterų". Dar prieš 50 metų Norvegijoje niekada dukra negalėjo paveldėti miško, tik sūnus; dabar įstatymai pasikeitė. Pas mane buvo atvažiavusios miškų savininkės, susijungusios į asociaciją, iš 16-os šalių, net iš Australijos.
Rašyti komentarą