Pagerbė Joną Polovinską-Budrį

Jo vaikaitei Živilei Šilgalienei buvo perduotas aukščiausias šios organizacijos apdovanojimas – I laipsnio auksuotą kryžius.

Apdovanojimas įteiktas pažyminti pernykštį jubiliejų - 50 metų nuo J. Polovinsko-Budrio mirties - ir minint Lietuvos diplomatinės tarnybos JAV 90-ąsias metines.

Iki šiol toks apdovanojimas buvo skirtas tik 17 asmenų.

Apdovanojimo ceremonijai vadovavo Mažosios Lietuvos lietuvių draugijos Čikagoje atsakingas sekretorius kunigas Liudas Miliauskas.

Anot istorikų, J. Polovinskas-Budrys neabejotinai buvo viena pagrindinių asmenybių, su kuriomis sietinas bandymas įtvirtinti Klaipėdos krašte Lietuvos suverenitetą.

Klaipėdos operacijos metu J. Polovinskas-Budrys vadovavo Kaune iš Lietuvos kariuomenės karių ir karininkų bei Lietuvos šaulių sąjungos narių ir savanorių suformuotai Ypatingosios paskirties rinktinei - daugiau kaip tūkstančio žmonių junginiui. Jie traukinyje persirengę civiliais rūbais 1923 m. sausio 10 d. peržengė Klaipėdos krašto ir Lietuvos sieną, o sausio 15-ąją užėmė Klaipėdą. Po sėkmingos operacijos baigties iš Ypatingosios paskirties rinktinės dalinių ir Klaipėdos krašto savanorių J. Polovinskas-Budrys subūrė vadinamąją Mažosios Lietuvos armiją. Kaip šios "armijos" vadas jis užtikrino faktinį Lietuvos dominavimą Klaipėdoje ir vadinamosios sukiliminės direktorijos, vadovaujamos Prūsijos lietuvio Erdmono Simonačio, veiklą.

Nuo 1923 m. sausio iki 1925 m. spalio J. Budrys Klaipėdos krašte buvo pagrindinė figūra, kuri savo politine veikla stengėsi užtikrinti Lietuvos interesus ir destabilizuoti vietinių vokiečių politinius sluoksnius bei Vokietijos įtaką Klaipėdoje.

Pasak jo, J. Budrio rūpestis Klaipėdos kraštu nesibaigė ir jam perėjus į diplomatinę tarnybą.

J. Budrys mirė 1964 m. Niujorke, iki gyvenimo pabaigos eidamas Lietuvos generalinio konsulo pareigas ir iki paskutinio momento neatskleidęs visų jam žinomų Klaipėdos užėmimo operacijos aplinkybių.