Padovanotas gyvenimas virto košmaru

"Niekada nebedovanočiau"

70-metis Antanas pokalbio su "Šiaulių kraštu" metu ne sykį pakartoja norintis įspėti žmonės atsargiau dovanoti savo turtą, nežiūrint, ar jis dovanojamas tolimesniems, ar artimiausiems giminaičiams.

Vyras ir jo žmona visą užgyventą turtą padovanojo savo vieninteliam sūnui ir netrukus sužinojo, kad namuose, kuriuos patys statė, rengė ir puoselėjo, yra tik nuomininkai, todėl turi išsikelti.

"Niekada daugiau nebedaryčiau tokios klaidos, - su ašaromis akyse kalba "Šiaulių krašto" pašnekovas. - Tik dovana sugriovė mūsų santykius. Visą gyvenimą taupėm, statėm, dirbom, o išėjom ubagais. Ir gėda, ir bėda, kad taip pasielgė savas vaikas."

Tėvų ir vaiko ryšį nebesujungiamai suardė ne tik vidiniai konfliktai, bet ir bylos teisme.

Ranka rankon

Nedidelis Kelmės rajono kaimas ir namelis vienintelėje to kaimo gatvėje. Čia gyvena šiek tiek daugiau nei prieš metus iš savo sodybos Šiaulių rajone išvažiavę Ona ir Antanas. Tiesa, Antano namuose dabar nėra - po insulto vyras gydomas Kauno reanimacijoje.

Namas, kuriame dabar glaudžiasi abu su sutuoktiniu, sako Ona, jau nebėra jų nuosavybė, už paskolintus pinigus įsigiję sodybą, kad grąžintų skolas, ją pardavė. Pirkėjo pasitaikyta gero žmogaus - pasirašė leisti name gyventi iki mirties.

"Nebeturime nieko, - kalba Ona. - Čia atvažiavome pagriebę tik kelis daiktus. O buvome ūkininkai su hektarais, gyvuliais ir sodyba."

Ona ir Antanas savo gyvenimą kūrė ant plyno lauko, paveldėtoje žemėje. Pirmas ūkininkauti iš Šiaulių išvažiavo Antanas. Žmona dirbo Šiauliuose, todėl čia, šeimos turėtame bute, ir gyveno.

Kai ant plyno lauko atsirado ūkio pastatas, lentpjūvė, o gyvenamuoju namu tapo metalinis garažas, Ona metė valdišką darbą ir parvažiavo gyventi pas vyrą. Abu įsigijo gyvulių, augino triušius, daržovėmis ir grūdais apsėjo paveldėtus hektarus, pasistatė namą. Ūkininkaujant mokslus baigė sūnus Vytautas, dirbo mieste, vedė, susilaukė vaikų.

Sykį sūnus prasitarė galvojąs palikti miestą ir šalia tėvų sodybos pasistatyti namą, įsilieti į tėvo turėtą medienos apdorojimo verslą. Vaiko sprendimas tėvus pradžiuginęs.

Taip už keliasdešimties metrų nuo tėvų namo išdygo sūnaus pilaitė. Tuo pačiu laiku sūnus išsiskyrė su žmona, susirado moterį, susituokė.

"Su tėvu auginom daržoves, gyvulius, - pasakoja Ona. - Ir, rodos, sutarėme. Tėvas Vytukui dėl verslo paskolino dešimt tūkstančių litų. Rėmėm vaikus ne tik pinigais, bet ir mėsa, daržovėmis."

Naujai sūnaus šeimai pensininkai padovanojo Šiauliuose turėtą butą.

Abi šeimos gyveno draugiškai - švęsdavo šventes, vakarodavo, dirbo.

Nesantaika

Tačiau susirgo tėvas, o gydytojų diagnozės nebuvo šviesios. Nors širdį Onai, pasak pačios, labai skaudėjo, vieną vakarą nutaikė progą ir prakalbo vyrui apie būtinybę perleisti nekilnojamąjį turtą sūnui.

Antanas žmonai neprieštaravo - pasikvietė Vytą ir papasakojo, ką ketinantis padaryti. Tėvas ir sūnus nutarė pasirašyti dovanojimo sutartį.

Nesantaika prasidėjo sutvarkius dokumentus. Pasijutę šeimininkais jaunieji pensininkus, Onos žodžiais, ėmė persekioti, fotografuoti mobiliuoju telefonu, filmuoti. Tokio sūnaus elgesio tikslo tėvai tada nesupratę, tačiau dabar Ona neabejoja, kad tai buvęs teroras turint tikslą išvaryti juos iš namų.

"Būdavo, prieina Vytas prie mūsų namo durų, pasibeldžia, - atsimena Onutė. - Atidarau, o jis kamerą kiša, ginčą provokuoja."

Marti negailėdavo replikų, kad Ona šuns neprižiūri arba nešeria.

Būta barnio ir dėl sumokėjimo už elektrą - Vytautas pareikalavęs pinigus už sunaudotą energiją atiduoti tuoj pat, o ne, kaip prašė tėvai, gavus pensiją. Motina nerado, kas pinigų paskolintų, todėl sūnus atjungė elektrą - šaldiklį su abiems šeimoms sušaldyta mėsa ir uogomis tėvams teko gabenti pas gimines.

Gimdytojai sulaukę ne tik žodinių atakų, bet ir grasinančių bei juos prakeikiančių laiškų, kuriuos rasdavo pašto dėžutėje.

Ne sykį kivirčams malšinti teko kviesti policiją. Kartą tėvas, gindamas motiną nuo eilinės sūnaus atakos, su juo apsižodžiavo, pareikalavo patraukti filmavimo kamerą. Įsiutęs Vytas puolė per kieme sukrautus rąstus prie tėvo ir užsigavo.

Po dienos sūnus kreipėsi į teisėsaugą. Prasidėjo teismas. Motiną prieš sūnų užtarti bandęs tėvas buvo nuteistas ir įpareigotas sumokėti sūnui 1200 litų kompensaciją už patirtą sužalojimą.

Po to konflikto sūnus į pašto dėžutę įmetė reikalavimą tėvams tučtuojau išsikraustyti, nes šie yra esą tik nuomotojai namo, stovinčio ant jo žemės.

Evakuacija

Vieną vakarą pasikvietė Antanas Onutę ir išdėstė savo planą.

"Mums reikia sprukti. Neturėsim čia ramybės, - dabar sunkiai sergančio sutuoktinio žodžius prisimena moteris. - Sako, reikia evakuotis. Antanas stipriai išgyveno."

Sutuoktiniai sodybą paliko. Sūnus visų daiktų pasiimti neleido, reikalingiausią mantą jiedu, moters žodžiais, ne pasiėmė, o vogte išvogė.

Tėvams išsikėlus, sūnus kreipėsi į teismą reikalaudamas priteisti kompensaciją, nes namą esą nuomoję tėvai sugadino jo turtą. Šis teisminis ginčas dar nesibaigęs.

Dovanoti reikėtų atsargiai

Šiaulietė advokatė Eugenija Povilaitienė nieko guodžiančio Antanui ir Onutei pasakyti negali.

"Jei būta smurto, o galbūt tėvai buvo sūnaus, siekiančio dovanos, suklaidinti, teisme būtų galima mėginti užginčyti sutartį, - teigė teisininkė. - Tačiau tai sudėtingas procesas, reikalingi įrodymai."

Advokatė pataria nepasikliauti vien gerais norais ir turtą dovanoti tik apsvarsčius visas įmanomas rizikas. Teisininkės žodžiais, nesvarbu, kad savo vaiku pasitikima, derėtų žinoti: dovanotas turtas dovanotojui niekada nebesugrįš ir jokios valios į tą turtą jis nebeturės, nes jis tapęs kito žmogaus nuosavybe.

"Dovanojimas - neatlygintinas ir besąlyginis sandoris, - tvirtina advokatė. - Kokia dovana, jei panorėjęs gali ją atsiimti. Teisiškai nėra numatyta išlyga, kad padovanojęs turtą ką nors gausi sau."

Anot E. Povilaitienės, sąlygos dovanojant turtą galėtų būti numatytos tik pavieniais atvejais. Pavyzdžiui, namas padovanotas su sąlyga, kad jame bus įkurta biblioteka.

Panaikinti dovanojimo sutartį gali tik teismas. Tikimybės, kad sutartis bus panaikinta, yra, jei apdovanotasis kėsinasi į dovanojo gyvybę arba tyčia jį sunkiai sužaloja, arba atlieka kažkokius smerktinus veiksmus.

"Pasitaiko, kai nekilnojamąjį turtą gavę dovanų apdovanotieji nesiryžta iškrapštyti dovanotojų iš namo, buto ar sklypo, todėl dovaną parduoda, - teigia advokatė. - Naujas turto savininkas su dovanos teikėju, neretai turtą pardavusio asmens artimuoju, susidoroja be skrupulų."

Advokatė prisiminė ir dar vieną turto dovanojimo istoriją. Padovanojo tėvai sūnui namą, visi kartu gyveno. Bet sūnus mirė, ir tėvų dovanotą namą paveldėjo marti, kuri senukus iškeldino.

Parankesnė išlaikymo sutartis

Kur kas geresnis būdas, anot advokatės, suteikti kitam asmeniui galimybę disponuoti savo turtu - sudaryti su juo išlaikymo iki gyvos galvos sutartį. Ji numato, kad "rentos turėtojas perduoda jam priklausantį gyvenamąjį namą, butą, sklypą ar kitokį jam priklausantį nekilnojamąjį turtą rentos mokėtojui nuosavybės teise, o rentos mokėtojas įsipareigoja išlaikyti rentos gavėją iki gyvos galvos."

Šioje sutartyje, teigia E. Povilaitienė, gali būti numatyta sąlyga, jog turtą gavęs asmuo turės išlaikyti ne tik turto perdavėją, bet ir jo kad ir sugyventinį ar kitą žmogų. Rentos sutartimi perimto turto gavėjas negali šio turto parduoti, o jei parduotų, įsipareigojimai "sektų" iš paskos.

"Dar vienas būdas - nesudarinėti jokių sutarčių, - sako E. Povilaitienė. - Po mirties įpėdinis ir taip paveldės turtą, bet iki mirties savininkas galės su savo turtu daryti ką tik sumanęs."