Operos solistė Nomeda Kazlaus: „Populiarumo siekimas yra šiuolaikinės visuomenės moto“

Nomeda Kazlauskaitė-Kazlaus atsargiai vertina drastiškas operos interpretacijas. Anot jos, nukirtus kūrinio šaknis, pasikeičia esmė, ir jokios šiuolaikinės įmantrybės jos neatperka. Nomeda prasmę mato pastangose nuolat tobulinti savo balsą ir plėsti atlikimo galimybes. Tai atsispindi ir jos bei scenos partnerio iš Ispanijos Oscaro Marino rengiamoje Naujųjų metų programoje. Sunkiasvorio operinio dainavimo atlikėja pripažinta N. Kazlaus su O. Marinu Vilniuje ir Klaipėdoje vyksiančiuose koncertuose šventinę nuotaiką kurs ispaniškomis sarsuelomis ir operetėmis. Lietuvės soprano ir ispano tenoro duetas žada ir kitų staigmenų, pavyzdžiui, atlikti vieną iš Andrea Bocelli ir Sarah Brightman dainų.

N. Kazlaus šiems pasirodymams rengiasi ramiai. Mat ji ir Oscaras supranta vienas kitą be žodžių. Dainininkus bendriems projektams suvienijo Montserrat Caballe, pas kurią jiedu mokėsi prieš dvylika metų. Nuo to laiko ispanų operos primadona tapo N. Kazlaus globėja ir bičiule. Jos mintis, patarimus Nomeda vis pamini ir mūsų pokalbio metu.

Kaip keičiasi šių dienų operos pasaulis?

Operos pasaulis – prisirišęs prie klasikos. Čia permainos vyksta ne nuolat, bet šuoliais. Pirmi didžiuliai pokyčiai prasidėjo septintajame aštuntajame dešimtmetyje. Iki tol niekas nė negalvojo operą sieti su politinėmis ar ekonominėmis aktualijomis.

Šiandien, mano požiūriu, smarkiai įsivyravęs troškimas operą pateikti būtinai kaip nors kitoniškai. Tačiau gaunamas rezultatas – ne pats puikiausias. Reikia nepamiršti, kad operos paremtos libretais, lygiuojasi į aukščiausios prabos literatūrą. Nė vienas kompozitorius nebuvo kvailas. Jie kūrė žinodami kiekvieno žodžio reikšmę, teksto ir muzikos sąsajas. O kai pagrindinė mintis, tekstas interpretuojamas šiuolaikinėje košelėnoje, jis nebetenka logikos, semantinės prasmės. Juk viskas turi savo šaknis. Mene, kaip ir žmogaus gyvenime, – jei tos šaknys nutraukiamos, laimės nebelieka.

Vis tiek operos kūrinio atlikimo ir pateikimo kokybė pirmiausia priklauso nuo dainininko gebėjimų, balso. Klasikinės muzikos grožis ir yra tas, kad tam tikru metu subręsta nauja atlikimo kultūra, naujas matymas. Pavyzdžiui, anksčiau operos scenoje buvo įprasta statika, dirbtinis teatrališkumas, o per pastaruosius keturiasdešimt metų ėmė atsirasti daugiau tikroviškumo, remiamasi Stanislavskio sistema.

Tad, manau, pasitelkus aktorinio meistriškumo metodiką ir savo talentą, net ir dulkančią klasiką galima paversti naujai skambančiu kūriniu, ir jis lenks bet kokį šiuolaikinį, dirbtinai pritemptą, pradinės semantikos netekusį siužetą.

Per vieną interviu pabrėžėte, kad vardan meno neapsinuogintumėte. Bet vis dėlto kokius barjerus pasiryžtumėte perlipti dėl stipraus efekto?

Operiniame mene svarbiausia – balsas. Nuolat, iki pat solinės karjeros pabaigos, privalu dirbti, nes keičiantis žmogaus amžiui, keičiasi ir balso savybės. Balsas – kaip grynas briliantas. Tu negali jo paversti kokiu nors kitu akmeniu, kad ir kiek stengtumeisi. Gali tik jį tobulinti.

Galima keisti kostiumus, dekoracinius sprendimus, bet orkestras, interpretacinė muzika negali staiga tapti visiškai kitokia. Kaip ir, tikiuosi, operos solistai nepradės dainuoti su mikrofonais scenoje vien dėl to, kad tai daro popatlikėjai.

Kai kurie mūsų operos atlikėjai, įsisukę į pramogų pasaulį, jau dainuoja su mikrofonais...

Pati visuomenė mūsų operos atlikėjus stumia į mikrofoninį dainavimą. Jeigu nori įgyti populiarumo, tame pramogų pasaulyje dalyvauti turi. Įsivaizduoju, kad ir pramogų verslas atima daug laiko, reikalauja daug investicijų. Taip juk operos solistai užsidirba pinigus. Lietuvoje tai itin aktualu, turint omeny, kad klasikinio meno atlikėjų honorarai – vargani. Ne paslaptis, kad pastaruoju metu į operos spektaklius kviečiami televiziniai veidai. Ir tikrai nebūtinai dėl to, kad jie yra ypatingi talentai, o tik tam, kad pritrauktų žiūrovus.

Kita vertus, galima prisiminti M. Caballe ir Fredžio Mercurio duetą (jis, beje, irgi mokėsi operinio dainavimo). „Barcelona“ tiek išgarsino M. Caballe, kad iki šiol net paaugliai ją iš tos dainos atpažįsta. Šiuo atveju mikrofonas visai nesutrukdė, nes kūrinys buvo atliekamas aukščiausiame lygyje. Bet pažiūrėkime – po šio projekto Montserrat padėjo mikrofoną į šalį ir grįžo į savo įprastą atlikimą. Tiesiog visada reikia pasverti, ko sieki ir kokį gausi rezultatą iš kokių nors naujoviškų sprendimų.

Galbūt operos populiarumas blėsta būtent dėl to, kad ji iš prigimties yra konservatyvi ir ne taip lengvai pasiduoda naujovėms?

Populiarumo siekimas apskritai yra šiuolaikinės visuomenės moto, net problema. Aš pati mėgstu ir gerbiu sportą, dažnai jį palyginu su aukštuoju menu. Į profesionalų sportą ar klasikinę muziką žmonės ateina nuo pat mažumės ir savo sričiai atiduoda visą gyvenimą. Tam tikslui tarnauja visa būsimo profesionalo šeima.

Bet man vis tiek keista, kad mūsų visuomenėje sportas neproporcingai populiaresnis už operą. Taip yra tik todėl, kad jis garsinamas, transliuojamas per visas žiniasklaidos priemones, nuolat viešai aptarinėjamas. Esu įsitikinusi, kad opera irgi pasiektų tokį populiarumo lygį, jei kiekviena premjera sulauktų tiek dėmesio, kiek, tarkim, krepšinio varžybos.

Beje, esu ne vieną žmogų įvedusi į operos pasaulį. Visi jie prisipažįsta nesitikėję, jog šis menas gali būti toks žavus. Manau, kad paprasčiausiai informacijos apie operą stoka lemia mažesnį susidomėjimą. Užtat čia svarbus švietimo vaidmuo. Operinis menas, apskritai klasika turėtų būti statoma į tą pačią eilę su sportu ar popkultūra. Tarp kitko, iškėlus operą, keistųsi ir atlikėjų honorarai, ir požiūris į juos.

Kuo skiriasi kultūros politika čia, Lietuvoje, ir Europos šalyse su gilesnėmis operos tradicijomis?

Senojoje Europoje, iš kur ir kilo opera, jos kultūra tiesiog įaugusi į žmonių kraują. Italijoje, kokio nors miestuko kepyklėlėje, galime išgirsti paprastą žmogelį, prie kavos puodelio traukiantį „Rigoletą“. Be to, tose šalyse operos solistai ir ypatingai gerbiami, nes visi žino, kiek talento, pastangų ir laiko reikia skirti balso lavinimui, atlikimo meno puoselėjimui.

Nors labai vertinu šiuolaikines galimybes, laisvą mintį ir žodį, bet pastebėjau, kad Lietuvoje per nepriklausomybės metą aktoriai, solistai jau nebe taip gerbiami. Meno pasaulis pas mus išgyvena krizę.

Kapitalizmo grimasa – atsiradęs didelis atotrūkis tarp žmogaus įdėtų pastangų, darbo ir jo įvertinimo. Menininkai šiandien iš tiesų uždirba neadekvačiai mažai, todėl ir yra menkiau vertinami. O pinigai, reikia pripažinti, – didelis rodiklis šiuolaikinėje visuomenėje. Mes, tie operos solistai, kurie dainuoja ne tik Lietuvoje, žinome, ką reiškia būti vertinamam ir uždirbti iš savo profesijos. Mūsų ir mąstymas jau turbūt kitoks.

Kaip keičiasi tobulumo suvokimas keičiantis požiūriui į meną?

Tuo metu, kai mokiausi M.K. Čiurlionio menų mokykloje, tobulėjimas buvo visa ko variklis. Dabar viskas priklauso nuo paties atlikėjo poreikių ir tikslų. Jei pats sau keli didelius reikalavimus ir turi erdvę kur pasireikšti, tai natūraliai tobulumo siekis išliks svarbus. Bet, vertinant apibendrintai, šis idealas pastaruoju metu silpsta.

Šiandien Lietuvoje tobulėjimui trūksta motyvacijos, nes visai nesvarbu, kaip padainuosi – ar išpuoselėta maniera, ypatingai išlavintu balsu, ar žymiai paprasčiau, – vis tiek būsi kviečiamas dainuoti, vis tiek toliau plaukiosi tuose pačiuose vandenyse. Bet kokiu atveju tau bus mokamas tas pats menkas atlygis.

Pažįstu jus kaip itin sau reiklią, griežtu režimu gyvenančią menininkę. Kokią vietą tobulėjant užima meistriškumo kursai, edukacinės programos?

Manau, kad tokia galimybė yra labai svarbi kiekvieno menininko kelyje. Aš pati, kai dar studijavau Lietuvos muzikos akademijoje, ne kartą gavau valstybės rėmimą meistriškumo kursams užsienyje. Šiandien, kiek pastebėjau, jauniems menininkams skiriama nepakankamai lėšų.

Kita vertus, galima mėginti siekti gauti stipendiją iš kviečiančios studijuoti šalies. Mano patirtis liudija, kad čia reikia sugebėti būti geru vadybininku sau. O stengtis verta, nes dalyvaujant tarptautinėse edukacinėse programose, plečiasi akiratis, atsiveria galimybės naujoms pažintims. Grįžęs ieškai jau visai kitokios informacijos, galiausiai atsiranda visai kitokie poreikiai. Jeigu stovėsi vienoje vietoje, niekada nepasieksi tokių aukštų rezultatų ir pripažinimo, kaip semdamasis patirties užsienyje.

Su scenos partneriu O. Marinu ir susipažinote būtent per M. Caballe rengiamus meistriškumo kursus. Kokios įtakos atlikėjų duetui turi tas pats pedagogas?

Labai malonu ir paprasta dirbti su žmogumi iš, galima sakyti, tos pačios mokyklos. Mes abu esame gavę daug panašių pamokymų iš Montserrat ne tik kaip iš pedagogės, bet ir tiesiog kaip iš artimo žmogaus. Mums labai paprasta suprasti vienas kitą be žodžių. Būtų sunku taip susikalbėti su atlikėju „iš kitos planetos“.

Didelį patogumo pojūtį gavome iš M. Caballe ir jos šeimos aplinkos. Ten kiekviena smulkmena svarbi, į viską reaguojama itin jautriai. Po to man ir Oscarui susitikimas scenoje atrodo kaip lengvas žaidimas pagal tik mums abiem suprantamas taisykles.

Jei atvirai – ar skaitote recenzijas, atsiliepimus apie savo pasirodymus? Kiek apskritai menininkui reikalinga kritika?

Pastebėjau, kad labai trūksta profesionalios kritikos, ypač Lietuvoje. Pasaulyje rimtų operos kritikų, kurių dauguma, beje, patys studijavę operinį dainavimą, yra, nors irgi nedaug. Tuomet, kai tave vertina tikras profesionalas, ta recenzija tampa išties vertinga. Bet tegul savo nuomonę pasilieka sau žmogus, bandantis rašyti kone apie viską, be specialaus išsilavinimo ir supratimo. Manau, nereikia pasiduoti tokių kritikų įtakai.

Pamenu, 1998 m. po koncerto Maskvos Piotro Čaikovskio konservatorijoje Irina Archipova man pasakė, kad turiu pasirengti nelengvam operos solisto gyvenimui, nes penkiasdešimt procentų tave dievins, o penkiasdešimt – vertins neigiamai. Tas negatyvas gali atsirasti ir iš pavydo, ir iš intrigų, ir iš profesionalumo.

Bet, kaip Fiodoras Šaliapinas yra pasakęs, vienas Šaliapinas dainuoja scenoje, o kitas visada sėdi tarp žiūrovų ir stebi. Visiška tiesa – tik pats atlikėjas visu šimtu procentų žino ir jaučia, kur jis suklydo, o kur atskleidė visas savo aukštumas ir privalumus.

Taip pat reikia turėti nuolatinių patikimų asmeninių kritikų, geriausia, jei jie būtų ne vien iš tavo gimtosios šalies. Iš Montserrat išmokau, kad nė neverta skaityti recenzijų – verčiau šį darbą palikti agentūrai, prodiuseriams. Jeigu kritika bus išties stipri ir profesionali, tai tie artimi žmonės apie tai tave informuos tinkamu momentu, tinkama intonacija.

Kalbėjosi Goda Juocevičiūtė