Ona Bujevičiūtė-Padvarietienė be jau išleistos poezijos knygelės yra parašiusi ir autobiografinę knygą. Labai gaila, jog šiame straipsnyje teišsiteks tik šykštūs jos autentiško pasakojimo fragmentai.
"Gimiau Pasvalyje, darbininko ir siuvėjos šeimoje, Vaškų gatvėje. Kiemo mes kaip ir neturėjome, ir dar atėjęs dėdė Vincas lazda pabaksnodavo į trobesio pamatus, primindamas, kad valda priklauso mums tik sulig pamatais. Aš su broliais dvyniais Lėvens upėje iš meldų meistraudavome plaustus ir leisdavomės pasroviui. Kai bobutė nusiveždavo į Biržus, teta Marytė, visada gražiai apsirengusi, meiliai šypsodama, tuoj kviesdavo tarnaitę ir liepdavo mane vesti į vonią. Mano kojos buvo įjuodusios ir suskirdusios, kurias aršiai šveisdavo, o paskui skaniai pavalgydindavo".
Ona Padvarietienė labai vaizdžiai pasakoja apie pasvalietes davatkėles, ausdavusias ir verpdavusias ūkininkams - Onutės mama jas šventosiomis vadino, nes jos nieko neužgaudavo, neapkalbėdavo; rodės, jų rankomis sruvena Dievo malonė. Apie kaimynus, su kuriais sutardavo, nuostabias mokytojas (kai kurios buvo vienuolės), apie pagarbiai įrištą lietuvišką spaudą - "Aušrą", "Šventųjų gyvenimus", "Liurdą". Kaip Onutės tėvelis, net mirtinai sirgdamas, viena ranka prilaikė ant galvos pūslę su ledais, o kitoje - knygą.
Bet... atėjo 1940 metai, ir šių šviesių, dorų ir inteligentiškų žmonių gyvenimas pavirto į pusamžį truksiantį košmarą. "Mūsų mokytojas Aleliūnas, atiduodamas penkių skyrių baigimo atestatus, pasakė: "Praradome laisvę, vaikai. Šiandie rusų kariuomenė peržengė mūsų rubežių". Garsiakalbiai kėlė didžiausią triukšmą, skambėjo svetima kalba. Vyrai paslėpė skrybėles ir užsidėjo kepures, kad jų nepalaikytų ponais. Tas paprastas kreipinys į žmogų virto keiksmažodžiu. Iš ūkininkų atiminėjo žemę; jos siūlė ir mūsų šeimai, bet mama pasakė, kad iš svetimo turto dar niekas nepralobo. Aš, dvylikmetė, su draugėmis ant sąsiuvinio lapų pripiešiau trispalvių, klijuodavome juos nakčia ant stulpų, tėvams nežinant. Žinoma, mūsų vaikiški balsai neužgožė visur skambančių dainų apie Katiušą: "Šalin viską, kas raudona, sugrįš prezidentas Smetona, ir vėl bus laisva Lietuva..."
Kaip perkūnas iš giedro dangaus
"1941 metų trėmimai mažo miestelio gyventojams kėlė neapsakomą siaubą: niekas nesuvokė, kaip galima išginti nekaltą žmogų iš jo namų - mokytoją, gydytoją, kunigą, vaistininką, - ir jį kažkur išgabenti. Mes, basi vaikai, verkdami bėgome paskui mūsų mylimą mokytoją vežantį traukinį ir tikėjomės, kad kažkurioje stotelėje jį išleis, kad įvyko siaubinga klaida. Netrukus Pasvalyje neliko iškilesnių ir padoresnių žmonių. Jų namus užėmė žmonės iš lūšnynų, kuriuos mama vadino "vienadieniais": ką perdien uždirba ar pavagia, tą pravalgo ir prageria. Tai buvo žemos moralės žmonės - jie tapo vertybe".
"Vokiečių okupaciją sutikau plėvesuojant trispalvei Pasvalio centre, per radiją be atvangos aidint Lietuvos himnui, skambant varpams, - eidama paskui savo dėdės karstą. Dėdė ką tik buvo vedęs, dirbo veterinaru, net neturėjo savo buto; jį nušovė rusai, dar ir kaimynų trobą padegė. Kitą dėdę, tarnavusį policijoje, sovietai nusivarė į mišką, tankais apsupę policininkų pulką, šaudė žirgams į galvas, raiteliams - į krūtines. Niekas svetimas iš vergovės išvaduoti neateina, jei ateina - turi savų tikslų: vokiečiai žadėjo mums laisvę ir nepriklausomybę, kad išviliotų dalį vyrų į frontą. Vokiečiai pradėjo naikinti žydų tautybės žmones. Jiems talkino ir lietuvių padugnės, trokštančios pralobti. Su siaubu žvelgėme į kaimyną, kuris grįžęs po šaudymo žingsniuodavo po kiemą nerasdamas vietos. O juk veršiuką papjauti kviesdavosi kitą žmogų".
Už grotų
"O mano lemtis netruko ateiti sovietų saugumiečio pavidalu. Tada mokiausi Panevėžio mokytojų seminarijos ketvirtame kurse; artėjo mano svajonių išsipildymas. Apie galimą mano areštą pranešė Romas Binkis, žinomo poeto sūnėnas. Kai atsiklaupiau melstis, ėmiau galvoti, kad labai negražu prašyti Aukščiausiojo mane išgelbėti nuo kančios kelių, kuriais eina geriausi tautos žmonės. Pusmetis tardymo kamerose padarė iš manęs "liaudies priešę", sužinojau, kad neva aš įkūriau ir vadovavau dviem antisovietinio pogrindžio grupėms. Niekur nėra tiek galimybių tapti garsenybe, kaip enkavedistų tardytojų rankose", - pasakoja Ona Padvarietienė, kuriai tuomet buvo vos devyniolika. Karceryje ji išmoko Morzės abėcėlę ir į duonos minkštimą įminkyt laiškelį. Jautėsi kaip šaltame betono šulinyje. Tardoma išstovėdavo dvi paras, kol nugriūdavo, apipils vandeniu - ir vėl egzekucijos. Nuo šalčio ilgi plaukai stovėjo stati, o kūnas drebėjo. Vėliau panelė Ona buvo išgabenta į Lukiškių kalėjimą Vilniuje. Čia susitiko su kriminalinėmis kalinėmis recidyvistėmis. Tuo metu Lietuvoje siautėjo "Juodosios katės" gauja, sudaryta iš "laimingų" Tarybų Sąjungos respublikų. "Lukiškių kalėjime uniformuoti vyrai su žvaigždutėmis ant antpečių išrėžė mums kalbą, kad tėvynės išdaviko vardas yra baisiausias pasaulyje. Esą kriminaliniai nusikaltėliai perauklėti dar gali tapti "didžiosios tėvynės vaikais", o mūsų, politinių, kaltė - neišperkama. Kalbą baigė cinišku posakiu, kad ir nuoga moteris dar gali paslėpti šešias kulkas. Po to mus užpuolė visas būrys rusių moterų ir taršė mūsų daiktus, drabužius. Pusnuoges tempė laukan ir klupdė ant sniego. Buvo 1948 m. Vasario 16-oji... Kareiviai su šunimis nuvarė mus prie geležinkelio. Žengėme paskutinius kruvinus žingsnius savo žemėje, tad stengėmės atlupt iš po sniego nors tos žemės saują, kad pasiimtume į vergiją".
Golgotos kelias: kraujo brydės sniegynų platybėse
Po varginančios kelionės gyvuliniuose vagonuose, pjautynių su kriminalinėmis kalinėmis, pagaliau belaisvės lietuvės pasiekė Archangelsko srities lagerį netoli Taišeto. Rytą jas surikiavo ir išvarė per bekraštį sniego lauką. Paskutines voroje už kulnų graibstė aviganiai šunys. Vakare dūminiuose barakuose vėl puolė galvažudės su peiliais. Politinių kalinių "kariauna" - mokinės iš paskutiniųjų gimnazijos klasių ir studentės, grupė ūkinikaičių - gynėsi pagaliais.
"Devynerius metus sustiprinto darbo lageryje neturėjome jokių žmogaus teisių, net nebuvome žmonės - tik numeriai, spec. kontingentas. Vienos jaunos moterys dirbome miško kirtimuose. Kuri susirgdavo - nušaudavo. Vilkėjome šimtasiūlėmis, bet iš pradžių davė kruvinus, kulkų suvarpytus mirusių fronto kareivių drabužius. Man teko per dideli veltiniai, abu - kairei kojai, jais iki miško, lig pusės smengant pusnyse, klampojau penkis kilometrus. Į darbą nevarydavo, jei būdavo 45 laipsniai šalčio. Merginų rankos suskeldėjo, luposi, pasidarė didelės kaip "lopetos". Kontinentinis klimatas, vasaros - karštos, ir nors dengėmės tinkliukais, veidai buvo išpurtę, ištinę ir kruvini nuo musyčių, vadinamų "maškara" įgėlimų. Vielomis apraizgytame lageryje buvo labai griežta tvarka, azijatai ir visų kitų tautų sargybiniai stebėjo mus iš bokštelių, vis įspėdami, kad vos žingsnis į šoną, būsim nudobtos. Barakuose - grotos ant langų, durys rakinamos, jei tik būtų šalyje prasidėję kokie neramumai, būtume išsyk sunaikintos. Už darbą gaudavome avižinės buizos, duonos norma priklausydavo nuo išdirbio: jei 8 kubus storų medžių dviese nupjaudavai, nugenėdavai, supjaustydavai, gaudavai 60O gramų duonos, o kitoms - 300 gramų. O, lageryje, tokiam paskutiniam pragaro rate, galima buvo daug išmokti. Buvome apie 60 lietuvių, daug buvo jaunų moterų iš Sankt Peterburgo - su akademikių, mokslininkių laipsniais. Rusų kalbą išmokau jau per tardymus".
"Tremtinių palaikus perlaidojo Tėvynės žemėje, o politiniai kaliniai neturėjo nei karsto, nei kapo, - pasakoja Ona Padvarietienė. - Tie žmonės turėjo ant krūtinių tik lenteles su kalinio ir straipsnio, už kurį kali, numeriu". O kol po Stalino mirties atėjo "atšilimas", išsekusiai moteriai teko pakliūti į "nusivariusių kuinų", arba invalidžių, lagerį - 15-ąją koloną. Apie tą absurdą gali filmą sukurti. "Sibire vienatinis viešpats buvo nekontroliuojamas lagerio viršininkas, kuris galėjo iš mūsų, klipatų, pasipelnyti. Jeigu sustiprinto darbo lageryje buvo paaštrinti pjūklai ir pagaląsti kirviai, tai invalidės ir senės dirbo atšipusiais, čia rąstus per kalvotas vietas traukė ne arkliai, o dešimties vos pašliaužiančių bobučių kinkinys. Paskui juos perimdavo stipresnės moterys, kurios ant pečių rąstus nutempdavo iki geležinkelio. Maisto buvo dar šykščiau. Ne, lietuvės nepalūžo ir nesižudė, nes buvo giliai religingos, bet tarp kitų tautybių moterų, pasitaikydavo, kad ir pasikardavo, taip baigdamos nepakeliamas kančias ir pažeminimus."
"Aš, taip neparastai troškusi sugrįžt į Tėvynę, traukinyje, dundančiame tenai, pasijutau išsigandusi ir prislėgta: juk grįžtu į tą pačią santvarką, kuri mane pražudė..."
Rašyti komentarą