Šimtai ištrauktų dantų ir bedančių šypsenų – su tokia realybe susidūrė lietuvių odontologai Afrikoje. Kartu su gydytojų komanda šiaulietė odontologė Daiva Streikuvienė dvi savaites Kenijoje savanoriškai gydė afrikiečių dantis. Kelionė padėjo dar kartą įvertinti tai, ką turi.
Nebuvo matę dantų šepetukų
Apie galimybę savanoriauti Arvydo Streikaus odontologijos kabinete dirbanti šiaulietė sužinojo iš kolegės Eglės Vindašiūtės. Ji Kenijoje savanoriavo pernai, šiemet taip pat rinko gydytojų komandą. Keturiolika lietuvių gydytojų vyko į nedidelį miestelį Kivaa, kuriame pernai dirbo Eglė.
Pasak D. Streikuvienės, savanorystė jai tapo galimybe išspirti save iš komforto zonos. Profesine prasme buvo įdomu išbandyti afrikiečių dantis, nes žinojo, jog jie yra šiek tiek kitokie.
Medžiagas gydytojai įsigijo patys, nemažai jų labdaringai davė įvairios lietuvių įmonės, prekiaujančios odontologijos prekėmis. Pavyko rasti ir daugiau rėmėjų, kurie padovanojo dantų šepetėlių, siūlų, dantų pastos, skalavimo skysčių.
Burnos higienos priemones gydytojai vėliau dalijo vaikams mokyklose, kartu mokydami valytis dantis. Kai kurie net nebuvo matę tokių daiktų. Dantų siūlas ten visiems buvo naujovė.
Pernai gydytojai Afrikoje neturėjo jokios įrangos, tad šiemet savanoriais besirūpinusi nevyriausybinė Kenijos organizacija „Kinga Africa“ pasistengė – atgabeno tris gręžimo aparatus, šiek tiek instrumentų. Visa kita gydytojai atsivežė patys.
„Afrika lieka Afrika. Tai ten kas nors neveikdavo, tai nebūdavo elektros kokias tris valandas... Atsiurbimo sistema vieną dieną veikdavo, kitą – ne, kitą – šiek tiek. Nuolat nesi garantuotas, kad galėsi tvarkingai dirbti“, – pasakojo D. Streikuvienė.
Odontologai Afrikoje stengėsi susikurti aplinką, kokioje buvo įpratę dirbti. Žinoma, trūko patogumų. Gydytoja dirbo pacientą pasiguldžiusi ant aukštos masažinės lovos, teko beveik visą laiką stovėti. Atsisėsdavo ant plastmasinės taburetės.
Lietuviai buvo apgyvendinti stovykloje, kurioje paprastai apsistoja darbininkai. Ten gydytojai turėjo pagerintas sąlygas, kurių neturi daugelis jų pacientų – dušus, tualetą, nedidelę virtuvėlę. Stovyklą nuo pavojų saugojo kareiviai.
Jauna mergina be dantų
D. Streikuvienė pasakoja, jog Kenija yra gana skurdi šalis, didelis nedarbo lygis, ne visi turi galimybę lankyti mokyklą, juo labiau – studijuoti universitete. Didžioji dalis vietos gyventojų gyvena iš molio plytų pagamintose trobose, virtuvėje padarytas laužas ar krosnis, ne visuose namuose yra elektra, turi tik lauko tualetą.
Nuo Kivaa kaimelio artimiausias odontologas yra ligoninėje už kelių šimtų kilometrų, tačiau jo paslaugos mokamos. Dėl prastų kelių, transporto ir finansų ne visi turi galimybę ten nuvažiuoti.
Kenijoje yra per 40 milijonų gyventojų, o odontologų – šiek tiek daugiau nei 200. Palyginti, Lietuvoje yra mažiau nei 3 milijonai gyventojų, o odontologų – per 200.
Gyventojų žinios ir apie burnos higieną, ir apie bendrąją sveikatą yra labai minimalios. Odontologės pastebėjimu, afrikiečių dantys yra genetiškai stiprūs, tačiau neprižiūrint jų būklė gana prasta. Vienai jaunai merginai teko išrauti net keliolika dantų – burnoje liko 5-6. Dantys buvo visiškai nugedę iki šaknų.
„Nežinau, kiek ji turėjo kęsti skausmą... Kaip po to šypsotis, kalbėti? Jaunas žmogus. Dėl to labai liūdna, keista, bet jie nekompleksuoja. Išrauni priekinį dantį, bandai aiškinti, kad reikėtų kažką protezuoti ateityje, bet jiems gerai – svarbiausia, nebeskauda“, – pasakoja odontologė.
Gydo šamanai
Vietiniai gyventojai dantų problemas iki šių dienų gydo ir šamanų metodais. Kai vaikams dygsta pieniniai dantys, jie nežino, kad dėl natūralių priežasčių pakyla temperatūra, vaikas gali vemti, viduriuoti. Dygimo negalavimų kamuojamą vaiką jie veda pas žiniuonį, šamaną, kurie iltinius dantis išrauna metalinėmis ylomis. Dėl neišprusimo galvojama, esą juose gyvena kirminai.
D. Streikuvienė atkreipia dėmesį, jog tai ateityje sukelia kitą problemą – ištraukus pieninį iltinį dantį susiaurėja dantų lankas. Kadangi nuolatinis dantis nebeturi kur dygti, pakrypsta į lūpos, gomurio pusę – šypsena tampa kreiva.
Laisvą dieną lietuviams teko lankytis seniausios vietinės genties masajų kaime. Tuo metu kai kurie masajai graužė šakeles. Paaiškėjo, jog tai alyvmedžio šakelė, kurią naudoja kaip dantų šepetuką.
Išmoko vietinių žodžių
Darbo dienomis lietuviai gydytojai dirbo vienoje patalpoje, paverstoje laikinu odontologijos kabinetu. Gyventojai buvo iš anksto informuoti apie atvykstančius gydytojus, kasdien stodavo į eilę, būriuodavosi laukdami apžiūros ar gydymo.
D. Streikuvienė daugiausiai traukė dantis, kiek įmanoma, juos taisė. Teko užsiimti estetiniu plombavimu – atkurti priekinius dantis. Kadangi kartu važiavo ir dantų technikė, buvo daromos plokštelės visiškai bedantėms burnoms. Kartu dirbo ir burnos higienistės.
Savanorystės misija Daivai suteikė galimybę tobulėti profesinėje srityje – ji išmoko meistriškai šalinti protinius dantis, ko anksčiau bijodavo daryti Lietuvoje, siųsdavo labiau patyrusiam chirurgui.
Anglų kalba Kenijoje yra valstybinė, tačiau ne visi ją moka. Kartais susikalbėti vertėjaudamos padėdavo vietinės sesutės, šiaulietė gydytoja išmoko ir keletą pagrindinių sueli kalbos žodžių, pavyzdžiui, „mambo jambo“ (liet. laba diena), „asante“ (liet. ačiū) „fingua“ (liet. išsižioti), „fingue“ (liet. sukąsti), „umo“ arba „wo“ (liet. skausmas).
Gydytoja sako, kad afrikiečiai pacientai gana nepakantūs skausmui. Dažniausiai dėl to, kad nė karto nėra buvę pas odontologą, net neįsivaizduoja, koks pojūtis turi būti prisilietus. Pasitaikė ir keletas pacientų, su kuriais susitvarkyti nepavyko – jie griebė už rankos, triukšmavo, tad gydymą teko nutraukti.
Paciento nuodėmės odontologo kėdėje
Pacientų per dvi savaites teko aptarnauti itin daug. Rekordiškai per vieną dieną visi gydytojai priėmė 140 žmonių. Paskaičiavo, jog per visą laiką priėmė apie 1 500 pacientų.
D. Streikuvienei įsiminė moteris, kuriai ji pakeitė visas plombas – pasikeitė net jos šypsena. Vienas jaunas vyras atėjęs pas odontologę sąžiningai prisipažino visas savo „nuodėmes": rūko, kramto saldžią gumą, ne visą laiką išsivalo dantis, kramto miros lapelius. Mira – lengva augalinė narkotinė medžiaga. Nepaisant to, vaikino dantys buvo gana tvarkingi.
Kartą nustebino pacientė su kūdikiu, kurį ji atsinešė prisirišusi skara prie nugaros. Vaiką moteris nusivyniojo, pasidėjo šalia ir atsigulė į kėdę.
„Mes galvotumėme, kur vaiką palikti, kas prižiūrės, o čia viskas natūraliai. Vaikas visiškai nereikalavo dėmesio, tiesiog gulėjo ir dairėsi“, – pasakojo gydytoja.
Sugraudino berniukas, bijojęs išsitraukti skaudamą dantį. Jo mokytojas ėmė berniuką ruošti morališkai – aiškinti, jog turėtų būti dėkingas Dievui ir gydytojams už teikiamą pagalbą. Tai savanoriams buvo širdį glostantis komplimentas.
Lietuvoje daug galimybių
Darbo dienomis gydytojai dirbo, o savaitgaliais šiek tiek bandė susipažinti su šalimi. Kartu su kolegomis Daiva lankėsi didžiausiame Masai Maros nacionaliniame parke, safaryje stebėjo laisvai bėgiojančius gyvūnus.
Piemenų genties masajų kaime sužinojo apie jų šimtmečius nekintančias tradicijas. Būstą įprastai stato moterys, namą pina iš šakų, žolių, jį apdrėbia bei apkamšo karvių mėšlu. Gidai pasakojo, jog trobelėse masajai gyvena tik devynerius metus, nes per laiką juos sugraužia termitai, tenka keisti kaimo vietą. Pagrindinė masajų veikla – gyvulininkystė.
Lietuvė dar kartą įvertino, kokioje saugioje gimtojoje šalyje gyvena: ten baugina ir graudina įvairūs žiaurumai, vagystės, apiplėšimai, narkomanija, moterų išprievartavimai. Dėl saugumo gydytojai niekada nevaikščiodavo po vieną.
Medikė atkreipia dėmesį, jog afrikiečiai į baltuosius žmones žiūri kaip į pinigų maišus – dažnai elgetaudami prašo pinigų. Žmonės, su kuriais teko bendrauti, jai pasirodė labai orūs, besididžiuojantys savo veikla ir gyvenimu.
Pasak Daivos, mes kartais būname linkę save nuvertinti, nematyti savo teigiamų, stipriųjų savybių, afrikiečiai – priešingai, labai pasitiki savimi. Viena moteris, su kuria teko angliškai pabendrauti, prisistatė „business women“ (angl. verslininkė). Paaiškėjo, jog ji turi savo rūbų parduotuvėlę, t.y. pašiūrę su dėvėtais drabužiais. Turintieji darbą juo labai džiaugiasi, todėl dirba labai nuoširdžiai.
„Grįžus buvo labai geras emocinis užtaisas, jaučiausi labai pozityviai, optimistiškai. Ten jie daug ko negali, gyvena skurdžiai, todėl Lietuvoje iš naujo priminė, kiek daug galimybių mes turime, tereikia daugiau dirbti, svajoti, norėti ir pasieksi. Turime tik vieną gyvenimą, reikia juo džiaugtis“, – įsitikinusi D. Streikuvienė.
Rašyti komentarą