Nomeda Marčėnaitė: „Mano dienoraštis turi naujų pozityvių puslapių”

Menininkė Nomeda Marčėnaitė prisipažįsta, kad šios vasaros pradžia jos gyvenime - labai spalvinga. Pernai pasklidusios kalbos apie jos ir sutuoktinio dailininko Mariaus Jonučio skyrybas nepalaužė moters optimizmo ir polėkio. Nomeda džiaugiasi, kad įvairiausiomis emocijomis, rašalu, vynu, kava ir ašaromis išmargintame dienoraštyje ji verčia naujus gyvenimo puslapius, kurie nuspalvinti pozityviomis spalvomis.

- Vakar buvo birželio 1-oji - Vaikų gynimo diena. Daug metų esate TV3 „Išsipildymo akcijos” globėja. Ar pirmąją vasaros dieną neturėdavote tradicijos aplankyti nuskriaustų mažylių?

Dabar yra tiek daug žmonių, kurie tiek daug ką gali padaryti, todėl nenorėčiau susireikšminti. Misionierizmas, kad tik tu viena gali kažką padaryti, vienu metu man buvo būdingas. O dabar mano požiūris į gyvenimą kitoks - ne taip giliai jį kabinu. Jei tik galiu, prisidedu prie paramos akcijų. Šią savaitę taip pat dalyvavau vienoje labdaringoje akcijoje. Kai kviečia, mielai sutinku, pagalba vaikams man yra be galo svarbi. Gal netgi pati svarbiausia gyvenime. Tačiau jei padarysi vaikus pačius svarbiausius, jiems tai nepadės. Aišku, yra problemų, kurias tikrai reikia spręsti. Tada tiesiog pasiraitoji rankoves ir tyliai darai. Tačiau šią birželio 1-ąją švenčiau spausdama labai ekologiško automobilio greičio pedalą. (Šypsosi.) Tai dovana visai žmonijai ir būtent vaikams, gyvensiantiems po mūsų šiame pasaulyje, kurį mes taip uoliai teršiame.

- Vasaros pradžią paminėjote tarptautiniame ralyje Rygoje. Lenktynių trasą esate išbandžiusi ir anksčiau...

Nesu asė - lenktyniavau tik antrą kartą. (Juokiasi.) Prieš tai lenktyniavau labai seniai - Palangos 1003 km žiedinėse lenktynėse. Trasoje praleidome tris valandas. Nėra taip lengva tiek laiko spausti „gazas-dugnas”, „stabdys-dugnas”. Bet man patinka toks adrenalino pliūpsnis. Kita vertus, aš lenktyniauju praktiškai kiekvieną dieną. Pavyzdžiui, sugalvoju prie šviesoforo su kuo nors palenktyniauti. Velniai žino, kiek metų man turėtų sueiti, kad nustočiau dūkti. (Juokiasi.)

- Turbūt vairuotojai, o ypač vyrai, keistai sureaguoja išvydę prie vairo su jais lenktyniaujančią žinomą moterį?

Vyrai labai jautriai reaguoja. Esu labai sociali ir mėgstu patampyti vairuotojus už ūsų. Jei ką nors aplenkiu, padėkoju pamirksėdama įjungusi „avarinį” signalą. Tačiau nesu pikta vairuotoja. Man nepriimtinas agresyvus vairavimas, man patinka žaismingas.

- Kas jums yra automobilių lenktynės: būdas įsikrauti adrenalino, savęs išbandymas ar tiesiog smagiai praleistas laikas?

Viskas iš karto. Prieš startą visada jauti jaudulį, kapstai kanopą. Tačiau tai teigiamas jausmas. Jis nesulyginamas su tuo, kurį jauti darbe. Pastaruoju atveju tai gal daugiau stresas negu adrenalinas. Stresas dėl darbo žmogaus gyvenimą trumpina, o adrenalinas trasoje, įtariu, ilgina. Tik „šturmano” vietoje niekada nenorėčiau būti. Pamenu, mano treneris 1003 km lenktynėse iš automobilio išlipdavo kaip neblaivus. Nes kai tu pats stabdai ir „gazuoji”, smegenys gauna informaciją anksčiau, nei įvyksta veiksmas, o šalia sėdinčio žmogaus vestibuliniam aparatui lenktynės yra didelis išbandymas.

- Galbūt, be lenktynių, ir daugiau turite adrenaliną išskiriančių pomėgių?

Panevėžyje mane draugai vis kviesdavo paskraidyti sportiniu lėktuvėliu. Kai pastarąjį kartą pas juos lankiausi, nuvykome į oro uostą, kuris, tiesa, labiau primena didelę pievą. Lėktuvu padarėme apžvalginį ratą po miestą. Staiga pirmasis pilotas paleido vairalazdę ir man, sėdinčiai antrojo piloto vietoje, sako: „Vairuok.” Man tai kėlė nežmonišką džiaugsmą, aš klykiau iš malonumo. Tačiau keleiviai gale spiegė iš siaubo ir nuolat kartojo mano vardą. (Juokiasi.) Nes pradžioje mano pilotuojamas lėktuvas staigiai leidosi žemyn, kol suradau būdą, kaip jį valdyti. Tačiau esu dėkinga pilotui, kad jis tuo metu neskubėjo daryti jokių desperatiškų veiksmų ir palaukė, kol pati susigaudysiu. Aš aukščio nebijau. Nors, tiesą sakant, nelabai ko bijau, tokios situacijos man kelia tik džiaugsmą. Pilotas, darydamas mirties kilpą, dar man mirktelėjo, kad pagąsdins kitus lėktuvo keleivius. Aš pati taip pat norėčiau išbandyti mirties kilpą, suktuką ir dar daug visko.

- Kaip jums paprasta gyventi neturint fobijų...

Man nėra paprasta gyventi. Aš turiu kitokių problemų. (Šypsosi.) Ką žmonės moka, tai komplikuoti savo gyvenimą.

- Ši savaitė jums buvo dosni įvykių - prieš kelias dienas atidarėte ir savo 55-ąją parodą.

Jei būtume ją atidarę su Mariumi (M.Jonučiu, - aut. past.), tada taip, nes 54-ias darėme su juo. Tačiau dabar tai buvo autorinė mano darbų paroda. Labai džiaugiausi, nes surengiau ją ne galerijoje, bet savo namų kieme ant pievelės. Atmosfera buvo nuostabi. Viskas buvo taip, kaip aš svajojau. Per tuos 47 metus rašydamas savo gyvenimo dienoraštį žmogus išmargina jį visokiomis emocijomis, rašalu, vynu, kava ir ašaromis. Bet ačiū Dievui, kad mano dienoraštis turi naujų pozityvių puslapių.

- Per BTV vedėte laidą „Skanus pokalbis”. Ar dar tęsite darbus televizijoje ir ateinantį sezoną?

Kol kas planai tik dėliojami. Tačiau manau, kad laida bus ir ateinančiame sezone. Man tą laidą daryti labai smagu. Nežinau, kiek ji įdomi tautai, tačiau rengiu ją taip, kad man nebūtų gėda. Kalbinu žmones, kurie, mano nuomone, išliks Lietuvos istorijoje. Ir ateityje norėčiau kalbinti žmones, kurie yra apdovanoti talentu, bet vadinami „nouneimais”. Tačiau tie, kuriuos mes taip vadiname, ir yra tikrieji vardai, tikrosios asmenybės.