Nomeda Kazlaus: "Balsas - žmogaus sielos atspindys"

Kai kuriems žmonėms atrodo, jog artisto gyvenimas gana bohemiškas, bet iš tiesų tikslus jūsų darbo grafikas numatytas metams ar daugiau į priekį. Šiuo metu ruošiatės Naujųjų metų koncertams Vilniuje, o Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre - pasirodymui gruodžio 16 dieną. Kaip sekasi repetuoti?

Atlikėjų nuotaika yra labai pakili. Numatyta koncerto programa "Pakelkim mes taurę linksmybių!" iš tiesų nuotaikinga, žaisminga. Joje - populiariausi, garsiausi, publikos mėgstamiausi kūriniai: dainos, arijos, duetai iš operų, operečių, miuziklų ir sarsuelų (ispaniškų operečių). Taip pat laukia muzikinės staigmenos! Manau, klausytojams bus netikėta išgirsti mano ir ispanų tenoro Oscaro Marino interpretuojamą Bočelio ir Saros Braitman dainą. Tai bus viena iš daugybės staigmenų.

Kas jus sieja su Klaipėda?

Su ja sieja išties nemažai dalykų. Mano mama, močiutė labai ilgai gyveno Klaipėdoje, ji tik prieš porą metų persikėlė į Vilnių. Užaugau Klaipėdoje; mano visos atostogos, kai mokiausi Čiurlionio menų gimnazijoje, buvo praleistos pajūryje. Labai gerai pažįstu šį miestą ir labai myliu jūrą, Klaipėdos senamiestį, nemažai laiko praleidau buvusioje Girulių stovykloje "Pasaka".

"Man labai artima didinga Richardo Vagerio muzika, galbūt būtent todėl Brunhildos vaidmuo turėjo man labai daug įtakos; juk ji yra nežemiška būtybė - tarp moters ir deivės."

Kaip žinote, aš Lietuvoje dainuoju gana retai, daugiausia - užsienyje, tačiau Klaipėdoje jau yra vykę nemažai didelių koncertų - 2008 metais su maestro Juozo Domarko vadovaujamu Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru surengtas naujametis rečitalis Koncertų salėje, ten pat 2009 metais įvyko didžiulis rečitalis "Lietuvių muzikos magija", skirtas Lietuvos tūkstantmečiui. Ir berods tais pačiais metais buvo mano rečitalis su ispanu tenoru Oscaru Marinu Klaipėdos muzikiniame teatre. Šį kartą pasirinkome visai kitokį amplua, ir man kiekvienas atvažiavimas į Klaipėdą yra kaip sugrįžimas į vaikystę, kai dar tik svajojau būti operos soliste ir vizijose mačiau save dainuojančią garsiausiuose teatruose.

Kai grįžti į šias vietas, iš tikrųjų pasijunti labai jaukiai ir sušyli, nes matai, kad tavo svajonės pildosi, kad eini į priekį, o šis miestas brandino mano asmenybę.

Drauge su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru ir kompanija "Teldex Studio Berlin" išleidote muzikinį albumą "Dramatinio soprano menas". Kas suformuoja tą dramatinį sopraną?

Kiekvienas dainininkas turi savo prigimtinį balsą - lyrinį, koloratūrinį arba dramatinį. Albumo repertuarui pasirinkau savo tuo metu dainuojamas arijas, kurios yra vienos žymiausių ir sudėtingiausių muzikinių kūrinių.

Garsi operos primadona Giedrė Kaukaitė yra sakiusi, jog visi žinome, kur yra balso stygos, bet kas yra balsas - gal žmogaus siela?

Tikrai. Kaip žmogaus akys yra sielos atspindys, taip ir balsas, ypač - operinis spinduliuoja gausybę informacijos apie žmogaus energiją, asmenybę, jo vidinį pasaulį.

Ana Bolena K. Sen-Sanso operoje "Henrikas VIII" su Simonu Estesu. Barselonos "Liceo" teatras.

Kaip susipažinote ir pradėjote kartu dainuoti su Montserrat Caballe?

2000 metais buvau išvykusi į Andorą, nedidelę šalį tarp Ispanijos ir Prancūzijos, į dainavimo meistriškumo kursus pas Montserat. Sudainavusi pirmąją ariją sulaukiau jos plojimų, ji atsistojusi, su ašaromis akyse pasakė: "Mes turime nuostabų deivės balsą!". Praėjus dvylikai metų, manau, kad turiu moralinę teisę apie tai kalbėti, nes tai nebėra šviežias faktas. Tačiau šis įvykis mano gyvenime išties labai reikšmingas, nes nuo tos akimirkos pradėjau dainuoti ir koncertuoti su Montserrat įvairiausiose pasaulio salėse ir vietose. Manimi pradėjo rūpintis solistės brolis Carlosas Caballe, kuris laikomas vienu garsiausių XX amžiaus agentų operos pasaulyje. Jis padėjo pradėti karjerą tokiems garsiems žmonėms kaip Placidas Domingas, Jose Carreras ar Jelena Obrazcova, savo seseriai ir daugybei kitų. Mano patekimas į šių žmonių akiratį buvo didžiulė paskata, didžiulė mokykla, iš esmės lėmusi mano ateitį.

Montserrat Cabale yra viena geriausių jūsų draugių?

Manau, kad ši draugystė yra išties didelė Dievo dovana. Kai tik dainuoji kartu, pažįsti tą moterį iš vienos pusės, bet kai bendrauji artimai, vakarieniauji, dalyvauji pobūviuose, dažnai lankaisi jos namuose, atsiveria ne visiems matomi, stulbinantys artistės bruožai. Po kelerių metų pertraukos neseniai vėl ją aplankiau, kartu dirbome ir tobulėjome; tai leido pažinti ją dar artimiau ir, turiu pasakyti, kad Montserrat yra viena nuostabiausių asmenybių - žmogiška, kukli, paprasta. Kita vertus, ji yra kieta it deimantas, atsakinga, kelia didelius reikalavimus aplinkai ir savo partneriams.

Dažnai dainuojate Ispanijoje, Italijoje, Rusijoje. Kur jaučiatės laisviausiai, kur sulaukiate didžiausio pripažinimo?

Aš turbūt jaučiuosi visur gerai, nes esu kosmopolitė, laisvai kalbu aštuoniomis kalbomis. Ateinančiais metais esu užsibrėžusi mokytis japonų kalbos, nors iš pradžių kilo dilema: japonų ar kinų.

Režisieriai stengiasi keisti operos stilių, idant ji nedvelktų muziejumi ir naftalinu jauniesiems žiūrovams. Kaip vertinate naujoves, pastangas šokiruoti, operose skambančią elektroninę muziką?

Aš manau, kad galima eksperimentuoti, svarbiausia - kad išliktų griežti reikalavimai atlikėjams. Kodėl gi ne? Esu gana demokratiška, nors nesu dalyvavusi kokiame nors akibrokšte, renginyje, kur opera būtų traktuojama visiškai kitaip. Esu daugiau likusi prie klasikos ir manau, kad ji kiekvieną kartą skamba kitaip, nepakartojamai. Prieš šimtmečius sukurti kūriniai glūdi partitūrose, knygose, ir labai svarbu, kaip juos atlikėjai savaip naujai interpretuoja, atspindėdami epochos dvasią, operos pokyčius. Šių dienų atlikėjas turi daug briaunų, jam keliami dar didesni reikalavimai. Kaip žinome, anksčiau solistai buvo labai statiški, galėjo turėti antsvorį, o dabar jie turi būti paslankūs, gracingi, išpuoselėto kūno, išėję gerą aktorinę mokyklą.

Kaip skiriasi Lietuvos ir užsienio artistų gyvenimas?

Iš esmės kur gyveni, ten yra gerai, juk čia mūsų aplinka, mūsų namai, artimieji. Jeigu gerai jautiesi savo šeimoje, turbūt visur jaustumeis gerai. Tačiau Lietuvoje profesionalių teatrų nėra labai daug, kur būtų galima save išreikšti. Tuo tarpu užsienyje yra daug teatrų ir koncertinių salių. Mes esame maža šalis, maža tauta, bet nepaisant to, Lietuvoje muzikinis gyvenimas yra aukšto lygio. Pati vertinu čia įgytą muzikinį išsilavinimą: Čiurlionio menų gimnazijoje, vėliau - Muzikos ir teatro akademijoje. Be abejo, daug važinėjau svetur į meistriškumo tobulinimo kursus ir dabar dirbu su "La Scalos" teatro pianistu, turiu "savo" pianistą Miuncheno teatre. Dainininkui tobulėti ribų nėra, o Lietuvoje turbūt tai sunkiau daryti, tad reikalingas tarptautinis judėjimas, idant pasisemtum naujų idėjų, interpretacijų.

Kuriuos režisierius, dirigentus, su kuriais teko dirbti, pavadintumėte lemtingais?

Kaip žmogus ir asmenybė man labai svarbus režisierius Eimuntas Nekrošius. Sukūriau pagrindinį Brunhildos vaidmenį jo režisuotoje R.Vagnerio operoje "Valkirija" Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Taip susiklostė, kad esu pirmoji Brunhilda Lietuvoje. Repeticijos su maestro, sielos reiškiniai, patirti su juo bendraujant, leistų šį režisierių pavadinti fatališku.

Dirigentų yra daugiau, negalėčiau kol kas išskirti, tikiuosi, sutiksiu likimo skirtąjį.

Kokiems vaidmenims atidavėte daugiausiai meilės, aistros, kurie atvėrė jumyse glūdėjusias nepažintas savybes?

Kiekvienas vaidmuo padeda suprasti save ir atrasti naujų bruožų, galimybių. Bet man labai artima didinga Richardo Vagerio muzika, galbūt būtent todėl Brunhildos vaidmuo turėjo man labai daug įtakos - juk ji yra nežemiška būtybė - tarp moters ir deivės. Apskritai, kai dainuodama jaučiu levitacijos būseną, žinau - spektaklis pavyko!

Ar išliko scenos jaudulys, ar jam suvaldyti turite savų ritualų?

Amuletų nėra. Bet yra daug susikaupimo, keletas ritualų, kurių mes neatskleidžiame, tai mūsų paslaptis... Man yra išlikęs toks jaudulys, kurį vadinu įkvėpimo jauduliuku, kai jau esi maksimaliai pasiruošusi save atiduoti šią akimirką. Mūsų darbas - tai ne nutapytas paveikslas, kurį pasikabini ir lieka visiems laikams. Pasak režisieriaus Nekrošiaus, mes tiesiog suvirpiname salę, ir viskas susigeria į žmonių sielas. Todėl kiekvienas išėjimas į sceną atlikėjui yra išskirtinis, ir visai nesvarbu, kokioje šalyje būtum, - visa vyksta vieną kartą, ir to niekada nepakartosi.

Ar darbas persmelkia būtį, laisvalaikį, asmeninę erdvę, ar persekioja vaidmuo?

Be abejo. Mes, "čiurlioniukai", esame įpratę gyventi tokiu ritmu, kai viskas gyvenime susiję su kūryba, nuolat galvoji apie vieną ar kitą interpretaciją. Aš mėgstu atitrūkti ir atsipalaiduoti, skiriu laiko masažui, plaukiojimui, žaidžiu lauko tenisą, įsijaučiu į kitokią fizinę ir dvasinę veiklą.

Tokio lygio artistai kaip jūs tikriausiai labiau už viską saugote savo reputaciją?

Tai yra kiekvieno atlikėjo pasirinkimas. Vieni mėgsta skandalus, reklamuojasi atskleisdami asmeninius dalykus. Man labiau patinka kalbėtis su klausytoju apie kūrybą, meną, įvairius filosofinius, globalinius dalykus. Manau, asmeniškumai nėra tokie patrauklūs. Gerą vardą pelnai, kai laikaisi tam tikrų principų ir savo žaidimo taisyklių.

Išliejusi scenoje gaivališkas furijos emocijas, turbūt namuose esate rami ir švelni?

Mūsų jausmu amplitudė - didžiulė! Tačiau tik didieji artistai visiškai kontroliuoja savo emocijas ir geba per keturias penkias valandas scenoje atverti klausytojui savo sielą. Jausmus namuose taip pat gebame puikiai žaboti. Geram artistui labai svarbus emocinis intelektas. Mes esame tarsi gerai temperuoti, sustyguoti klavyrai, nes jaučiame, kada ir ką sau galima leisti. Su artistais nėra paprasta bendrauti...

Kaip mažą dukrytę Odabelą veikia prieš miegą jūsų dainuojamos arijos? Ar norėtumėte, kad ji būtų operos dainininkė?

Netrokštu, kad mano dukrytė būtinai dainuotų. Nuo pat gimimo bendrauju su Odabelyte kaip su asmenybe, ir jos talentai, jos norai bus svarbiausi. Ji tikrai yra labai muzikalus vaikas, ploja ir linguoja į ritmą, moka parodyti, kaip mama išėjusi dainuoja, ir tai mane džiugina. Nuo ankstyvos kūdikystės ji girdėjo mano klausomas R. Vagnerio uvertiūras ir jautėsi natūraliai, šypsodavosi. O būdama mano pilvelyje "dainavo" iki septynių su puse mėnesio, paskutinį kartą - drauge su Montserrat.

Ar šalia yra žmonių, į kuriuos atsiremtumėte kaip į uolą?

Apie asmeninį gyvenimą nekalbu. Bet galiu patikinti, kad yra žmonių mano gyvenime, kurių svaria nuomone galiu pasikliauti. Didžiuojuosi savo draugais, kurie teikia dvasinės prabangos jausmą; manau, ir aš jiems atsakau tuo pačiu.