Nijolė Strakauskaitė: mokslininkė, mėgstanti istorines knygas, filmus ir rožes

- Prireikė net savaitgalio perskaityti puikų bakalauro darbą. Tai E. Miltakio "Simono Grunau kronika". Jo vadovas - daktaras Vacys Vaivada. Studentas, įsigilinęs į senąją vokiečių kalbą, pateikė daug citatų originalo kalba. Aš taip pat esu pasinėrusi į savo leidinį. Jame atsispindės šio krašto istorijos atkarpos - tarp Klaipėdos ir Karaliaučiaus. Leidinys skirtas ekskursijos vadovams. Jį užsakė rimta leidykla. Iki metų pabaigos turiu baigti rašyti.

- Kokie jūsų studentai?

- Jie turi trokšti žinių bei turėti pomėgį dirbti. Be to, reikia kruopštumo. Istorikui reikia mokėti užsienio kalbų. Dauguma jų mokosi vokiečių, lenkų bei tobulina tą, kurią mokėsi mokykloje. Man pačiai teko išmokti vokiečių kalbos. Studentai domisi šio krašto istorija ir parašo daug gerų darbų. Mūsų universitete gana giliai tyrinėjama Vakarų Lietuvos istorija. Juk joks kitas universitetas neskirs tiek daug dėmesio šio krašto istorijai, todėl mūsų pašaukimas - padaryti tai.

- O kas jus parviliojo į gimtuosius kraštus iš Vilniaus?

- Išvažiuoti buvo sunku, bet norėjau išsaugoti pastogę gimtojoje Juodkrantėje. Gimiau žvejo šeimoje ir gyvenau 1903 metais statytame name, kurio istorija yra susijusi su Rėzos gimine. Man labai brangi gimtoji vieta, todėl sunku suprasti, kai kitiems ji nieko nereiškia. Be to, vieta labai graži. Vien jau ko verta unikalioji Sengirė. Taip pat tik ranka paduot iki jūros ir marių.

- Kuo dar jums brangi Juodkrantė?

- Man miela senojo kurorto dvasia, atnaujinta prieplauka, senosios vilos, Raganų kalnas, suformuoti landšaftiniai keliukai, vedantys per mišką prie jūros, ir, aišku, labai turininga istorija. Mano pirmoji knyga - taip pat apie kraštą tarp jūros ir marių. Ji vadinasi "Kuršių nerija - Europos pašto kelias". Taigi nors skausmingai atsisveikinau su Vilniumi, nesigailiu, kad grįžau.

- Ar jūsų darbuose atsispindi gimtojo krašto poetinė dvasia?

- Esu didelė realistė. Juk istorija - įvykių dalykai. Manau, jei mokslininkui pavyksta įvykius pamatyti laikmečio kontekste - yra profesionalu, o jei pateikiamas tik ištrauktas fragmentas - neprofesionalu. Taigi nėra vietos lyrikai, emocijoms istorijoje.

- Turbūt gyvenime kitaip, ir jūs turite pamėgtas vietas, kurios nuteikia palaimingai...

- Juodkrantė tokia vieta, kur gali greitai atsidurti mėgiamoje vietoje - sėdu ant dviračio ir palekiu marių krantine. Geriausia - praleisti porą valandų kopose. Čia tyla yra ypatinga. Apskritai gamta dovanoja daug - naujų jėgų, poilsio, minčių, grožio...

- Gyvenant gamtoje turbūt visuomet kambaryje yra puokštė. Kokias gėles mėgstate labiausiai?

- Mėgstamiausios - rožės. Jas pati auginu sode. Taip pat turiu ant sienos daug išplautų į krantą šakų. Jos - meno kūriniai.

- Kas dar užpildo jūsų poilsio valandas?

- Paskutinį kartą klausiausi operos. Buvau Berlyne, prieš trejus metus ten stažavausi. Be galo mėgstu kino meną, ypač prancūzų, ir knygas. Neseniai žiūrėjau kostiuminę melodramą "Kraujas ir vynas". Buvo malonu žiūrėti, nes Berlyne lankiausi tuose rūmuose, kuriuose vaikščiojo kino herojai. Mielai skaitau istorines knygas. Šiuo metu pradėjau Umberto Eko "Baudoliną". Tai - istorinis romanas. Labai knieti toliau skaityti, bet nėra kada. Eilėje laukia ir kita knyga.

- Nerija - ne tik romantiška vieta. Būna audrų. Ar yra nutikę gąsdinančių atvejų keliantis per marias?

- Per tiek plaukiojimų visko yra buvę. Įsimintiniausias tas ruduo, kai nuskendo keltas "Estonija". Tą rudenį buvo didelė audra, ir keltas nekėlė žmonių į Klaipėdą. Savo paslaugas pasiūlė menko laiviūkščio savininkas. Didžioji dalis keleivių atsisakė kelionės į kitą pusę, mat dar baugino "Estonijos" tragedijos faktai. Buvo nejauku, bet teko plaukti.

- Ar mėgstate planuoti darbus, atostogas?

- Planuoju tik savaitei. Manau, kad atsitiktinumai koreguoja visus planus. O šias atostogas praleisiu namuose, juk gyvenu gražioje vietoje. Be to, esu įklimpusi į savo leidinį. Aišku, būtų neblogai pakeliauti po Europą.

- Dėkoju už pokalbį.