"Niekas gyvenime nevyksta be reikalo"

Kodėl jaunam žmogui rūpėjo parašyti šiurpą keliantį kriminalinį romaną ne kiekvienam įkandamu pavadinimu "Resurekcionistas"?

Mėgstu klasiką, detektyvus ir nusikaltimų tyrimus. Rašau 7 metus ir pribrendo idėja tai ne į "papkytę" dėti, bet parašyti knygą. Norėjosi, kad mano bendraamžis skaitytojas jaustų baimę, žinotų, kad ne viskas gyvenime gražu ir tauru, bet pamatytų ir tamsiąją pusę. Maniau, kad nėra sunku parašyti detektyvą, bet klydau. Per daug jame buvo anatomijos dalykų, bet jie daugeliui, kurie skaitė knygą man ją rašant, pasirodė nuobodūs. Leidyklų redaktoriai, kuriems siunčiau savo rankraščius, atsakė, kad detektyvui išplėtoti užtektų vienos temos, o pas mane jų yra 7, per daug norėjau pasakyti. Įterpiau ir tikrus faktus iš garsiausių pasaulio žudikų, kurie norėjo būti išskirtiniai žiaurumu, istorijų. Be to, man svarbi muzika, tai man prikišo, kad detektyve, kur teška kraujas ir pjaustomi žmonės, pasakoju apie veikėją, kuris negali gyventi be teatro ir operų. Tad 6 tos knygos egzempliorius išleidau vienoje Klaipėdos spaustuvių sesės gimtadienio proga.

Resurekcionistais XIX a. Anglijoje, Amerikoje buvo vadinami žmonės, kurie slapta atkasdavo kūnus kapinėse ir veždavo medicinos mokykloms, kad studentai mokytųsi skrosti.

Veiksmas mano romane prasideda 1970 metais, kai dar santvarka buvo kita. Iškrypėlio žudiko, kuris pradėjo nuo kūnų atkasinėjimo, skerdynių motyvas buvo išgarsėti, bet jo tėvas prisiėmė kaltę, ir tas negavo, ko siekė.

Gal studijuosite kriminalistiką?

Norėčiau studijuoti teisę, kriminalistikos sritį, bet turiu ir atsarginį variantą: muzikos mokykloje grojau fortepijonu, bet jei stočiau į konservatoriją, tai į dirigavimą orkestrui. Mano dėdė Gintaro Rinkevičiaus simfoniniame orkestre groja altu, žinau, kokia sunki muzikanto duona. Norėjau būti ir oro uosto skrydžių valdytoju. Rašymas man yra pomėgis, iš jo nepragyvenčiau, nebent parašyčiau tokį romaną kaip Colleen McCullough "Erškėčių paukščiai".

Trileryje cituojate Kamiu ir kitas garsenybes... Kas jūsų paties gyvenime įdomaus?

Skaitau Levo Tolstojaus "Karą ir taiką", "Aną Kareniną", tai, ką reikia skaityti mokykloje, lyg būtų ir per prievartą, bet yra įspūdingų lietuvių klasikų kūrinių, kaip Igno Šeiniaus "Kuprelis".

Kas mane pažįsta, sako, kad esu balta varna. Ne visus prisileidžiu. Bendraamžių yra įvairių, kai kurie gyvena sau. Turiu tris drauges, su kuriomis einu į Klaipėdos dramos teatrą, ten bėga mano didžioji gyvenimo dalis. Šios merginos man 18-ojo gimtadienio proga padovanojo bilietus į jubiliejinius Stasio Domarko koncertus. Spektaklius žiūrėdamas pirmą kartą susipažįstu su pjese, antrą - įsigilinu į muziką, scenografiją, trečią žiūriu į visumą, tekstą jau moku mintinai, pastebiu aktorių klaidas. Piotro Gladilino komediją "Iš miglos išniro angelas" žiūrėjau 12 kartų, Oskaro Koršunovo spektaklius. Bet man patinka ir Žemaitės komedija "Trys mylimos".

Esu miesto vaikas, bet vis dažniau pasitaiko išvažiuoti su draugais į festivalį gamtoje, kaimo sodybą, kur klausausi, kaip skamba tyla. Bet man reikia miesto šurmulio, ateitį sieju su Vilniumi.

Kaip atsirado du tomai įsivaizduojamo jūsų teatro metraščio, apmatai pjesėms, scenarijai?

Prieš 4 metus kilo mintis sukurti savo teatrą, į knygas surašiau jo istoriją su direktoriais, 30 tikrų aktorių pavardžių ir 100 išgalvotų, ir pjesių kelių veiksmų apmatus, kurias galėsiu plėtoti. Net sudariau repertuarą dešimtims metų į priekį, kas diriguos operoms ir simfonijoms, kokie atlikėjai.

Dažnai susapnuoju siužetą ir užrašau, kai esu namuose vienas, mėgstu kalbėtis su savimi ir užrašyti kokią išsakytą mintį. Rašau 5 knygas, viena jų bus rimtas romanas "Nakties paukščiai" apie 5 šeimas, jų išgyvenimus, jas siejančią žmogžudystę. Prieš 12 metų rodė lietuvišką serialą "Prokurorai", bet buvau mažas, mama neleisdavo žiūrėti; pamačiau 33 serijas, kai kartojo ir parašiau tęsinį, kas vyksta po 10 metų. Niekam nesiunčiau, padėjau į stalčių. Anksčiau buvo vaikiškas mąstymas, kad kai reikės pinigų, mano knygas būtinai kas nors nupirks, išleis tūkstantiniu tiražu...

Ir aktorystės paragauti maga?

Vaidint visą laiką norėjau, bet jaučiau didelę scenos baimę net kai reikėjo ant scenos lipti muzikos mokykloje per egzaminus, nors būdavo vos trys klausytojai. Aš užaugau Dramos teatre, tėvai pažįsta aktorius ir kai vienam spektakliui reikėjo vaikų, jie sakė apie tai mamai. Aš nesutikau ir dabar labai gailiuosi. Kai mes, vienuoliktokai, kūrėme scenarijus šimtadieniui ir paskutiniam skambučiui, gavau mažą padavėjo vaidmenį ir skaičiau keletą monologų iš Sent Egziuperi "Mažojo princo". Nuo rugsėjo I-osios norėčiau lankyti jaunimo teatrą "Aušra".

Man patinka aktorių pasišventimas, jie kitokie nei visi žmonės, žino, ką daro, juk iššūkis vaidinti narkomaną ar žudiką. Įsidėmėjau Dariaus Meškausko mintį, kad jis niekada nevaidina pjesėje, kuri jam nepatinka.

Turite ambicijų?

Tik noriu, kad žmonės pamatytų tai, ką kuriu. Tu gali galvoti, kad esi talentas, genijus, bet kiti turi pasakyti, ar eini teisingu keliu. Noriu savarankiškumo. Jeigu tapčiau dirigentu Nacionaliniame operos ir baleto teatre, tai ne dėl to, kad išgarsėčiau, bet kad jį paversčiau "La Scala", nes pas mus menas yra tikrai aukšto lygio. Mano idealas, į kurį lygiuočiausi, yra Niujorko "Metropolitan" teatro dirigentas Michael Kennce, kuris atlieka kūrinį nei greičiau, nei lėčiau, bet tuo tempu, kaip parašė kompozitorius, nes esu pedantiškai tikslus.

Kaip tikėjimo ir meilės reikalai?

Kai nuvažiuoju pas giliai tikintį pusbrolį į Vilnių, tenka kartu nueiti į bažnyčią. Tai irgi atskiras pasaulis. Vakarais nesimeldžiu, bet ateina pakylėtos mintys tarsi padėka už šią dieną.

Esu dienoraščio forma parašęs meilės istoriją, iš dalies tikrą, vykusią draugų rate. Jie dabar visi turi antrąsias puses, įdomu paklausyti, ką apie jas kalba, bet pats neskubu. Svečiuojantis pagalvoju, kad štai norėčiau turėti kaip bičiuliai du vaikus, Faustą ir Sonatą. Man dabar labai geras laikas, kai esu nuo nieko nepriklausomas, galiu daryti, ką noriu. Kol ateis ta išrinktoji.