"Kaip man tapti panašiam į juos? Kaip iškilti virš aplinkinių?

Kaip gauti tokį pelną, kad bet kokios išlaidos taptų menkavertės?"

Velniškai įdomūs klausimai.

Ar tie visagaliai gigantai, kurie reguliuoja mums gyvenimus, skiriasi nuo mūsų? Žinoma. Jie vadovaujasi vieno Florencijos biurokrato, gyvenusio maždaug prieš penkis šimtus metų, mokymu. 

Keli žodžiai apie Meistrą

Nikolas Makiavelis (Niccolo di Bernardo Machiavelli, 1469-1527) gimė Italijoje Renesanso epochoje. Jo gimimo aplinkybės gana kuklios, be to, jos nėra šio straipsnio tema.

Makiavelis buvo vidutinis biurokratas, daug laiko praleidęs įvairiuose departamentuose, pavaldžiuose Florencijos vyriausybei. Jis daug keliavo ir svetur atstovavo savo korporacijos interesams.

Tuo metu Florencija buvo atskira valstybė (vėliau ją užgrobė Italija ir padarė savo dalimi), todėl Makiavelis ir jo aplinka ją laikė visa ko pradžia ir pabaiga, jėga, augančia tokiais tempais, kokie, šiuolaikine kalba kalbant, gali būti išreikšti tik dviženkliais skaičiais.

Paradui vadovavo Lorensas Medičis (Lorenzo Medici).

Protingas, įnoringas, bet toli gražu ne "klasiškas" vaikinas. Ponas Medičis ir jo dvariškiai buvo labai politizuoti, ir tam tikru savo karjeros etapu Makiavelis savo šefui neįtiko.

Kodėl - nieko nejaudina. Paprasčiausiai kai kurie Makiavelio veiksmai pasirodė naudingi vienai nemėgstamai bendrai įmonei.

Vadovybė jo prasižengimą įvertino labai rimtai. Ji neišsiuntė Makiavelio į kokią provincijos kontorą, o pasodino tiesiai į belangę. Ir čia politinis kalinys praleido laiką įnirtingai mąstydamas apie tai, kaip jam sugrįžti į trisdešimt penktąjį aukštą.

Gerai, kad žmogaus bent neužmušė - o toks likimas jį galėjo ištikti, jei jis būtų dirbęs kitai italų šeimai keliais šimtmečiais vėliau.

Sėdėdamas kameroje ir daug mąstydamas, Makiavelis, kaip ir daugelis jo pirmtakų, patyrė sielos apsivalymą. Ir kadangi puikiai valdė plunksną, sėdo rašyti.

Jo protas, užgrūdintas ilgais valstybės tarnybos metais, pagimdė trumpą pamokomąjį laišką ponui Lorensui Medičiui apie tai, kaip tapti pavyzdingu valstybės vadovu.

Medičiui patiko tai, ką jis perskaitė. Ir atleidimas buvo suteiktas.

Kadangi valdovai kartais leidžia sau dalinę amneziją, Makiavelis, akimirksniu pelnęs šlovę, buvo grąžintas atgal į pagrindinę įstaigą ir apsuptas visokeriopa pagarba.

Laikui bėgant, jo prestižas augo.

Meistras paliko pasaulį prieš daugelį metų, bet jo mokymas gyvuoja iki šiol.

Makiavelio pasiūlyta valdymo politika šiandien yra populiariausia strategija, kurią išpažįsta žmonės, dažnai neturtingi, imantys valdžią į savo rankas ir vedantys mus į tikslą. Iš esmės tai tokie individai, su kuriais galima puikiai dirbti tol, kol viskas klojasi taip, kaip jie nori.

O kad viskas vyktų taip, kaip jie nori, tiesą sakant, yra jų gyvenimo prasmė, todėl, brol, verčiau nesistok jiems skersai kelio.

Makiavelistai įsitikinę, kad egzistuoja viena tiesa, iš kurios išplaukia visos kitos gyvenimo tiesos: tikslas pateisina priemones.

Kaip pasielgtų Makiavelis?

Jis žaistų taip, kad laimėtų.

Jis stengtųsi būti neprognozuojamas - tai leistų jam jaustis pranašesniam prieš kitus.

Būk impulsyvus. Nepastovus. Kaprizingas.

Trumpiau tariant, niekas neturi žinoti, ką tu ketini daryti kitą minutę. Tačiau, kad ir ką darytum, visi turi žinoti, kad tai bus kai kas svaraus. Svaraus ir kraštutinio. Ir tai yra jėga. Negi tau neteikia malonumo matyti tą amžiną išgąsčio išraišką jų veiduose? Ir ne tokie jau jie gudrūs, jeigu nežino, iš kokios pusės laukti kito smūgio.

Visiškas nenuspėjamumas - gerai žinomas ginklas, kuriuo seniai apsiginklavo teroristai, viršininkai-smegenų plovikai ir visi, kurie pageidauja komanduoti ir dominuoti.

Šis ginklas efektyvesnis nei tiesioginis spaudimas, kuriam žmonės gali būti psichologiškai pasirengę, iš anksto apie jį žinodami.

Tikras makiavelistas vadovas maskuoja savo elgesį, todėl aplinkiniai niekada negali visiškai pasirengti jo paruoštiems valdymo būdams.

Svarbiausia - kuo daugiau kraštutinumų abiejuose charakterio poliuose. Vieną dieną būk be galo mielas, o kitą tavo niekšiškumui neturi būti ribų. Tai šen, tai ten.

Kuo platesni švytuoklės mostai. Tarsi būtum sugrįžęs vaikystėn.

Aš tai sakau ne todėl, kad patariu tau tapti niekšu (tai, beje, nesudėtinga).

Aš tik noriu pabrėžti, kad svarbiausias vadovo tikslas - laikyti žmones už trumpo pavadžio, priversti juos skaityti tave nelyg atverstą knygą, vos tik jiems tenka susidurti su tavim akis į akį. Tai juos išmokys, jog teisingai elgtis reikia visada.

Visą purviną darbą jis paskirtų kitiems ir darytų tik tai, kas jam patinka.

Nereikia būti visagaliam valdovui, kad imtum perleidinėti kitiems pavedimus, kurių pačiam nesinori vykdyti.

Horizonte šviečiasi kas nors šlykštaus? Ir dar pačioje savaitės pabaigoje? Virvele nuleido tas, kuris sėdi aukščiau ir vykdo savo makiavelišką pareigą?

Egzistuoja tiek pat būdų atsikratyti nepageidaujamo darbo, kiek aplink tave yra žmonių. Svarbu mokėti juos pasikinkyti.

Tu net neįsivaizduoji, kokia daugybė žmonių besąlygiškai įvykdys ką tik nori, jei tik nutaisysi rimtą, prieštaravimų nepakenčiantį veidą. Širdyje jie galbūt tavęs neapkęs, bet žinai ką? Kuolą jiems į gerą vietą.

Tik nepamiršk susigrąžinti valdymo įrankius, kai darbas, pavestas tau, bus beveik baigtas. Tau būtų ne pro šalį prisiskirti sau rezultatus, kai tik paaiškės, kad artėja sėkmingas finalas.

Tau, galimas daiktas, pasirodė, kad griežtas, ekscentriškas ir bjaurus vadovas turi su panieka žvelgti į žmonių tarpusavio santykius? Nieko panašaus.

Tikras vadas nepagailės jėgų tam, kad užkariautų pavaldinių atsidavimą ir mirtiną ištikimybę. Ištikimybę turiu galvoje abipusę.

O kol nesugebėsi padaryti žmones atsidavusius savo personai, liksi kirminu, koks šiandien ir esi.

* Duok jiems priedų prie algos - ką tau reiškia pora tūkstančių per metus? O jiems tai - viskas. Tavo didybės matuoklis yra tai, už ką tu moki.

* Leisk jiems palipti karjeros laiptais - kuo anksčiau ir dažniau. Už tai jie bus pasiryžę dėl tavęs numirti.

* Padovanok jiems stimulų. Opcionai nieko nekainuoja. Šiek tiek sudėtingiau su mašinomis, užtat jos sukelia absoliučią, šunišką gavėjo ištikimybę. Žmonės taip pat jaučia begalinį malonumą eikvodami kontoros pinigus daiktams, ne visai susijusiems su darbu. Kai jie leidžia tavo pinigus, jie tampa tau skolingi - tampa tavo belaisviais. Todėl nešykštėk.

Tarp savo pasmūgiavimų, paraginimų ir manipuliacijų būtinai pakalbėk apie meilę. Apie tai, kaip myli savo pavaldinius. Pateik jiems šią mintį milijonais įvairiausių būdų ir kuo dažniau. Ar žinai, kas nutiks po kurio laiko? Tai ims virsti tiesa.

O tada tu galėsi ramiai stebėti, kaip žmonių akys spindi ištikimybe tau.

Kaip Makiavelis nepasielgtų?

Saikas - sveikintinas dalykas, netgi kai kalbame apie valdžią. Išties stambios žuvys turi galių permakiavelinti patį Makiavelį. Tačiau tai nė kiek nepadeda joms pačioms.

Prisiminkite Bilą Geitsą, globaliajame voratinklyje trokštantį sunaikinti bet kokią informacijos paieškos sistemą, kuri arba nėra jo nuosavybė, arba nėra jo kontroliuojama. Prisiminkite Ričardą Niksoną ir jo puikią idėją slapta įrašinėti pokalbius Ovaliajame kabinete. Arba Džordžą III, nusprendusį suįžūlėjusioms amerikiečių kolonijoms duoti rimtą pamoką. Arba Pilotą, nusiplovusį rankas ir nusprendusį, kad jo problemos išspręstos. Į Faraoną, iš aukšto žvelgusį į Mozę. Į Velnią, niekinantį Dievą. Kiekvienas iš jų galų gale gavo tai, ko nusipelnė. Beje, gavo dosniai.

Gėris gali būti aukščiausioji - ir vienintelė - dovana konkurencingame, žiauriame ir neteisingame pasaulyje, ir ypač tai pasakytina apie verslo pasaulį, kur negatyvūs žmogiškosios natūros aspektai kompensuojami labiausiai.

Blogis ne visagalis, ir šito neturėtų pamiršti visi įmanomi makiaveliai, kad ir kur jie egzistuotų.

Ir tai pati vertingiausia ir naudingiausia iš visų pamokų.

Šaltinis: Stanley Bing. "Fortune"

Makiavelio mintys

* Žmonės, tikėdami, kad naujas valdovas bus geresnis, noriai sukyla prieš senąjį, tačiau veikiai patiria, jog apsigavo, nes naujas valdovas visada pasirodo blogesnis už senąjį.

* Valdovui nebūtina būti geradariu, tačiau jam būtina tokiam atrodyti.

* Klysta tas, kuris mano, kad jo geradarystės gali priversti pasaulio galinguosius pamiršti senas nuoskaudas.

* Reikia iš anksto susitaikyti su tuo, kad bet koks sprendimas yra abejotinas, mat esama dėsnio, jog, išvengus vieno nemalonumo, tave ištiks kitas.

* Žmonės ne mažiau prisiriša prie tų, kuriems jie padarė gera, nei prie tų, kurie padarė gera jiems.

* Apie valdovo protą pirmiausiai sprendžiama iš to, kokie žmonės jį supa.

* Gerais darbais galima užsitraukti žmonių neapykantą lygiai taip pat kaip ir blogais.

* Žmogus negali prisiversti išsukti iš kelio, kuriame jam visą laiką sekėsi.

* Mūsų laikais jau akivaizdu, kad tie valdovai, kurie mažai rūpinosi savo dievobaimingumu ir mokėjo gudrumu apsukti žmonėms smegenis, galiausiai nugalėjo tuos, kurie pasikliovė savo sąžiningumu.

* Kiekvienas mato, koks tu atrodai, nedaugelis jaučia, koks tu iš tikrųjų.

* Kas mažai pasikliauja likimo malone, tas ilgiau išsilaiko valdžioje.

* Kas nori gyventi taikoje, tas turi ruoštis karui.

* Karai prasideda, kai nori, o baigiasi, kai gali.

* Žmonės visada blogi, kol būti gerus jų nepriverčia būtinybė.

* Po mirties aš norėčiau patekti į pragarą, o ne į rojų. Ten galėčiau mėgautis bendraudamas su popiežiais, karaliais ir hercogais, o rojus apgyventas vien skurdžių, vienuolių ir apaštalų.

Parengė Vilma Klumbienė