Nerita Pokvytytė: "Mano laisvės siekis - atsiverti muzikai"

Daugelis iš kaimo atvykę į didelį miestą tarsi nutrūksta nuo grandinės, bet aš dar moksleivė trejus metus gyvenau bendrabutyje, tad siekiau kitokios laisvės - kuo plačiau atvert akis muzikos pasauliui. O paskui įstojau į Muzikos ir teatro akademiją ir daug neįkainojamų dalykų išmokau iš profesorės Giedrės Kaukaitės, kuri man yra kaip mama. Mes kraštietės - abi nuo Plungės, sutapo charakteriai. Ji - šiltas, mielas, nuoširdus žmogus, tačiau išlaikantis atstumą, atsiribojantis nuo nereikšmingų dalykų. Ji aukščiau žmogiškosios komedijos, smulkmeniškumo. Nors muzikų vidinis pasaulis - itin jautrus ir pažeidžiamas, išmokau ir aš nepasinerti į santykių peripetijas, krizes... Po itin skaudžių išgyvenimų supratau, kad svarbiausia - blaivus protas ir tikslas, o kasdieniai rūpesčiai - nereikšmingi.

Įsimylėjusi buvote?

Aš niekam nesiguodžiu. Kartais reikia, kad šalia būtų žmogus, bet jeigu turėčiau rinktis, rinkčiausi muziką.

Ar jums kas nors prognozuoja garsios artistės ateitį? Gal pati ją nujaučiate?  

Niekas iš pedagogų aukso kalnų nežada. O jeigu studentai patys sau prognozuotų, būtų nulinčiuoti, - juokiasi. - Laikui bėgant, susiklosto situacijos, lemtingi atsitiktinumai, susitikimai... Vieni iškyla, kiti ne. Treti, baigę akademiją, išvažiuoja gyventi į užsienį, dainuoja Vokietijos, Austrijos, Anglijos miestų choruose.

Norėčiau būti operos solistė, bet ne garbės siekiu, o didžiausio profesionalumo.

Sako, kai kurie akademijos studentai uždarbiauja kabaretuose ir panašiai...

Jiems reikia išgyventi. Esu be galo dėkinga savo tėveliams už paramą. Tų disciplinų be proto daug, bet man svarbiausia - specialybė. Susiveržiu per sesiją, ir naktys prie knygų duoda vaisių.

Kada jaučiatės kaip Livingstonas Žuvėdra, įveikiantis stichiją ir kylantis aukštyn?

Tik ne per egzaminus! Lipant į sceną, visuomet atrodo, kad kažkas atsitiko tavo balsui. Blogiausia, kad dainuodama ne tik galvoji apie vokalą, žodžius, matai komisiją, bet mintyse save kritikuoji. Viena dėstytoja sakė, kad be reikalo neišleidžiu nė garso, o aš galvojau: kad žinotumėt, ką iš tikrųjų jaučiu... Aišku, su metais ta scenos baimė šlifuojasi. Vis save mėgini, analizuoji, randi kūrinį, kurio, atrodo, niekaip nepadainuosi, po metų - nejauti jokio veržimo, balsas iš tavęs eina laisvai...

Atgaiva - koncertai?

Pernai Klaipėdos evengelikų liuteronų bažnyčioje statėme Mocarto "Mišias", jas atlikome Nidoje, diriguojant Songailai, vėliau dainavau su akademijos choru ir orkestru. Teko šį pavasarį dainuoti pas Lietuvos ambasadorių Rygoje Antaną Vinkų - užsienio svečiams, Moldovos ir žydų bendruomenėms. Regis, padariau įspūdį, nes ambasadorius, man padainavus, čiupo iš vazos gėles, skirtas papuošti salei, ir įteikė man.

Jums daug duota prigimties...

Nesutikčiau su posakiu: "Penki procentai talento - 95 darbo". Manau, ir to, ir to reikia po lygiai. Vadinamoji charizma 'f5gyjama su patirtimi. Juk negaliu aš parodyti daugiau ekspresijos, emocijų, nei leidžia balso galimybės. Tu augi kartu su balsu, ir kai su juo jau gali daryti ką nori, leidi sau vis daugiau. Visada svarbu balso spalvos, geba perteikti tekstą balsu. Labai sunku vokalo pedagogui paaiškinti tuos dalykus, nes balso nematai, negali uždėt ant jo piršto kaip ant instrumento stygų. Ir balse atsispindi viskas: saulė ir dargana, nemiga ir kartėlis.

Ar jaučiat, kad reikės atsižadėti daugelio eilinį mirtingąjį džiuginančių dalykų?

Jeigu kilsiu aukštyn, tai turėsiu atsisakyti tų paprastų dalykų, kuriais mėgaujasi paprastą darbą dirbantis žmogus.

Žadu mokytis pramoginių šokių - kad kojas pamiklinčiau, nes esu lėtoko charakterio. Iš prigimties esu lanksti, man patinka scenos judesio pamokos, joga. Bet vis nėra laiko - esu visiškai atsidavusi muzikai.

Kokio tikėjimo reikia, kad pasiektumei savo?

Žiūri į priekį - matai tolimą horizontą, ir dirbi diena po dienos. O tikiu gamta.

Apie menininko pašaukimą ir asmenybės žavesį

Apie menininko pašaukimą ir asmenybės žavesį pakalbinome Neritos mokytoją profesorę, nusipelniusią Lietuvos artistę Giedrę Kaukaitę, jau trisdešimt metų su meile dirbančią pedagoginį darbą.

Ar galima apibrėžti menininko pašaukimą?

Išsikalbėjimo karštligė įmeta tau į smegenis idėją - bakteriją, kuri be paliovos dauginasi, o menininko prigimtis spiria ją įgyvendinti. Antraip jautiesi apsimelavęs ar apsivogęs. Tai poezija. Proza prasideda tada, kai idėja susigrumia su realybe.

Kaip atradote savo mokinę Neritą?

Paprastai į pedagogą kreipiasi jaunuolio ar merginos mama. Prašydama, kad paklausyčiau, kaip dainuoja jos vaikas, dažniausiai iškelia jį "aukščiau žvaigždžių". Įdomu, jog man paskambino Neritos tėtis ir pasakė, kad savo vaiką dainuojantį pirmą kartą išgirdo bažnyčios chore. O bažnyčioje bet koks garsas skamba dieviškai, - juokėsi profesorė ir papasakojo, kaip Nerita nuo tos dienos, kai ją išklausė, atkakliai važinėdavo iš Kauno konsultuotis.

Kas yra žmogaus balsas?

Kiekvieno žmogaus charakteris turi labai įdomų ryšį su balsu. Iš balso tembro atsiskleidžia požiūris, jausena, skonis, savitumas. Sakyčiau, balsas - sielos veidrodis.

Koks Neritos balsas?

Tai didelis turtas, Dievo dovana. Jos balsas - ištvermingas, labai stiprus, reto aukštumo ir švarumo. Įtariau, jog turi ir rytietiško atspalvio; Nerita prisipažino, kad jos senelis - totorius. Per savo praktiką 'f5sitikinau, kad maišyto kraujo žmonės - talentingesni, ir tik jie gali turėti tokį aukštą balsą. Nemėgstu žodžio "charizma", tad pasakysiu, jog pati prigimtis suteikė Neritai daug žavesio.

Dėl kokių pagundų stengiatės įspėti savo studentus? Gal dėl bohemos?

Bohemiško gyvenimo pagundos man skamba vulgariai, bet atsakysiu, nes to dabar dažnai klausiama. Dainininkas, kaip ir sportininkas, turi būti atletas kūnu ir siela. Ne šventas "abrozdas", bet - taurus, įdomus, jam turi rūpėti aukšti idealai. Kitaip bus įdomus tik baro lankytojams. Noriu perduoti savo mokiniams, kad Menininkas turi būti atviras žmonėms; kaip kitaip pasidalins ta savo Dievo dovana?