Nerijus Čapas: "Aš ateinu, kad padaryčiau politiką švarią"

Tie, kurių pavyzdžiu reikia sekti, bet kartais iš to mėginimo išeina juokinga parodija, nes žmogus visada turi išlikti savimi.

Bet anuomet, kai gyvenau pagal įstatymo raidę ir mano tikėjimas buvo vaikiškas, didžiulę įtaką krikščioniškai ir žmogiškai brandai padarė pranciškonas Benediktas Jurčys, kurį sutikau, ką tik grįžusį iš misijų Vidurinėje Azijoje. Jis ir kunigas Juozapas Pudžemys padėjo suvokti, kad tikėjimas gali būti gyvenimo būdas. Autoritetas buvo ir Pranciškus Asyžietis, didis revoliucionierius, kuris nenuvertė bažnyčios vadų, bet pasauliui parodė, koks gali būti krikščionis, ir būti ne tarp didžiūnų, o dalytis gyvenimu su raupsuotaisiais. Net Leninas prieš mirtį rašė: "Jeigu turėčiau dešimt vyrų, koks buvo šventasis Pranciškus, aš Rusijoje jau būčiau pastatęs komunizmą".

Atstumtųjų yra ir tarp mūsų.

Tai ir liūdniausia. Politikai ir televizija per 18-ka nepriklausomybės metų mus debilizavo, stengėsi padaryti žmones idiotais, ir apleido moralinius dalykus. Žmogus šiandien nesijaučia saugus ir reikalingas savo valstybėje. Ir tai ne pinigų problema, o trūksta sąžiningumo. Absurdiškai įsivaizduojame Lietuvos ateitį, skirdami milijonus geriausio artojo varžyboms, o ne inovacijoms, technologijoms. Mes nebegrįšime į žemdirbišką Smetonos Lietuvą, ir pasaulio nenustebinsim, išarę tiesiausią vagą. Kol taip galvojame, išsilaksto geriausi specialistai. Skaudu, kad mano gero draugo dukra, JAV studijuojanti genetiką, ir drauge su Amerikos profesoriais kurianti vaistus nuo kraujo vėžio, neturėtų ką čia veikti.

Jūs ne tik nuolat studijuojate, bet išbandėte ne vieną profesiją.

Studentavimo metais nešiodavau telegramas, po 50 per dieną, liūdnas ir džiugias žinias; tai buvo unikali bendravimo su žmonėmis patirtis. Daug metų dirbau Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos skyriuje, kuris aprūpindavo bendrovės padalinius nuo adatos iki uosto krano, mokykloje vaikams dėsčiau etiką ir tikybą,- bet kokį darbą laikau neįkainojama patirtimi.

Turiu draugų, kurie įvairiuose pasaulio universitetuose studijuoja jau neatmena, kiek metų. Studijos pirmiausia suteikia galimybę pažinti nuostabius žmones, kurie palieka pėdsaką širdyje. Kauno technologijos universitete studijavau elektroniką ir automatiką, šiuo metu studijuoju teisę, ir kas žino, ką studijų objektu pasirinksiu ateityje.

Turite apdovanojimų už nepriekaištingą kario savanorio tarnybą.

Dar iki šaukimo į privalomąją tarnybą nuėjau užsirašyt savanoriu; buvau ką tik vedęs ir nenorėjau palikti žmonos. Gal ir vaikystės vėjai dar žaidė mano galvoje; rūpėjo karyba, nes mūsų karta buvo prisižiūrėjusi filmų apie karą. Tarnyboje suradau daugybę draugų, patiko palakstyti po mišką su ginklais, nes sportuoti salėje man atstumiantis dalykas.

Kaip susipažinote su pianiste, fortepijono mokytoja, koncertmeistere Živile, kuri tapo jūsų žmona?

Su žmona Živile susipažinome Stasio Šimkaus konservatorijoje, kurią ji buvo ką tik baigusi. Vieną dieną kažkas suvirpėjo širdyje - gimė didelis jausmas. Šeima man yra uostas, kur visuomet gera sugrįžti.

Ar randate laiko sūneliams, naminiams gyvūnams?

Esu pakankamai griežtas tėtis, ir dar atsimenu, kad man pakakdavo mamos žvilgsnio... 3,5 metų Lukas dar mus visus pašokdina, o devynmetis Laurynas yra šeimos tarybos narys, su kuriuo pasitariame visais klausimais. Su vaikais diskutuojame apie viską.

Vaikai džiūgauja, kad prisijaukino zyles balkone, o namuose gyvūno nelaikome, nes namo parbėgame permiegoti. Vyresnėlis yra vilkiukas - skautas, turi daug užsiėmimų kaip ir mes su žmona, Lukas irgi mažas patriotukas jau norėtų būti skautas. Mes drauge daug keliaujame, bet mėgstamiausia buvimo vieta - kaimo sodybėlė vidury miškų, netoli Tverų, kur vasaroja uošviai.

Kas yra jūsų šeimos draugai?

Jų ratas labai platus, bet artimiausi - pasauliečiai pranciškonai, draugaujame šeimomis, esame įkūrę Pranciškonišką pasauliečių akademiją, organizuojame visuomenės susitikimus su filosofais, teologais ir šiaip įdomiais žmonėmis. Lietuvos pasauliečių pranciškonų ordine yra tūkstantis narių, ir tai gali būti nebloga partija, ir ne kokie popieriniai sąrašai. Mes nelinkę pasakoti apie savo gerus darbus, kaip lankome beglobius senelius ar padedame daugiavaikėms šeimoms, nes darome tai ne dėl "piaro", o vadovaudamiesi priesaku: "Tegu tavo kairė ranka nežino, ką daro dešinė".

Kodėl einate į didžiąją politiką?

Tai nėra svetima pranciškono pašaukimui, juk esame pasauliečiai, tad mūsų gyvenimo taikylėse sakoma, kad turime aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime, jei turime pašaukimą, pagaliau kurti humaniškesnius įstatymus. Tinkamu laiku sugebėti duoti atsakymus, kurie atsakytų žmonėms į svarbiausius būties klausimus. Todėl nuo 2000-ųjų esu Lietuvos krikščionių demokratų partijos gretose, 2008-iais vėliau susijungusioje su Tėvynės sąjunga.

Politika nedaroma baltomis pirštinėmis. Iš to, ką išgyvenome, matyti, kad politikams yra svarbesnių dalykų už garbę.

Manau, kad žmogaus garbė yra vertingiau už visas pareigas ir tikrai neparduodama už jokius pinigus. Aš tikiu, kad politika gali ir turi būti švari. Garbingumas - tai ir žodžio laikymasis, ir tam tikrų moralės principų, ir vienas jų - sakyti tiesą, likti tiesoje. Vienu iš bestuburiškumo požymiu laikau klaidžiojimą iš partijos į partiją, nes tai yra žmonės be aiškių ideologinių ir dorovinių nuostatų. Mano požiūriu labai negarbinga pereiti ten, kur jam bus naudingiau, kad tik vėl būtų išrinktas į valdžią, tas jos "lovys" jam yra didžiausia siekiamybė.

Turite priešų?

Gal keista, bet neturiu nė vieno. "Neketvirčiuočiau" nei politinio oponento. Aš tikiu, kad kiekvienas žmogus iš prigimties yra geras, tik dėl aplinkybių, kažkokių baimių užsideda kaukę, daro klaidų. Net labai mane įskaudinusiam žmogui palieku galimybę suprasti savo klaidą ir pasikeisti. Beje, rimtose užsienio įstaigose vadovaujamasi bibliniu požiūriu į vadybą: jei darbuotojui nepavyko, direktorius neturėtų jo atleisti, o, išsiaiškinęs priežastį, dėl ko nepasisekė, suteikti jam galimybę. Kai dirbau vadovaujantį darbą, skirdamas nuobaudas, stengiausi įsigilinti į žmogaus problemą, o ne bausti pagal įstatymo raidę.

Jūs galite pažadėti klaipėdiečiams ką nors panašaus į "gyvensime kaip Amsterdame"?

To tikrai nepažadu, - juokiasi. - Mūsų visų laukia sunkmetis, ypač pavasarį. Ir turėsime imtis ryžtingų sprendimų, nes su valstybės valdymu juokauti nevalia. Aš nenurašau ir Tautos prisikėlimo partijos, kurių nariai sako, kad su jais bus linksmiau, nes tarp tų žmonių matau galinčių tapti gerais politikais.

O pažadėti galiu vieną dalyką: būsiu visiems žmonėms prieinamas, neabejotinai išklausysiu kiekvieną ir maksimaliai stengsiuosi padėti.