Nelly Paltinienė: myliu be galo Lietuvą. Ir taip bus visados

Norintys N.Paltinienę palydėti į paskutinę kelionę, tai galės padaryti po savaitės, kitos, o kol kas skaitytojų dėmesiui siūlome ištraukas iš knygos „Nelly. Kol plaks manoji širdis“; sudarytojai Ramutė Žandarienė, Aidas Žandaris, leidykla „Žara“.

Man tie metai - Dievo dovana

Vaikystė

Gimiau labai mažame miestelyje Minske netoli Varšuvos. Ten mes niekada negyvenome, bet, kaip pasakojo tėvas, jie tuo metu kėlėsi gyventi į kitą vietovę... Karas užklupo mano šeimą (tėvą Mykolą Etevičių, pamotę Emą ir sesutę Liliją) Bialystoke 1939 metais. Beveik nieko, kas buvo iki karo, neprisimenu.

Tik gatvę, kurioje gyvenome. Matyt, karo siaubas, kurį kasdien teko patirti man ir sesutei, viską užgožė mano atmintyje. Bet galiu pasakyti, kad jau tada prasidėjo mano dainavimo „karjera“.

Žmonėms, matyt, patiko mano balsiukas, nes po dainavimo visada gaudavome pavalgyti. Vaikystės nebuvo... Kai mūsų tėvas 1944 metais mus atrado vaikų namuose ir parsivežė į Vilnių, aš nuo pirmos akimirkos pamilau Lietuvą. Mano tėvo gimtinė tapo ir mano. Myliu be galo Lietuvą.

Ir taip bus visados. Dainuoju lietuviškai, nes gražesnės kalbos man nėra. Aš dėkinga Dievui, kad patyriau tą tikrą meilę kraštui, kurio vardas - Lietuva. Kur bebūčiau - gražesnio ir mielesnio niekur nemačiau.

Jaunystė

Jaunystės taip pat nebuvo, labai anksti tapau mama. Pradėjau dirbti ir dirbau net 20 metų (nuo 1951 iki 1971) Klaipėdos automatinės telefonų stoties technike. Bet šalia visada buvo gitara, optimizmas bei noras mokytis ir dainuoti. Buvau laiminga, kai kaimynai ir draugai prašydavo padainuoti. 1951-aisiais patekau į orkestrą, kuriam vadovavo Aurelija Daunorienė.

Iš pradžių grojau gitara, bet greitai tapau ir dainininke. A.Daunorienė mokė mane muzikinio rašto ir supažindino su tikra scena ir su nuostabia publika, kuri iki šiol išliko man ištikima. A.Daunorienė, smuikininkė ir muzikos mokytoja, buvo nuostabus žmogus. Esu tikra, jeigu jos nebūčiau sutikusi, vargu ar būčiau tapusi tuo, kuo dabar esu - dainininkė.

Ji man buvo Dievo duota. Ji buvo mano likimas. Ji man sakydavo „Dainuok, mano mergaite, tu priklausai scenai“. Dabar matau, kad ji buvo teisi. Scena tapo mano namais. Scenoje esu laiminga ir jaučiuosi radusi savo pašaukimą. Ačiū, mano mylima ir neužmirštama Aurelija! Mano pirmoji ir vienintelė darbovietė, nesusijusi su muzika, išlikusi iki šiol.

Tik pavadinimas pasikeitė - dabar tai TEO. Esu be galo dėkinga už suteiktas sąlygas derinti darbą ir dainavimą buvusiems savo bendradarbiams ir vadovams. Džiaugiuosi ir tariu nuoširdų AČIŪ ir dabartiniams šios įmonės vadovams, kad jie ir dabar prisimena savo buvusią darbuotoją!

„Kopų balsai“

1960 metais A.Daunorienė mane atvedė į Arvydo Paltino vadovaujamą orkestrą. Nuo tada jau nebeišsiskyriau su tuo orkestru, kuris vėliau gavo „Kopų balsų“ vardą. Dainuoti su „Kopų balsais“ buvo smagu, nes už nugaros grodavo muzikantai, o salėse - pilna klausytojų. Tik man buvo praradimas, kai dėl laiko stokos nustojau groti gitara. Mūsų ansamblis buvo labai populiarus. Mus žinojo visa Lietuva. Kviesdavo į įvairias šventes ir subuvimus. Tik gaila, kad dėl vadovo „kaltės“ neišleisdavo į užsienį. Mat A.Paltino tėvai gyveno Vakarų Vokietijoje.

Meilė - ilgas kelias kartu

Kartu su mano vyru Arvydu aš patyriau tą tikrąją meilę, kuri atleidžia visas klaidas, kai myli žmogų tokį, koks jis yra. Su visais pliusais ir minusais. Abu mylime laisvę ir nepriklausomybę. Aš esu perfekcionistė; esu labai reikli ne tik sau, bet ir jam. Prisipažįstu, kad su manimi gyventi ne taip jau ir paprasta. Bet, kaip matosi, tikroji meilė jau beveik penkis dešimtmečius šalia.

Išvykimas

 Į Vokietiją 1982 metais išvažiavau su ašaromis. Nieko gero nelaukdama. Išsiskyriau su daina. Žinojau, kad pradėti viską iš naujo jau per vėlu. Bet važiuoti reikėjo, nes nenorėjau skirtis su Arvydu.

O likimas norėjo kitaip... 1983 metais, lygiai po pusmečio nuo išvažiavimo, mus „susirado“ Amerikos lietuviai ir pakvietė koncertuoti. Oficialų iškvietimą (kelionei į JAV reikėjo vizų) atsiuntė Valdas Adamkus, mūsų koncertus organizavo Čikagos radijo valandėlės „Margutis“ vedėjas Petras Petrutis. Esame labai dėkingi jiems. Taip pat esame dėkingi Leonui Narbučiui, Anatolijui Šlutui, Jonui Simanavičiui, fotografams Jonui Tamulaičiui ir Kąstyčiui Izokaičiui, Zapareckų, Kudukių, Dirkių šeimoms ir daugeliui nepaminėtų išeivijos lietuvių, nuoširdžiai mus globojusių koncertų ir viešnagių įvairiose šalyse metu.

Lietuvių išeivijos dėka mudu su Arvydu pabuvojome su daina visuose Amerikos ir Kanados miestuose, kuriuose gyvena lietuviai. Tą patį galima pasakyti ir apie Europą. Dainavau lietuviams ir tik lietuviškai. Jie man dėkingi už tai. O aš dėkinga jiems už jų ištikimybę.

Mūsų vaikai ir vaikaičiai liko gyventi Lietuvoje. Nors mama tapau labai jauna ir man tada buvo labai sunku auginti vaiką, bet dabar esu ne tik močiutė, bet ir promočiutė. Turiu nuostabų proanūkėlį Poviliuką, kurį myliu stipriau už viską. Kai scenoje, koncerto metu, jis man atneša gėlių puokštę, man lieka tik dėkoti Dievui už tokią dovaną. Juk toli ne kiekvienai mano žanro dainininkei duota tokia laimė.

Ačiū likimui

Likimas man dovanojo daug gerų žmonių. Buvo ir nusivylimų bei skaudžių praradimų. Bet Dievas davė mano gyvenimo kelyje daugiau gerų žmonių, kuriuos, be abejonės, galiu pavadinti tikrais gerais draugais. Vokietijoje susipažinome su miela Elenos ir Herberto Liepų šeima.

Jie labai šilti ir paslaugūs, padeda visose gyvenimo srityse. Elena Liepa yra baigusi Vilniaus universiteto istorijos ir filologijos fakultetą. Ji rašo puikias eiles ir dainų tekstus. Paklausykite mano dainų Elenos parašytais tekstais, ir Jūs suprasite, koks tai žmogus. Senų, iš jaunystės laikų, draugų liko nedaug. Tai nuostabi ir ištikima pora - Zinutė ir Algimantas Indrikoniai.

Su jais jau daugiau kaip 40 metų draugauju. Visados šalia ir Galia Kupstienė, Irena ir Petras Čėsnos. Prieš daugelį metų pas mus į „Kopų balsų“ ansamblį atėjo gražus blondinas ir labai muzikalus vaikinas - Edmundas Kučinskas. Iki šiol jis yra geras draugas ir kolega.

Mes labai didžiuojamės jo sėkme. Mano ilgametis scenos partneris buvo Eugenijus Ivanauskas (mes jį, nežinia kodėl, Žanu vadiname). Scenoje mes supratome vienas kitą iš žvilgsnio. Net ir suklysdavome kartu. Geras, bet ir labai užsispyręs bei ištikimas draugas.

Nauji draugai. Manau, kad jie man Dievo duoti. Sakoma, kad draugai atsiranda jaunystėje. Bet mano tikrieji draugai atsirado tada, kai man buvo labai sunku, kai likimas „dalino“ nusivylimus. Be šių žmonių aš negalėčiau tęsti savo koncertinės veiklos. Be jų neturėčiau jokių apdovanojimų, nebūtų ir šio albumo. Tai Ramutė ir Aidas Žandariai, br. Arūnas Peškaitis, Gražina Kadžytė, Teklė ir Vidmantas Mačiuliai, Aldona ir Evaldas Biviliai, kunigai Kęstutis Timofejevas ir Karolis Petravičius.

Ačiū jiems! Bet labiausiai aš dėkinga mano publikai. Be jos nebūtų kam dainuoti. Dėkoju visiems - ir seniems, ir naujiems mano draugams, kurie iki šiol man padėjo išlikti scenoje. Ypatingas ačiū mano vyrui Arvydui. Be jo aš neturėčiau ką dainuoti ir nepatirčiau to stipraus meilės jausmo. Žinau, kad atsiras klausimų: kiek man metų. Galėčiau ir pasakyti.

Bet ar metai - nuodėmė? Jei sakyčiau, kaip parašyta pase - meluočiau. O jei taip, kaip iš tikrųjų yra, sakytų - jauninasi. Tas kelerių metų skirtumas dabar jau visiškai nebesvarbus. Gal aš labai prietaringa? Atrodo, ištarsiu tuos didelius skaičius, tai iš karto ir pasensiu... O aš taip nenoriu pasenti!

Jūsų Nelly

Nuotrupos iš kitų knygos tekstų

„Ji kuria šou. Ne dabar mėgstamus „realybės šou“, bet patį tikriausią reginį, kuris tuo pat metu neprofanuoja realybės. Šou, neprievartaujantis tikrovės, yra tikras ir autentiškas. Taip „dirbo“ Edita Piaf ar Frankas Sinatra.

Nelly šypsena - skirta kiekvienam, be jokių „apribojimų“: atvirumas, betarpiškumas ir profesionalumas. Jau eilė metų po kiekvieno koncerto dalijami autografai - žodis priėjusiam, meilė, atsidavimas, dėkingumas. Kažkokia moteris sakė, - „po Nelly koncertų jaučiuosi kaip po atlaidų, siela išskaidrėja“.

Tai ne šventvagiški žodžiai. Ne todėl, kad Nelly savo gausiuose interviu nevengia išpažinti savo tikėjimo, ne tik todėl, kad kiekviename koncerte skamba jos dainos (giesmės? maldos?) Švenčiausiajai Mergelei Marijai; ir ne tik dėl to, kad niekuomet neatsisako giedoti bažnyčiose.

Pirmiausia - dėl to paties tikrumo, dėl savęs dovanojimo kitiems, dėl nepraeinančios jaunystės, dėl gyvenimo teigimo drąsos. Už jos, už tos drąsos - skausmas, vaikystės alkis, meilės troškulys, karo patirtys nuniokotoje Lenkijoje, malda ir daina „uždirbta“ duona. Sau ir sesutei, dviem mažoms, likimo skriaudžiamoms mergaitėms.“

Br. Arūnas Pranciškus
Peškaitis OFM

***
„Pirmoji mano daina turėjo būti „Santa Lučija“. Pamenu, išeinu į sceną, o ten - pilna publikos. Susidėjau rankas, kaip reikia, ir žiūriu į Aureliją. Nusilenkiau, muzika groja, sugrojo pirmą posmą, aš šypsausi.

Nė vieno žodžio neprisimenu. Žiūriu tiktai, kad visi į mane žiūri. Išėjo graži mergaitė, plaukai iki juostos, stovi ir šypsosi. Antrą posmą groja - irgi šypsausi. Nebėgu, nepuldinėju - tik šypsausi. Man sufleruoja žodžius, nieko negirdžiu - matau tik, kiek daug žmonių.

Po trečio posmo nusilenkiau ir išėjau. Pasižiūrėjau į savo Aureliją, jos akys didžiulės... Bet kad žinotumėt, koks buvo „bisas“! Taip plojo, kad turėjau grįžti į sceną. Tąkart padainavau visą dainą - besišypsodama ir dėkodama. Ir vėl „bisas“. A.Daunorienė sakė: „dirbu scenoje daugybę metų ir nemačiau nė vieno dainininko, kuriam nesudainavus nė vienos natos taip „bisuotų“.

Taip gimė mano ryšys su publika, kuris niekada ir nebenutrūko. Aš ja patikėjau. Akimirksniu įsimylėjau ją, ji - mane... Be dainų... Ir dabar, kai einu į sceną, aš neinu drebėti. Žinau - ten mano draugai. O žinot, tie, kurie kritikuoja, aš patyriau, kad dažniausiai jie neina į mano koncertus.

Jei ateitų, gal suprastų, kur čia paslaptis? Aš pati nesuprantu, kur, bet nebuvo nė vieno koncerto, kad žmonės dėkodami man neatsistotų - ar dainuočiau kaime, ar mieste. Tai gal visi patenkinti? Ir aš tada patenkinta. Ir grįžta jėgos, ir sveikata...

***
Puikybės gal tiesiog nėra mano prigimty. Tikrai, aš jos niekada nejutau. Kaip tai gali būti? Gal todėl, kad jaučiu meilę? Kai jauti meilę, tai dovanoji irgi meilę, puikybei nebelieka vietos.

Nors, tiesa, buvau pakilusi į puikybę, kai gavau Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžių. Iš pradžių dar buvo viskas nieko. Kitos dienos rytą atsibudau, ilgai galvojau, o paskui vyrui ir sakau: žinai, ką? Ogi aš pradėjau didžiuotis! Aš gavau ordiną! Mane apėmė toks laimės jausmas...

Ir pradėjau visiems girtis. Skambinu ir sakau: žinai, aš juk gavau ordiną! Buvo tokių, kurie labai džiaugėsi, bet buvo ir tokių, kurie sutiko tą žinią skeptiškai. Tai tokia reakcija mane labai įžeidė.

O vyras ir sako: klausyk, aš tave pirmą kartą matau tokią... Negerai gal? O dabar manau, kad patyriau jausmą, kuris man nebūdingas, tikrai. Dabar irgi giriuosi, kai kas nors ateina...

***
...Nebuvau įvertinta nei kažkokiais ypatingais vardais, nei apdovanojimais, kaip, pavyzdžiui, J. Miščiukaitė - štai ten tai tikrai šlovė. O mano vienintelė šlovė - 1967 m. „Kauno pavasario“ festivalyje buvau pripažinta geriausia dainininke. Tai jau tikrai. Ir dabar su Kauno publika yra išlikęs ypatingas ryšys.

Na, dar buvo lenkiškų dainų festivalis, laimėjau laureatės vardą, nes lenkiškai gerai mokėjau, taip pat buvau pripažinta geriausia Pabaltijo dainininke, 2003 metais tapau prestižinės A.Šabaniausko premijos laureate.

Štai ir viskas. O, tarkim, seniau labai populiariame „Vilniaus bokštų“ festivalyje visada patekdavau į dešimtuką ir tuo labai džiaugdavausi. Prizinių vietų nelaimėjau - turėjau blogą tartį. Pripažįstu, kad taip buvo. Taigi aš gal buvau laiminga, bet šlovės... Nešiau tik meilę“.

Iš Elvyros Kučinskaitės interviu

***

„Po Paltinų buto langais Mannheimo mieste auga didelis platanas, šilumą ir saulę mėgstantis pietinių kraštų medis. Nelly sako, kad tai jos medis. Jis pasveikina ją kas rytą savo ošimu. Nuo šakos ant balkono nušoka Nelly prijaukinta voveraitė ir paima riešutą iš jos rankos.

Jų butas jaukus, skoningai įrengtas. Vyrauja žalia Nelly mėgstama spalva. Net šviesa kambaryje žalsva, turbūt nuo to platano. Visa tai veikia raminamai. Nelly sako, kad netoli jų buto Vilniuje auga liepų medžiai. Ir to platano, ir tų lietuviškų liepų ji vienodai pasiilgsta.

Ji turi dvejus namus - čia ir ten. Ir jie abu yra jos meilės namai. Jai gyvenime pavyko sujungti du krantus - išbarstytą po pasaulį lietuvišką išeivių publiką ir jos dainų mylėtojus Lietuvoje. Nelly dainos margos, kaip ir pats gyvenimas. Jos pilnos vilties, ilgesio, meilės, gyvenimo džiaugsmo. Į dainą ji niekada neįsileidžia liūdesio.“

Elena Liepa (Hellena Lepa)