Ne profesija, bet dalis gyvenimo

Dažnas iš mūsų esame įsitikinę, jog turiningas ir įdomus laisvalaikis per brangiai kainuoja - turėdami galvoje koncertus, vandens pramogas ar savaitgalį Paryžiuje, o patarimai nemokamai pasivaikščioti pajūriu, švelniai tariant, erzina. Tačiau Lietuvoje yra galybė įdomių žmonių, kurie įsitikinę, jog laisvalaikis gali būti ne tik malonus, bet ir originalus, o svarbiausia - prasmingas. Tereikia atrasti arba pačiam suvienyti bendraminčius. Tuos, kurie, anot vieno mūsų pokalbininko, laiką nori leisti gyvendami, o ne "tūnodami virtualios šizofrenijos ir ekshibicionizmo prarajoje"...

Į klubus buriasi ne tik gurmanai, barzdylos, kairiarankiai ar nudistai. Buriasi ir tie, kurie stovyklauja žiemą gamtoje. Ir tie, kuriems rūpi praktiškai pritaikyti psichologijos mokslo laimėjimus. Vienminčius buria konstruojantieji senovinius sklandytuvus ir rekonstruojantieji protėvių karybą...

Pasižvalgykime po įdomiausių Lietuvos klubų veiklos erdves. Galbūt tarp jų atrasime tai, ko seniai ieškojome.

VILKATLAKAI - panacėja kosmopolitinio chaoso vėžiui, sako Arūnas Bugvilionis, buriantis bendraminčius, kurie yra sėslūs, gina savo kraštą ir didžiuojasi protėvių istorija. Tokia dvasia jis auklėja ir šešis savo vaikus: penkias dukras bei sūnų. Nuotraukos iš asmeninių archyvų.

"Vilkatlakai"

Kas gali jungtis: baltiškos savimonės tautiečiai, neabejingi Tėvynei ir jos istorijai. Veiklos tikslas: bendradarbiaujant su archeologais ir muziejininkais kuo tiksliau atkurti mūsų protėvių karių išvaizdą ir dvasią. Kontaktai: [email protected]

"Kad mūsų vaikai suvoktų savo įstoriją kaip dalį savęs, kad tai būtų tas pagrindas po jų kojom, šviesos spindulys, kuris įkvėps gyvenimui, naujiems darbams net ir pačią juodžiausią valandą, net ir pačioj giliausioj pekloj", - taip atsakė jau antrą dešimtmetį gyvuojančio klubo "Vilkatlakai" įkūrėjas ir vadas Arūnas Bugvilionis, paklaustas, kodėl savo laisvalaikį skiria būtent tokiai veiklai.

Klubo padaliniai veikia Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje.

"Vilkatlakas" - senoji baltiška vilkolakio forma, reiškianti kažką, esantį vilko kailyje. Yra hipotezių, kildinančių vilktakystės fenomeną būtent iš baltų kraštų. Ir tai anaiptol senajame pasaulyje nebuvo laikoma apsėdimu ar piktąja dvasia. Tokį vilkolakį, kokį mes dabar jį suvokiame, padarė krikščionybė ir holivudas. Apšmeižė, paniekino ir suvulgarino. Kaip ir visą mūsų senąją prigimtinę kultūrą. Seniausios tikėjimo vilktakyste apraiškos siejasi su Europos šiauriečių karių tikėjimais savo kiltimi iš žvėries. Vilkas, Lokys ir Šernas - pagrindiniai šiauriečių karių totemai. Juk neatsitiktinai žemaičių vėliavoje dar ir šiais laikais pavaizduotas lokys, o Vilniaus, Rytų Lietuvių sostinės įkūrimas tiesiogiai siejamas su vilku. Mūsų tautosakoje šmėžuoja baltieji vilkai - kovotojai su blogiu. Vilkas yra išmintingas, gudrus, stiprus, jautrus, o ruja - labai disciplinuota organizacija. Vilkas yra labai reta gamtos monogamijos išimtis. Ištikimybė iki mirties - ar tai nėra nūnai labai reta ir žmonijos išimtis? Yra kas save kildina iš beždžionių. Bet mes save kildiname iš vilkų", - pasakojo A. Bugvilionis.

Pasak jo, "Vilkatlakus" vienija protėviai, tradicijos, tikroji draugystė ir atsinaujinantys tikslai. "Suėjome po viena vėliava dar būdami gana jauni. Daug kas nuo to laiko pasikeitė. Augom, mokėmės, brendom vedami vieno tikslo. Statėme namus, kūrėme šeimas, gimdėme vaikus. Daug kas to neatlaikė, - pasakojo "Vilkatlakų" įkūrėjas. - Išliko stipresni. Ėjome toliau. Priekin. Rodėme pavyzdį kitiems. Deja, žmogaus kūriniai nėra tobuli, mus supa begalės niekingiausių gundymų ir išbandymų. Turto, valdžios, šlovės dalybos žmonijai visą jos egzistenciją buvo tragiškiausios. Na, bet dabar esame perėję jau ir tai. Auga vaikai. Pradedu galvoti, kaip šia veikla sudominti ir juos. Juk tai pati šviesiausia patriotizmo forma, panacėja kosmopolitinio chaoso vėžiui ir modernumo vaikymosi beprotybei."

Pasak A. Bugvilionio, šiuo metu klubas išgyvena ne geriausias savo dienas. "Dabar mūsų vėliava vienija aštuonis vyrus. Stabilius. Merginoms kovoti neleidžiame. Priimame visus baltiškos savimonės tautiečius, kurie neabejingi Tėvynei, istorijai, kurie linkę laiką praleisti gyvendami - tai yra dirbdami ir kurdami, o ne tūnodami virtualios šizofrenijos ir ekshibicionizmo prarajoje - feisbuke ar akimis siurbdami opiumą iš laisvos nepriklausomos kanalizacijos..."

Arūnas gimė ir užaugo Vilniuje. "Pabrėžiu - lietuvių mieste, ne kartą atsikovotame iš žydų, lenkų ir rusų, - pridūrė. - Gyvenime, be "Vilkatlakų", niekuo ypatingu nesužibėjau. Esu vienas iš daugelio lietuvių, kuriuos gerbiamas Algirdas Patackas pavadino lauksargais, tai yra tais, kurie yra sėslūs, gyvena ten, kur gimė, myli, puoselėja ir gina savo kraštą, gamtą, didžiuojasi savo istorija, kultūra, kalba, protėviais. Tiek artimais, tiek tolimais. Su žmona susilaukėme šešių vaikučių: penkių mergaičių ir dievų siųsto berniuko. Esu labai retos senos lietuviškos pavardės Bugvilionių tęsėjas. Šeima žino, kad šis užsiėmimas - dalis mano gyvenimo, ir jei meilė abipusė, mylintis žmogus niekada nereikalaus iš mylimo tos dalies, juolab kad kita dalis skirta jam. Meilė yra raktas."

Arūnas pasakojo, jog būdamas jaunesnis dažnai organizuodavo žygius su visa turima senovine ekipuote, taip pat ir žiemą. "Panašu, kad jau atsivaikščiojom: ne kartą miegojus atlydžio baloje, vėlyvą rudenį bridus pelke ar drinksojus prie ugnelės sausio speige, dabar jau nebėra ką sau įrodinėti, na, ir sąnariai ne akmeniniai... bet jau renkam naujus jaunus žmones - kraujas susijudins, atsiras prasmės vėl organizuoti žygius."

Artimiausias renginys - vasario pabaigoje Medininkų pilyje (Vilniaus r.). "Ketverius metus sezoną pradedame balandį išvyka į Lenkiją, XIII a. istorijos festivalį mozūrų kunigaikštuko Konrado Mazoviečio, šunsnukio, užsiuntusio ant mūsų galvų kryžiuočius, pilį. Ten stengiamės atsimokėti: prilupti kuo daugiau lenkų istorijos rekonstruktorių..." - juokėsi pokalbininkas.

BUSHCRAFT idėja - kuo mažiau civilizacijos. Artimiausia stovykla gamtoje numatoma vasario 1 d.

"Bushcraft"

Kas gali jungtis: pamišę dėl išgyvenimo meno gamtoje. Veiklos tikslas: ekologiškai leisti laisvalaikį, atkurti prarastus protėvių išgyvenimo gamtoje įgūdžius. Kontaktai: [email protected]

Ugnies įžiebimas, įrankių ir maisto gamyba pasitelkiant gamtoje randamus resursus, taupus jų naudojimas, klasikinių amatų (drožyba, pynimas etc.) praktikavimas... Pasak šio klubo narių, šiuolaikinė karta prarado protėvių sugebėjimus iš gamtoje randamų parankinių medžiagų pasigaminti įrankius, nusipinti virves ar krepšius, įkurti ugnį ar pasistatyti pašiūrę. "Visa tai ir siekiame prisiminti bei atgaivinti, - sakė šios veiklos iniciatorius Justas Meškauskas, inžinierius iš Vilniaus. - Keliaujame grupelėmis kartą du per mėnesį, žiema - ne išimtis. Taip, nakvojame hamakuose, palapinėse... Artimiausias žygis organizuojamas vasario 1 d."

Dauguma šio klubo narių yra vyrai, bet kartais prisijungia ir merginos.

SPARNAI. "Kartais atrodo - planų daugiau nei galimybių, tačiau, jei kasdien įkali bent po vinį - žiūrėk, imi ir padarai", - sako plieninius paukščius pamilęs Nerijus Korbutas.

"Plieno sparnai"

Kas gali prisijungti: visi, kuriems dangus susukęs galvas. Veiklos tikslas: gaivinti Lietuvos aviacijos istoriją, rekonstruoti senovinę techniką. Kontaktai: [email protected]

Aviacija nėra Nerijaus Korbuto profesija, tačiau užima didelę jo gyvenimo dalį. Paragavęs emigranto duonos Didžiojoje Britanijoje, dabar jau ketvirti metai vėl Lietuvoje. Turi nedidelį šeimos verslą ir bitininkauja. "Myliu Lietuvą, noriu čia gyventi ir noriu ką nors nuveikti jos labui", - sakė Nerijus, kuriam ryškų pėdsaką paliko močiutės pasakojimai apie Dariaus ir Girėno skrydį. Ji dažnai apie tai pasakodavo, mat gimė ir užaugo visai greta Dariškės - Stepono Dariaus gimtinės (Klaipėdos r.), pažinojo lakūno gimines.

Vidury Lietuvos, šalia Raseinių, kur augo Nerijus, buvo "chemikų" aerodromas, jame kartais vykdavo aviacijos šventės. "Didysis mano gyvenimo įvykis - kai vienos tokios šventės metu pavyko be bilieto ir be tėvų žinios prasmukti į "antoną" (AN-2). Vėliau perskaičiau V. Dovydaičio knygą "Žmogaus sparnai" apie Bronių Oškinį - tai buvo lūžis. Įsivaizduokite - vaikinukas iš Šančių, turėdamas tik brėžinuką iš vokiško žurnalo, pats pastatė skraidantį daiktą!"

Iš N. Korbuto aistros dangui bei iniciatyvos jau susiformavo trys bendruomenės: aviakonstruktorių bei įvairių tipų skrajūnų ("Mano sparnai"); senovinių sklandytuvų mėgėjų, kurie rekonstruoja senovinę techniką (buriasi svetainėje www.vgc.lt), bei mūsų aviacijos istorikus, veteranus, modeliuotojus bei entuziastus vienijanti bendruomenė "Plieno sparnai". Ji restauruoja senas konstrukcijas, prižiūri lakūnų kapus, ieško tarpukario aviatorių giminių, stato senųjų lietuviškų lėktuvų ir sklandytuvų kopijas. Visos trys bendruomenės vienija apie tūkstantį žmonių.

Paklaustas, ką, be Dariaus ir Girėno, apie Lietuvos aviaciją žino eilinis lietuvis, N. Korbutas buvo atviras: mažai ką. "2013-ieji buvo ypatingi metai, ore tvyrojo aviacinė dvasia, atrodė, kad "Lituanicos" skrydžio 80-metį švenčia visa Lietuva: per metus buvo suorganizuota per 100 įvairiausių renginių, danguje buvo visi, kas tik gali skristi... Bet šventės baigėsi", - sakė jis.

Niekas Dariaus ir Girėno nepranoks paliktu pėdsaku, tačiau didžiuotis, pasak N. Korbuto, turime ir daugiau kuo.

Šiemet minėsime ANBO-IV skrydžio aplink Europą 80-metį. Kiekvienam verta žinoti, jog ANBO (Antanas Nori Būti Ore akronimas) yra lietuvių inžinieriaus Antano Gustaičio sukonstruoti ir karo aviacijos dirbtuvėse pagaminti 9 lėktuvai. Reikėtų žinoti ir tai, kad A. Gustaičiui tapus Lietuvos karo aviacijos viršininku (1935 m.), mūsų oro pajėgos savo kokybe pasivijo ir net pralenkė daugelį pirmaujančių Europos valstybių. Tarybų Sąjungai okupavus Lietuvą, bet kokia lietuviškos konstrukcijos lėktuvų gamyba nutrūko, A. Gustaitis 1941 m. Maskvoje buvo sušaudytas.

ISTORIJA. 1939 m. A. Gustaičio sukonstruotas bombonešis ANBO-VIII, ginkluotas keturiais kulkosvaidžiais sparnuose ir vienu žvalgo kabinoje. Galėjo paimti iki 600 kg bombų. Tarybų Sąjungai okupavus Lietuvą, bet kokia lietuviškos konstrukcijos lėktuvų gamyba nutrūko. A. Gustaitis buvo sušaudytas.

Kaip šiandien atrodo Lietuva pasaulinės aviacijos kontekste? Kuo esame ypatingi, garsūs, įdomūs, unikalūs už tėvynės ribų?

"Mes vieninteliai Pabaltijyje turime periodinį leidinį "Aviacijos pasaulis". Patikėkite - mums jo pavydi daugybės pasaulio šalių aviatoriai", - sakė N. Korbutas. Nors pasaulinės aviacijos kontekste nieko nenustebinsime savo karine aviacija, neturime ir nacionalinio vežėjo, pokalbininkas priminė, jog esame unikalūs tuo, kad vieninteliai visame pasaulyje sklandymo meno mokome vaikus!

"Mūsų aviakonstruktorių sukurti ir pastatyti skraidymo aparatai yra itin aukšto lygio, bėda ta, kad aviakonstruktoriai labiau meno, o ne verslo žmonės, todėl bent kol kas lietuviškos konstrukcijos puošia tik Lietuvos padangę", - sakė M. Korbutas.

Ar žinote, kad Bikavėnuose (Šilutės r.) gimusio Švėkšnos bajorų Kęsgailų giminės palikuonio aviakonstruktoriaus Vlado Kensgailos lėktuvas "Aušra" dėl savo unikalių skraidymo savybių 1989 m. pateko į Gineso rekordų knygą? 2010 m. V. Kensgaila serijinei gamybai paruošė lėktuvą, kuris gali skraidinti 8 keleivius, ir pagal techninius parametrus yra pranašesnis už panašaus tipo lėktuvus, gaminamus amerikiečių "Cesna", "Piper" tuo, kad jam nereikia ilgų takų, pakelia 1 toną kuro ir nenutūpdamas gali nuskristi 2 500 km (amerikietiškas tokio atstumo be degalų pasipildymo įveikti negali)...

Nerijaus žodžiais, pasaulyje jau kelis dešimtmečius labai gerai žinomi Lietuvoje gaminami aukštos klasės sklandytuvai LAK. Tai beveik galime pavadinti mūsų nacionaliniu pasididžiavimu!

PASIDIDŽIAVIMAS. Pasaulyje jau kelis dešimtmečius puikiai žinomi Lietuvoje gaminami aukštos klasės sklandytuvai LAK.

"Naujausias Lietuvos kaip aviacinės, o dabar beveik ir kosminės valstybės įrašas jos raidoje - pirmųjų lietuviškų palydovų iškėlimas į kosminę erdvę. Daug kas pasakys - lašas jūroje čia to kosmoso, bet tai jau yra pirmasis žodis Lietuvos, kaip kosminės šalies, istorijos knygoje, ir jo jau niekas nebeištrins", - sakė aviacijos aistruolis. Jis pridūrė, kad neblogai atrodome pasaulinėje sportinės aviacijos padangėje. Nerijus vardijo laimėjimus: lietuviai kasmet iš įvairių Europos ir pasaulio čempionatų parveža krūvas medalių, vien pernai aviamodeliuotojas D. Paužuolis iš Pasaulio čempionato parvežė sidabrą, parasparnininkė J. Romanenko iš Pasaulio sporto žaidynių Kolumbijoje - auksą, parasparnininkė R. Verbylaitė iš Tikslaus nusileidimo čempionato - sidabrą, aviamodeliuotojas G. Jucevičius iš Europos čempionato - auksą. "O kur dar sklandymas, akrobatinis skraidymas, oro balionai, parašiutų sportas. Visų ir nesuminėsi... O didžiausias Lietuvos ambasadorius užsienio padangėse - mūsų asas Jurgis Kairys."

Paklaustas apie artimiausius planus, Nerijus sakė: "Kartais atrodo, jog planų daugiau nei galimybių, tačiau, jei kasdien įkali bent po vinį - žiūrėk, imi ir padarai..."

Šiemet jis planuoja tęsti pradėtus darbus ir pradėti leisti elektroninį žurnalą, kurio pagrindinės temos - tarpukaris Lietuvoje, lietuviai išeivijoje, senovinė technika, senoji architektūra...