Nataša Ogaj: apie kūrybos erdves ir manų košę su uogiene

Artėjant Šiaulių dramos teatro 80-mečiui, ši režisierė, dabar gyvenanti Naujajame Orleane, buvo pakviesta statyti spektaklį tai progai. Sąlygos - rinktis, ką norinti statyti, tik tegul atvažiuojanti. Per kelis dešimtmečius, kai ji 1982 m. emigravo į JAV, jos kūrybinės veiklos diapazonas gerokai prasiplėtė: susidomėjo kabareto menu ir net pati uždainavo, įkūrė organizaciją "Maskvos naktys"("Moscow nights"), rengiančią fesivalius ir susitikimus. Todėl nenuostabu, kad Šiaulių dramos teatre statyti pasirinko Jevgenijaus Švarco pjesę "Šešėlis", kurioje daug muzikos ir šokio. Choreografijai kurti ji pasikvietė Lietuvoje karjerą pradėjusį, o dabar Rusijos šou padangėje visu ryškumu spindintį Borisą Moisiejevą, kostiumus ir scenografiją kuria garsi šios srities specialistė Olga Kravčenia (su ja ponia Nataša bendradarbiavo Šiaulių dramos teatre kadaise statydama Pedro Kalderono "Damą vaiduoklę"), muziką - gruzinų kilmės kompozitorius Zaza Mardžanišvili, su kuriuo režisierė daug dirba, kurdama JAV. Bet apie tai - kiek vėliau.

Kaip Jums pavyko 1982 metais ištrūkti iš sovietinės erdvės?

Emigruoti padėjo mano buvęs vyras Tomas Venclova, kuris jau dirbo Jeilio universitete. Prisipažinsiu, adaptuotis sekėsi sunkiai. Auginau dukterį Mariją ir kabinausi nagais į gyvenimą. Kaip ir daugelis emigrantų, galiu pasakyti, kad ten mūsų tikrai niekas išskėtęs rankų nelaukia. Reikia pasitikėti tik savimi.

Ir kuomet atėjo supratimas, kad Jūs - jau savo vietoje,kad esate reikalinga?

>Oi, buvo įvairūs periodai: Niu Heivene, kuriame įsikūręs Jeilio universitetas - vienaip, Naujajame Orleane - vėl nauja patirtis.

Iš pradžių buvo nepaprastai sunku. Kai atvykau, iš karto ėmiausi statyti spektaklį su Jeilio universiteto slavistikos studentais. Labai netrukus sulaukiau pasiūlymo dirbti Naujajame Orleane. Gavau rusų kalbos dėstytojos darbą. Subūriau rusų studentus, įkūriau rusų klubą ir rusų teatrą. Nemokėjau anglų kalbos, tikrai buvo nelengva.

Bet gyvenimas pateikė dovaną: pradėjau dirbti su amerikiečių aktoriais. O laisvai pradėjau kvėpuoti, beje, ir gerai JAV jaustis, kai Europoje griuvo sienos ir sovietinės citadėlės. Buvau išsiilgusi mamos, likusios gyventi Šiauliuose ir toliau dėsčiusios Pedagogikos institute, buvau išsiilgusi draugų, su kuriais mokėmės Maskvoje, dirbome Vilniuje ar Šiauliuose. Buvau išsiilgusi tiesiog buvimo Lietuvoje, Maskvoje, kurioje Teatrinio meno institute buvau įgijusi režisierės kvalifikaciją.

Kartą 1988 metais buvau Helsinkyje. Ir geležinkelio stotyje mačiau traukinį, išvažiuojantį į tuomet dar Leningradą. Atrodytų viskas čia pat, vos kelios valandos kelio iki tenai, o negaliu... Bet jau visai netrukus ir į mūsų namus Naująjame Orleane pradėjo atvažiuoti žmonės "iš už kordono", tokio neįveikiamo, kol egzistavo SSRS.

Atsigavau, atsitiesiau, idėjos vijosi idėjas. 2000 m. įkūriau organizaciją "Moscow nights". Mes gyvuojame jau vienuolikti metai. Bandau įgyvendinti tai, kas man be galo svarbu: vis dėlto esu užkariauta rusų kultūros, kalbu rusiškai, mano mama - rusų kalbos docentė, baigiau rusų mokyklą Šiauliuose, studijavau Maskvoje. Festivaliuose, susitikimuose ir bandau realizuoti tai, kas iš tiesų man be galo svarbu.

O Jūsų renginių gerbėjai - emigrantai iš buvusios SSRS?

Gal jums ir pasirodys keista, bet didesnioji dalis besidominčiųjų šiais festivaliais, susitikimais - amerikiečiai. Žinoma, ir emigrantai tais renginiais domisi, dalyvauja.

Kaip nutiko, kad Jūs nėrėte ir į kabareto žanrą?

Mane visada žavėjo šventės dvelksmas kabarete. Linksma, nuotaikinga, spalvinga. Pabandžiau net pati uždainuoti. Važiavau tobulintis, norėdama pasisemti daugiau žinių apie šį žanrą. Kad jį įvaldyčiau ir galbūt užvaldyčiau.

Kaip tik 2005 metais su vyru, slavistikos profesoriumi, buvau kabarė žanro stažuotėje Niu Heivene. Kai buvo pranešta apie artėjantį uraganą "Katrina", vyras išskrido į Naująjį Orleaną pasiruošti jį pasitikti. Maldavau, kad saugiai padėtų tai, kas man tuo metu atrodė svarbiausia - ką tik išleistas knygeles apie "Moscow nights" rengiamus festivalius ir kitą veiklą. Ir vyras iš tiesų jomis pasirūpino, sukėlė į aukštesnes namo vietas. Nei jis, nei aš neįsivaizdavome, kokio galingumo tas uraganas bus... Mūsų namas buvo tarsi pačiame mieste, tarsi užmiestyje. Be galo jaukus ir mielas. Tačiau uraganas jį suniokojo taip, kad atstatyti mes jau nebeturėjome nei jėgų, nei didžiulių lėšų. Pasidžiaugėme bent tuo, kad užversto namo negalėjo pasiekti plėšikautojai. O paskui tas rajonas buvo saugomas kariškių. Kai buvo atkastos prieigos, tik po penkų mėnesių galėjome grįžti į sugriautus namus ieškoti to, kas dar išliko. Knygelės nebuvo apsemtos. Bet mano spektaklių ir kabareto kostiumai buvo suniokoti galutinai. Ir apskritai gyvenimą reikėjo pradėti nuo nulio.

O kur glaudėtės tuos penkis mėnesius, kol sugrįžote į Naująjį Orleaną?

Pas dukterį Mariją Atlantoje. Ji ištekėjusi, auga mano anūkė - na, tokia tikra lėlytė. Taigi, galėjau ja pasidžiaugti. Jau svarstėme galimybę likti čia gyventi. Bet, antra vertus, mūsų darbas juk atgyjančiame Naujajame Orleane. Grįžom. Nuomojom butą. Ir... ilgėjomės savųjų prarastų namų. Bet dabar viskas normalizavosi. Nusipirkome butą, jau kitą, kuris mums dabar toks pat mielas ir jaukus, kaip ir ankstesnysis mūsų būstas. Ir mums patiems, ir mūsų gausiems svečiams. Čia vėl gimsta pačios įvairiausios idėjos. Čia mane užklupo ir pasiūlymas atvažiuoti į Šiaulius statyti spektaklio.

Kaip Jums pavyko prikalbinti Borisą Moisejevą imtis "Šešėlio" choreografijos?

Mus sieja ilgametė draugystė. Labai sielvartavau, kai sužinojau apie Borisą ištikusią ligą. Bet dabar jis atgauna jėgas. Ir sakė, kad pabaigti choreografijos piešinių spektaklyje jis šliaužte atšliauš į Šiaulius. Čia toks jo humoras. Dabar jis jaučiasi gana neblogai. Na, o , o Olga Kravčenia tikrai sukurs puikią scenografiją ir kostiumus. Aš tuo įsitikinusi.

Ponia Nataša, o kas Jus sieja su Klaipėda?

Man mieli ir brangūs žmonės. Šiauliuose daugelį metų mūsų šeima "komunalkėje" gyveno su Lietuvos nusipelniusia artiste Elena Bindokaite - Šiaulių dramos teatro legendine aktore. O pas ją dažnai atvažiuodavo josios anūkai - Dalia ir Žilvinas Kancleriai. Aš ir mano sesuo Raja be galo buvome susidraugavę, nes kartais jie pas senelę užsibūdavo ir mėnesius. Taigi labai norėjau susitikti Dalią Kanclerytę ir mokslo dienų bičiulį kompozitorių Benhardą Calzoną, su kuriuo Šiauliuose mokėmės vienoje muzikos mokyklos klasėje. Ir ką gali žinoti - gal ateityje ir su Benu mes ką nors "pagimdysime". Apskritai atvykusi į Šiaulius suvokiau, kokia svarbi žmogui praeitis. Vienose laidotuvėse Šiauliuose prie manęs priėjo moteris ir įteikė fotografiją, kurioje aš - pionierių stovykloje prie Pageluvio ežero. Iš karto atgimė visi vaikystės kvapai, skonis. Na, ir tą manų košę su uogiene tarsi vakar valgiau pionierių stovykloje: kabinu šaukšteliu iš kraštų, kol prieinu iki paties skanėsto - uogienės. Man laidotuvėse pasidarė nepatogu - atėjau atsisveikinti su žmogumi, o mintys - vaikystėje... Bet tokioje mieloje ir brangioje.

Dabar Jūs po kelių dienų skrisite į Naująjį Orleaną. Kada ketinate sugrįžti tęsti repeticijų?

Taikausi prie teatro ritmo. Dabar Šiaulių dramos teatro kolektyvui - atostogos. Esame pasidarę spektaklio karkasą. Manau, per atostogas jis sutvirtės. Na, o po atostogų aktoriams, spektaklyje dalyvauja visa trupė, tiesiog sukalsime visas vinis į reikalingas vietas. Ir - premjera.

Dosjė

Nataša Ogaj-Ramer gimė 1944 m. spalio 21 dieną.

Studijavo Valstybiniame teatro meno institute Maskvoje, Režisūros fakultete.

1969-1975 m. - Šiaulių dramos teatro režisierė.

1971- 1973 m. dirbo šio teatro vyriausiąja režisiere.

1975 m. išvyko į Vilniaus Jaunimo teatrą.

1982 m. emigravo į JAV.

Šiauliuose pastatė 7 spektaklius: Aleksandro Fredro "Damos ir husarai", Aleksejaus Arbuzovo "Mano vargšas Maratas", Samuilo Maršako "Katės namai", Andrejaus Makajonoko "Užguitas apaštalas", Žano Anujo "Euridikė", Pedro Kalderono "Dama vaiduoklė", Jevgenijaus Švarco "Paprastas stebuklas".