Natalija Bunkė: „Susiveršime diržus ir gyvensime pagal savo kišenę“

Dainininkę Nataliją Bunkę (37 m.) šiuo metu tiksliau, matyt, būtų vadinti ne atlikėja, o verslininke ir dekoratore. Pasaulyje siautėjant koronavirusui ir žmonėms užsidarius namuose ji negrąžo rankų dėl nevykstančių koncertų – su sužadėtiniu Edgaru Eidėjumi (29 m.) atidarė elektroninę namų dekoracijų parduotuvę ir žiemos šventes pasitinka būdami puikiausios nuotaikos – jaukios Kalėdos pagaliau ateis ir į jų namus, rašoma „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.

Laikas iki Kalėdų Natalijai lekia ne tik itin greitai, bet ir ypač darbingai. Moteris neturi kada nei liūdėti dėl neįvykusių koncertų, nei sielotis dėl visą pasaulį sukausčiusios pandemijos.

Kai klastingas virusas iš scenos žmonių atėmė darbus, N.Bunkė neverkė į pagalvę, o pradėjo galvoti, kuo užsiimti ir kaip uždirbti pragyvenimui. Todėl naują darbo vietą juodu su sužadėtiniu Edgaru susikūrė patys.

Jau seniau įspūdingas gėlių kompozicijas gaminusi ir gerbėjų namus jomis puošusi dainininkė dar labiau išplėtė savo dekoracijų ir naudingų stilingų daiktų namams pasiūlą. Negana to, juodu atidarė ir elektroninę parduotuvę. „Darbo turime labai daug ir nesiskundžiame“, – sakė Natalija.

– Kaip šiandien atrodo jūsų diena? Juk pasikeitus veiklai pasikeitė ir kasdienybė, o kai nevyksta koncertai, dingo ir naktinis gyvenimas.

– Taip, ir labiausiai tuo džiaugiasi devynmetis sūnus Kristupas! Anksčiau iš koncerto grįždavome ir paryčiais, o dabar keliuosi 7 valandą ryto. Visi kartu pusryčiaujame, susiruošiame ir važiuojame į mokyklą ir darbus. Pakeliui užsukame pas tiekėjus į sandėlius, prisirenku naujovių savo kūrybai.

Darbo diena būna labai įvairi: sprendžiame įvairiausiais problemas, atsakome į laiškus, pakuojame siuntas, kuriame ką nors naujo, aš užsidarau dirbtuvėse, fotografuojame ir dedame viską į savo parduotuvę.

Po pietų abu arba kuris nors vienas važiuojame pasiimti Kristupo. Jis labai savarankiškas, anksčiau iš mokyklos grįždavo viešuoju transportu, tačiau dabar, esant tokiai situacijai, karantinui, parsivežame jį automobiliu.

Vakarai jau skirti šeimai, o ne darbams. Žinoma, elektroninei parduotuvei vos mėnuo, tad kompiuterio ekrane vis stebime situaciją, bet to jau nevadiname įtemptu darbu.

– Anksčiau ne kartą esate pasakojusi, koks aktyvus ir dėmesio reikalaujantis yra jūsų sūnus Kristupas. Tačiau vaikai auga, keičiasi. Koks jis dabar?

– Kristupas buvo labai išdykęs ir sunkiai valdomas vaikas. Bet dabar jis jau kitoks – protingas didelis berniukas, viską puikiai supranta, žino savo atsakomybes ir labai aiškiai – namų taisykles. Su juo neturime jokių problemų. Štai neseniai jis pareiškė, kad šiandien važiuos pas tėtį. Mes su Danieliumi (dainininkė sūnaus susilaukė su verslininku Danieliumi Bunkumi. – Aut.) čia sutariame, visada draugiškai pasidalijame laisvą Kristupo laiką. Kai nori, jis važiuoja pas tėtį, kai nori, lieka namuose.

„Tėčiui, mama, dabar sunku, jis vienas. Turiu jį palaikyti, mes esame vyrai, tu turi suprasti“, – sako man devynmetis. Nesikišu į vaiko ir tėvo reikalus, džiaugiuosi, kad Danielius sūnui skiria tiek daug dėmesio, yra puikus tėvas.

Nežinau, kaip bus, kai Danielius susiras ilgalaikę širdies draugę. Kristupas, manau, pradės pavydėti ir prasidės maištas. O dabar jis mėgaujasi tėčio dėmesiu, nes visas skiriamas jam.

Direktorius pas mus vienas – sūnus. Ir šokinėjame šiek tiek pagal jo dūdelę, iki tam tikros ribos.

Nesulaukiame kokių nors ypatingų pastabų dėl jo elgesio ir mokykloje. Žinoma, jis vaikas, būna visko, bet iš esmės esame ir griežti, ir kartu jam – draugai.

Kristupas ir man, ir tėčiui pasisako, jei jam skauda širdelę ar jaučia kokią neteisybę. Džiaugiuosi, kad supratimo ir patarimo jis vis dar ateina pas mus.

Kristupas turi draugę. Leidžiame jiems susitikti, atvykti pas mus į svečius. Neseniai paprašė manęs nupirkti žiedą, nes nori jai padovanoti. (Juokiasi.) Matyt, reikės pirkti. Jie gražiai žaidžia, aš kepu bandeles jiems su pienu...

– Šeimos idilė, kurioje gyvena nemažai šeimų, o jūs tokios anksčiau tarsi neturėjote.

– Taip, ir man ji labai patinka, visada jos norėjau. Tačiau seniau nespėdavau. Dabar suprantu, kad tiesiog nespėdavau gyventi. O dabar mano kasdienybė kaip normalaus žmogaus – įprastas daugelio gyvenimas.

Ir Kalėdos, matyt, bus vienintelės tokios tikros, stebuklingos, jaukios šeimoje po daugybės metų.

Nesakau, kad parduotos Kalėdos man yra labai blogai, tai yra mano pagrindinis ir labai mėgstamas darbas. Tačiau šiais metais labai vertinu ir džiaugiuosi galimybe šventes praleisti su šeima. Kalėdos bus kitokios, ir mums tai labai patinka.

– Karantinas, panašu, greitai nesibaigs. Kokios turėtų būti jūsų Kalėdos?

– Aš jau žinau, kokios jos bus! Trankios ir didelės, mūsų namuose bus šventė. Savo namuose niekada nesu šventusi Kalėdų! Būsime atsargūs, susirinks tik šeimos nariai.

Stengiamės saugoti ne tik save, bet ir kitus. Į parduotuves neiname. Elektroninė mūsų parduotuvė veikia, bet užsakymus, jei klientas nori atsiimti pats, supakuotus paliekame už durų. Fizinė parduotuvė uždaryta. Nekontaktuojame su žmonėmis.

– Nepasiilgote scenos?

– Pasiilgau – labai, beprotiškai pasiilgau! Kaip gali būti kitaip. Pavasario karantinas man smogė tarsi į paširdžius – vakare dar turėjau koncertą Alytuje, o kitą dieną visa veikla buvo sukaustyta, koncertai, į kuriuos buvo išpirkti visi bilietai, atšaukti. Jaučiuosi kaip musė, išmesta iš barščių. Bet visiems kolegoms tas pat.

Vasarą šiek tiek atsipalaidavome, turėjau daug smagių koncertų ir Palangoje, ir kitur.

Dabar planuoju surengti koncertą iš namų. Jį nufilmuosiu ir įkelsiu į „YouTube“, kad žmonės nemokamai galėtų pasižiūrėti ir gerai praleisti laiką.

– Ne vienas dainininkas, scenos žmogus yra pasiguodęs, kad atėjo itin sunkūs laikai ne tik širdyse, bet ir piniginėse. Mat sustojus koncertinei veiklai dingo ir dažnai vienintelis jų pajamų šaltinis.

– Niekada neskaičiuoju neuždirbtų pinigų ir nesakau, kad galėjau uždirbti tiek ir tiek. Galėjau, bet neuždirbau. Viskas. Taip nutiko, gyvenime taip būna.

Susiveršime diržus ir gyvensime pagal savo kišenę. Negaliu pasakyti, kad išleidžiu labai daug pinigų ar kad mano pragyvenimas yra brangus. Na, nenusipirksiu naujų „Prada“ batų. (Juokiasi.)

Kitų juk vyrai ar žmonos dirba kitokius darbus, o mes abu su Edgaru sukamės ten pat, mūsų ir pajamos bendros.

Man to sustojusio laiko, to karantino labai reikėjo. Seniai turėjau padaryti tai, ką darau dabar, mažiausiai prieš metus. Tiesiog turėjau daug koncertų, o persiplėšti neišeina.

Idėją atidaryti elektroninę parduotuvę pradėjome įgyvendinti per pirmąjį karantiną, pavasarį. Pardavinėti per feisbuką man atrodė nerimta!

Tačiau tada supratome, kokia begalė reikalų čia mūsų laukia. Kaip tai sudėtinga, kiek kainuoja darbo, jėgų, nervų, žino ir supranta tik tie, kurie šiuos kelius perėjo patys. Juolab kad visai nedraugauju su technologijomis.

Atidarėme, įsivažiuoja, jau kvėpuojame.

– Kaip atrodo kūrybinis procesas?

– Pati gaminu, pakuoju, bendrauju – niekur nedingau. Gėlių kompozicijos – nebe vienintelė siūloma prekė. Jau yra mano vardu pavadintos žvakės, namų aromatai, rankšluosčiai, patalynė, užrašinės, aksominiai stalo padėkliukai. Dabar – ir Kalėdų vainikai. Viskas nuo pat idėjos yra mano kūryba. Aš sugalvoju, randu, kas pagamins.

Pavyzdžiui, žvakes gamina Kaune esanti gamykla. Aptarėme kiekvieną detalę, sprendėme, kaip jos turi atrodyti. Dagtis siuntėme į Vokietiją, kad pagal mūsų indą sukurtų jas tinkamas, – noriu, kad žvakė išdegtų tobulai, kad būtų kokybiška, o ne graži tik pažiūrėti. Keitėme ir lipdukus, nes pirmieji kaistant žvakei atsiklijuodavo.

Su stalo padėkliukais taip pat darė daugybę bandymų, man buvo svarbu, kad jie būtų ilgaamžiai, kad neirtų siūlės.

Nuo pavasario stengiamės viską išbandyti, patikrinti ir išgryninti. Daug visko teko atmesti, atsisakyti minties vieną ar kitą daiktą turėti savo parduotuvėje, nes netenkino kokybė.

– Ar jūsų namus Kalėdoms taip pat papuošė jūsų vardu pavadintos dekoracijos, ar vis dėlto esate batsiuvys be batų?

– Oi, mano namai pilni mano kūrinių! Visa tai ir kūriau su mintimi, kad pati to norėčiau savo namuose.

Mano prekės visu 100 procentų yra tai, kas man pačiai gražu.

Esu gavusi pasiūlymų bendradarbiauti, bet atsisakiau, nes man asmeniškai tas produktas, ta prekė netiko ar nepatiko. Jei tiki produktu, galėsi, sugebėsi jį parduoti.

Mūsų namuose Kalėdoms viskas papuošta mano pačios rankomis – pradedant egle, baigiant dekoracijomis ar net puodeliais, iš kurių kas rytą geriame kavą. Man svarbi kiekviena smulkmena.

Man patinka dekoruoti ir būtų keista, jei dekoratorė namuose neturėtų pačios įdomiausios eglės! (Juokiasi.)

– Kodėl eglė jūsų namuose šiemet būtent tokia? Neslėpsiu – tikrai įdomi ir įspūdinga.

– Tokia eglė nėra visai mano idėja, tokios puošybos mintį, idėjų radau internete.

Turėjau kelias mintis, kaip papuošti Kalėdų eglę, o galiausiai pasirinkau sudėtingesnę. Maniau, jog paprastu keliu gali eiti visi, o man norėjosi kitaip, įdomiau, kad padarytų įspūdį.

Negana to, susidūriau su kita dilema – mūsų nusipirkta eglė vis tiek nebuvo tokio dydžio, kokio man reikėjo. Tad turėjau ją ne tik papuošti, bet ir paaukštinti – taip atsirado nuo laiptų krašto krintanti žaisliukų dėžė.

– Ar visada taip anksti puošiatės namus, bandote kuo anksčiau prišaukti į namus tą Kalėdų dvasią, jaukumą?

– Kaip man patinka tas puošimas! Užsileidžiu senąsias kalėdines melodijas, namuose dainuoja Frankas Sinatra, ir sukuosi – labai mėgstu tokias akimirkas. Puošiau dvi dienas.

Kodėl taip anksti? Nes esu dekoratorė ir man reikia gražių nuotraukų. O kad jos atsirastų, reikia tuo pasirūpinti iš anksto. Puiki patarlė – ką gali daryti tuoj, niekad nesakyk „rytoj“. Bijojau, kad nespėsiu. Nupuošiu irgi greitai – ruošiuosi Valentino dienai!

– Ar Kristupas rašo laišką Kalėdų Seneliui? Koks būtų jūsų pačios laiškas šiam simboliškam geradariui?

– Taip, Kristupas rašo su didžiausiu užsidegimu! Visada gauna ir tikrą laišką nuo Kalėdų Senelio, anksčiau keletą metų yra skambinęs jam telefonu! O kokių nepakartojamų vaiko emocijų esu prifilmavusi. Manau ir jam, jau užaugusiam, bus smagu vėl tuos vaizdus pamatyti.

Man smagu matyti, kaip vaikas džiaugiasi pats gavęs laišką nuo Kalėdų Senelio, kuriame parašyta, kad jis šiais metais buvo geras. Koks jis būna patenkintas, tada jau pradeda galvoti apie dovanas, kurių jaučiasi nusipelnęs!

Ar aš šiemet buvau gera? (Juokiasi.) Esu laiminga mama ir laiminga moteris. Neprašysiu nei perlų, nei auksų, nei automobilių ar deimantų – esu realistė! Labai norėčiau, kad ta kasdienė laimė tokia ir liktų, o daiktams mes tikrai uždirbsime patys.

Mano gyvenime tikrai visko buvo, mane ir vėtė, ir mėtė, tačiau dabar esu atradusi vidinę ramybę, ją be galo vertinu. Kai nekirba jokios blogos emocijos, kai visi aplinkui sveiki ir laimingi – tai svarbiausia.

– Kokios būna jūsų dovanos artimiesiems?

– Mano dovana labai priklauso nuo to, kam dovanoju. Dažniausiai jos būna praktiškos, panaudojamos.

Vienam tiks kas nors jaukaus ir mielo namams, kitam galbūt puodų rinkinys. Vienos būna labai brangios, kitos kainuoja simboliškai, bet džiugina ne mažiau.

– Naujieji 2021 metai jau visai kvėpuoja į nugarą. Lietuva laukia jūsų vestuvių. Ar sužadėtinės statusas toks smagus, kad neskubėsite?

– Aš irgi labai laukiu vestuvių! Kad ir kaip smagu būti sužadėtine, laukiame, kol galėsime keliauti be jokių apribojimų. Abu su Edgaru manome, kad vestuvių norėtume ne Lietuvoje.

– Kaip judviem sekasi būti kartu 24 valandas per parą ir 7 dienas per savaitę, ar netrūksta laiko sau, laisvės?

– Būna, kad Edgaras laiką leidžia su savo draugais, vyriškoje kompanijoje. Tikrai jo neriboju, bet tokių atvejų būna retai. Mano jau amžius toks... (Juokiasi.), kad lakstyti po klubus ar kaip nors ypač trankiai linksmintis tikrai nebenoriu. Mėgaujamės buvimu kartu, man taip daug patogiau, čia matau tik pliusus.

Jei kur nors einame, tai visada kartu. Man sunku įsivaizduoti, kaip gali būti kitaip, – ir šeimoje turėjau tokį modelį, tėvai visada buvo drauge.

– Kuo ir kodėl Edgaras yra kitoks? Kodėl šiandien jis yra šalia jūsų?

– Turbūt pirmiausia savo supratingumu. Žinau, kad esu sudėtinga asmenybė, nelengvas riešutėlis. Mane reikia girdėti, manęs reikia klausyti, nors ne visada aklai vykdyti. Mane supratingai ir subtiliai apeiti, elgtis atsargiai – Edgaras visa tai puikiai moka, jam pavyksta.

Nesipykstame. O aš, būdama impulsyvi, jei prikalbu, tai ir atsiprašau. Esame įpratę atsiprašyti, jei įžeidžiame, įskaudiname.

Būna, šeimose žmonės nekalba savaitę. Susipykę puola į kraštutinumus arba elgiasi dar impulsyviau. O mudu praėjus kelioms minutėms atsiprašome ir užbraukiame brūkšnį – be padarinių.

Be to, ir pyktis neturime dėl ko. Nekonkuruojame, direktorius – tik popieriuje, nė vienas nesijaučiame viršesnis, nė vieno nuomonė nėra svarbesnė. Esame tikrai lygiaverčiai partneriai, nors girdžiu ir kitokių kalbų, kaip vargšą jaunuolį Bunkė laiko po padu. (Juokiasi.)

– Esate ne kartą pasakojusi apie puikius savo santykius su buvusiais sutuoktiniais – ir kompozitoriumi, dainininku Deivydu Zvonkumi, ir verslininku Danieliumi Bunkumi. Ar jūsų Kalėdų dovanų sąraše yra ir jų vardai?

– Žinoma, Zvonkui ir Katažinai, jų vaikams jau nusiunčiau visą dėžę dovanų. Bunkus pas mus vis užsuka, tai gali pats pasiimti, ko jam reikia.

Su visais sutariu puikiai, neturime, dėl ko pyktis, nesame vieni kitiems skolingi, nelaikome jokių nuoskaudų.

Net jei ir turėčiau kokią nuoskaudą, nesu ponas Dievas, kad galėčiau teisti kitą žmogų ar jam tai vis dar demonstruoti.

Juk man su tuo žmogumi gyventi jau nebereikia. Danielius, kai jam buvo sunku, ateidavo tiesiog pasikalbėti.

– O kaip šioje situacijoje jaučiasi jūsų sužadėtinis?

– Negaliu sakyti, kam jam tai beprotiškai patinka ar kad jis netveria savo kailyje iš laimės. Tačiau jis supranta, kad kitaip nebus, kad mano gyvenimo istorija yra tokia.

Nesitikiu, kad visi mano vyrai taps geriausiais draugais.

Bet jie susitinka, pabendrauja jiems rūpimais klausimais, pasiskambina, kai reikia pagalbos.