Namai, kur pageidaujami vorai

Įkąsti gali kiekvienas

„Dar būdamas mažas vaikas auginau lietuvišką vorą stiklainyje. Tačiau smarkiau vorais susidomėjau maždaug prieš aštuonerius metus, visiškai neplanuotai ir netyčia, tiesiog stebėdamas gamtą atkreipiau dėmesį į šių būtybių išskirtinumą. Pamažu skaitydamas ir domėdamasis atradau, kad jų yra daugybė ir įvairių. Žmonos mama, pastebėjusi mano didelį susidomėjimą vorais, per Kalėdas norėjo padaryti išskirtinę dovaną - padovanoti tarantulą, tačiau po nesėkmingų paieškų atsisakė savo ketinimų. Tada jau aš pats pratęsiau paieškas ir jos buvo sėkmingos. Taigi pats pirmasis mano auginamas tarantulas buvo Hondūro garbanuotaplaukis (lot. Brachypelma albopilosum), įsigytas maždaug prieš šešerius metus“, - pasakoja visam gyvenimui vorais susižavėjęs jaunas vyras.

Savo pirmiesiems augintiniams jis duodavęs vardus. Vėliau vadindavo sutrumpinęs jų lotyniškus vardus, pavyzdžiui, Saulės tigrą (lot. Psalmopoeus irminia) vadindavo Irma. Šiuo metu Edgaro kolekcijoje apie 40 vorų. Į klausimą, ar tarp jų yra pavojingų, atsako labai paprastai: „Boružėlės yra nuodingos, bet nepavojingos. Jeigu ją laikysite rankoje, jums nieko nenutiks, bet jeigu suvalgysite kelias saujas - apsinuodysite. Su mano gyvūnais yra tas pats. Įkąsti gali kiekvienas, jeigu apsidairytumėte, suprastumėte, kad įkąsti gali ne tik voras, bet ir šuo, katė ar jūsų kaimynas. Vorai kanda, kaip ir mes. Tada, kai valgo arba jaučia grėsmę. Voras kaip ir boružėlė, jeigu atsakingai elgsies, problemų neturėsi“.

Edgarą neretai piktina Holivudo filmų formuojami stereotipai apie vorus. „Dažnai tenka žiūrėti siaubo komedijas, kur įvairūs nariuotakojai vaizduojami kaip itin pavojingi ir grėsmingi žmogui. Pavyzdžiui, didžiausias skorpionas (lot. Pandinus imperator) dažnai „vaidina“ filmuose kaip baisiausias padaras, kurį galima sutikti dykumose, tačiau žmogui jo įgėlimas žalos padaryti negali. Pasikartosiu: vorai kanda tik tada, kai jaučia grėsmę. Šiek tiek pikta, kad dėl pelno siekimo yra formuojamos baimės. Filmų kūrėjai turėtų pateikti daugiau tikros informacijos arba žmonės neturėtų bukai tikėti tuo, kas rodoma“.

Pasak vorų augintojo, tik išvydę vorus visi aikčioja, krūpčioja, bijo ar purtosi, kai kurie šlykštisi, bet vėliau, sužinoję apie juos daugiau, pamatę įvairesnių rūšių, nusiramina. Kas labiau bijo vorų - moterys ar vyrai? „Visi bijo vienodai. Tik moterys baimę parodo ir jos neslepia, o vyrai bando būti vyriški ir baimę neigia. Baimė atsiranda dėl vaikystėje išugdomų ir aplinkos formuojamų stereotipų. Su projektu „Nariuotakojai mokykloje“ esame aplankę apie 16 000 mokinių. Matosi drastiškas skirtumas tarp pirmokų ir dvyliktokų. Kuo vaikai vyresni, tuo smarkiau reiškiasi baimė. Darėme mini eksperimentą su Madagaskaro tarakonais: kas labiau bijo - vyrai ar moterys. Iš 10 merginų bijojo tik 3, iš 10 vaikinų net 7. Tai nėra mokslinis eksperimentas, tiesiog sugalvojome įdomumo dėlei paskaičiuoti“, - pasakoja netradicinių gyvūnų augintojas.

Kiekvienas augintinis unikalus

Lietuvos gamtoje randamų vorų šeimų yra apie 24. Per visą domėjimosi periodą Edgarui teko daug bendrauti su egzotomanais užsienyje, kontaktuoti su vorų veisėjais Europoje. Tad šiuo metu rasti ir atsigabenti patinkantį vorą nėra labai didelė problema.

Koks vorų gyvenimas atrodo jam, šiuos augintinius galinčiam stebėti valandų valandomis? Ar voras atpažįsta savo šeimininką? „Tarantulo atmintis yra apie 24 val. Taigi jam kiekviena diena yra naujas gyvenimo etapas. Jis niekada neatneš jums laikraščio ar šlepečių, bet ir nepridergs į batus ar ant kilimo. Jie nėra dresuojami ir šeimininko neatpažįsta. Aš rekomenduoju įsigyti vorą kuo mažesnį, kad pats žmogus priprastų prie naujojo augintinio. Galėčiau atsakyti, kad kiekvienas voras yra unikalus, jei ne spalvine gama - tai gyvenimo būdu, charakteriu ar medžiojimo ypatumais. Vorų gyvenimas, kokį matau, yra toks: kiekviena diena nauja ir neprognozuojama“, - pasakoja vyras.

Dėl vorų jis atsisakė gerai apmokamo darbo, o gimtąjį Vilnių išmainė į Palangą. „Kadangi žmona pritarė, o pomėgis pastūmėjo pokyčiams, aš lengva ranka, per daug nesvarstydamas ėmiausi įgyvendinti savo idėjas, susijusias su gyvūnų pasauliu ir švietėjiška veikla. Kiekvienoje mokykloje esame labai laukiami. Atvykus jau būriuojasi daugybė talkininkų. Mokyklose praleidžiame po 6 val. Emocijos yra tik geros. Vaikai yra labai smalsūs. Pasakodamas jaučiu, kaip sutelkiamas dėmesys klausantis apie kiekvieną gyvūną. Sulaukiame mokytojų komentarų, kad dar nematė savo vaikų tokių dėmesingų“, - pasakoja krautuvėlę įkūręs vorų augintojas.

Jis džiaugiasi, kad požiūris į šiuos gyvūnus Lietuvoje pamažu keičiasi. Vis daugiau sulaukiama skambučių su klausimais apie vorų priežiūrą ir auginimą. „Priežiūra nėra labai sudėtinga, bet, kaip ir kiekvienam gyvūnui, reikia skirti dėmesio, įsigyti įrangą, pasirūpinti tinkamu maistu. Susidomėjimas tikrai didėja. Labai sunku skaičiuoti, kai neturiu tikslių skaičių, kiek buvo auginama prieš tai. Keičiasi požiūris į patį vorą kaip augintinį. Naujausia tendencija - įteikti vorą dovanų kartu su laimės ir sėkmės palinkėjimu“, - sako pašnekovas.

Klausimas žmonai Inai

Ar neišgąsdino vorai? „Neišgąsdino, nes aistra atsirado jau mums esant kartu. Man visuomet patiko gyvoji gamta, todėl nebuvo didelės baimės. Labiau smalsu, kaip čia jie kartu su mumis gyvens. Aklai nepuolėme pirkti vorų ir kurdinti savo namuose. Pradžioje išsiaiškinome, kokiomis sąlygomis jie gali gyventi ir ar mes jas sugebėsime suteikti. Daug kas paklausia: kaip ten juos laikote? Palaidus namuose? Ne, vorai namuose tikrai nelaksto laisvai. Kiekvienas turi savo atskirą terariumą, yra saugiai uždaryti. Dukra dar maža, tad imamės visų įmanomų būdų saugumui užtikrinti. Be mūsų žinios ji neturi galimybės pasiekti vorų“.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Julius/Brigita“