Naglis Puteikis (ne)rimtai: pažadintas po 100 m. užšaldymo paklausčiau, ar Lietuvoje liko gyventojų

Portalas tv3.lt pristato (ne)rimtą interviu ciklą su kandidatais į prezidentus.

Turite gana retą vardą – Naglis. Kodėl tėvai nusprendė jums duoti būtent tokį vardą?

Nes Naglio kalnas Nidoje – senovės lietuvių padavimas. Milžinas žvejys Naglis nuskendo, tada jo žmona milžinė Neringa supylė pylimą, kuris apsaugotų žvejus, kad jie daugiau neskęstų. Tas pylimas dabar yra Kuršių Nerija.

Tai pagal šito padavimo personažą tėvai mane ir pavadino Nagliu.

Gimėte ir augote Vilniuje, Žvėryne. Kuo ypatinga vieta, kurioje užaugote?

Tai buvusio Barboros Radvilaitės dvaro vieta. Beje, dabar ten Rusijos ambasada. Senoviniai maumedžiai, rožės sulaukėjusios miškuose, matyt, senoviška lapių ferma... Tėvas kasė kanalizaciją, tai vien lapių kaulai tris metrus tęsėsi.

Seni mediniai namai, senos vilos caro laikų, architektūra unikali, nepakartojama, niekur nėra tokių medinių, gražių, įmantriai ornamentuotų namų kaip Žvėryne.

Sėdi mokykloje, pirmoji pamoka, girdi, kaip per langą gaidžiai gieda, vištos kudakuoja, karvės mūkia, paršai kriuksi. Tai buvo tokie prabangūs mediniai namai, buvusio dvaro rūmų pilaitės.

Žvėryno gyventojai kalbėjo trimis kalbomis – lietuviškai, rusiškai, lenkiškai, toks tikrasis senas Vilnius, visos tautos susimaišiusios.

Išeini iš mokyklos į kiemą, pats kalbi visomis kalbomis.

Augote labai mišrioje aplinkoje – šalia ir labai daug turto, ir skurdo. Kaip manote, ką jums tai davė kaip žmogui?

Tai visa koncentruota mozaika. Šalia turtingi žmonės vienoje gatvėje, sovietiniai funkcionieriai ar Stakliškių midaus išradėjas, gamyklos direktorius, o šalia gatvė, kur gyvena anksčiau laiko paleisti amnestuoti nusikaltėliai, kalbantys visomis kalbomis.

Tai tas miksas – sena, nauja, turtingas, vargšas, kontrastai juoda, balta – eini iš namų į mokyklą ir pereini visą tuometinį Lietuvos gyvenimą nuo turtingiausio iki neturtingiausio. Tavo klasėje yra ir tuometinio elito atstovai, ir kalbantys lenkiškai, ir turtingų, įtakingų vaikų tėvai. Ir kartu kaimas. Tai aš pažinau visą gyvenimą, visą pjūvį. Unikali galimybė.

Ar pamenate, kokia buvo mėgstamiausia jūsų vaikystės knyga?

Turbūt Liselottes Welskopf-Henrich serija apie Topą ir Harį, apie indėnus. „Drąsiųjų keliai“ du tris kartus perskaityta visa serija. Fantastikos knygos. Visas šitas serijas perskaičiau.

Mano tėvas kaupdavo knygas, stengėsi pačias geriausias sukaupti, kaip sovietmečiu darė inteligentai. Tai aš visas tas lentynas esu perskaitęs.

Ir vis dar randate laiko skaityti?

Dabar jau ne. Dabar daugiau skaitau internete tai, kas įdomu. O įdomu archeologija, Artimųjų Rytų istorija, Sirija, Libanas, Irakas, vadinamas Tarpupis, šumerai, Egiptas, Afganistanas.

Tai šių valstybių istorija – civilizacijos lopšys. Sovietiniais laikais studijavau istoriją, o dabar domiuosi dabartine istorija, nes ten vyksta pagrindiniai pasaulio įvykiai. Karas Sirijoje pajudino milijonus arabų į Europą.

Tie milijonai arabų, kurių didžioji dalis yra ekonominiai migrantai, sukėlė Angelos Merkel partijos krizę, pačios Merkel krizę ir pakoregavo visą politinį žemėlapį ir ypač pakoreguos dabar, Europos Parlamento rinkimų metu.

Ar pamenate kokią mokyklinę išdaigą, kurią būtumėte nuo tėvų nuslėpęs?

Už tai, kad lietuvių kalbos mokytoja daužė liniuote per pirštus, mes penkiese nuėjome ir vakare su laidyne šratu išmušėme jai stiklą. Šratas buvo apvyniotas popieriumi, kuriame buvo parašyta – nedaužyk su liniuote vaikams per pirštus. Nustojo daužyti.

Kuo svajojote tapti vaikystėje?

Archeologu. Tai greičiausiai susiję su ta Žvėryno aplinka, kurioje augau. Pirmas vaikystės įspūdis – tėvas sako, kur žemė, nesuprantu, kasu, o trys metrai vien kaulai. Tada nežinojome, kad ten lapių ferma.

Bet tie kaulai, tos kaukolių liekanos – supranti, kad čia kažkas buvo, kad čia žmogaus daryta. „Mokslas ir gyvenimas“ spausdindavo visokias fantazijas apie ateivius, pastačiusius piramides. Tai audrino fantaziją. Po to apie Tutanchamono kapo atradimą, didžiuosius archeologinius atradimus, tai užsikabinau. REKLAMA Siekėte savo svajonės, studijavote istoriją.

Bet archeologu netapote.

Netapau, nes 1981–1983 metais pritrūko sovietinei kariuomenei jaunimo ir nuspręsta imti studentus į kariuomenę. Aš buvau antrame kurse, mane paėmė ir aš atsidūriau Afganistane.

Galėjau pastudijuoti savo hobį gyvai, pasižiūrėti į visus minaretus. Pirmas vaizdas – tankas šaudo į mečetės minaretus, vieną jau nugriovė ir stengiasi nugriauti kitus. Tada, kai jau grįžau, buvo 1985 metai, atsiranda Gorbačiovas, Maskvoje prasidėjo perestroika. Nuo archeologijos pasukau į paveldosaugą.

Čia griauna gynybinę sieną Vilniaus, aria Kernavės piliakalnių gyvenvietes. Aš fotografuoju, siunčiu į žurnalus, kuriems cenzūra neleidžia to publikuoti, arba, jei publikuoja, redaktorius yra atleidžiamas.

Tada pagavo azartas. Perestroika Maskvoje, bet Lietuvoje – visiškas stalinizmas. Užsiėmiau paveldosauga. Kai kurie mano straipsniai buvo cenzūruojami, „Glavlitas“ nepraleisdavo.

„Jaunimo gretos“ išleido tuščius lapus su prierašu „Čia turėjo būti Naglio Puteikio straipsnis apie „dedovščiną“ sovietinėje kariuomenėje“.

Vėliau tapau paminklosaugininku, bet paminklosaugoje paaiškėjo, kad vis dėlto pagrindinius sprendimus, ypač didmiesčiuose, griaunant paveldą ir statant stiklainius, priima politikai.

Tai kažkuriuo momentu supratau, kad nebegaliu saugoti paveldo, reikia eiti į politiką.

Kas labiausiai įsiminė iš tarnybos Afganistane, sovietinės armijos?

Niekur neparašytas faktas, kurį mačiau savo akimis aštuonis mėnesius. Dabar jau žino, kas yra „gradas“ – tai yra sunkvežimis, ant kurio sumontuota 20 vamzdžių, iš kurių skraidinamos raketos dideliu atstumu.

Tai mūsų karinė bazė buvo prie trečio pagal dydį Afganistano miesto, kuriame, kur tik akys aprėpia, tęsiasi moliniai nameliai. O mes stovime aukštumoje. Netoliese mūsų yra tie keturi „gradai“, kurie per pusryčius, pietus ir vakarinę paleidžia po 20 sviedinių, raketų į taikų miestą, kuri kontroliuoja modžahedai.

Įsivaizduokime, kad ant Žirmūnų, Karoliniškių tris kartus per dieną krinta po 20 napalmo prikimštų sviedinių ir jie po to dega 2–4 valandas. Ir kiekvieną kartą šauna į vis kitą vietą.

Ir tokia mintis, o jei aš būčiau tas raketų padavinėtojas, tai kiek aš žmonių būčiau nužudęs?

Tai likimas, ačiū Dievui, lėmė nebūti tokiu žudiku.

O pati sovietinė armija? Ar teko susidurti su „dedovščina“?

Taip, „dedovščiną“ radome Afganistane. Tai buvo nuostabu. Dabar jau lengva pasakyti – jeigu karo metu yra „dedovščina“, tai viskas, valstybė žlugs. Bet didesnė problema sovietų kariuomenės buvo vagystės.

Karininkai pasikrauna į sunkvežimį maistą ir išvažiuoja parduoti į vieną kaimą šalia. Mes išstatome sargybą su žiūronais ant kalnų, kad stebėtume, kada jie grįš, bet maždaug žinome, kad turime dvi tris valandas.

Mes sukrauname dyzeliną, padangas, brezentus, kirvius, kirtiklius, kastuvus, kanistrus ir važiuojame į priešingoje pusėje esantį kaimą viską parduoti. Jie už pinigus, o mes mainydavome į arbūzus, į vaisius.

Tik tiek, kad ginklai nebuvo išvogti, bet viskas buvo išvogta, parduota.

Paminklosaugininko karjerą iškeitėte į Seimą. Ko siekėte eidamas į politiką?

Algirdas Brazauskas norėjo pasistatyti vilą ant Urbo kalno Nidoje. Aš tada dirbau Kultūros paveldo inspekcijos vadovu, pasipriešinau, sakiau, kad ta teritorija būtų išvalyta ir atiduota miškui, nes sovietai atėjo, nelegaliai iškirto mišką ir pastatė vilą.

Brazauskas buvo išrinktas prezidentu, įsiuto, turėjo daugumą ir per tris balsavimus pasiekė, kad būtų panaikinta inspekcija. Likau be darbo ir pirmą kartą supratau, kad paminklosauga be politikos – ne paminklosauga.

Tada grįžo Tėvynės sąjunga 1996 metais, paskyrė mane Kultūros departamento direktoriumi. Buvau pavaldus kultūros ministrui.

Ačiū Dievui, tai buvo Saulius Šaltenis. Bet aš mačiau, kaip jį spaudžia politikai, atakavo, reikalaudami tą nugriauti, leisti pastatyti kažkokį didelį monstrą.

Po to tapau kultūros viceministru, bandžiau padėti Šalteniui atsilaikyti tam ekonominiam spaudimui, bet likimas parodė, kad norint ką nors apsaugoti reikia arba turėti kažkokią partiją, kuri remtų paminklosaugą ir pasisakytų už tas vertybes, arba pačiam būti politiku ir tuos dalykus organizuoti.

Norint apsaugoti Lietuvos kultūros paveldą, reikia dalyvauti politikoje, tai aš ir dalyvauju.

Kas buvo jūsų pirmoji meilė?

Klasiokė, su kuria kartu lankėme dainų ir šokių ansamblį „Ugnelę“ ir šokome liaudies šokius. Tai penkta, šešta, septinta klasė.

Tokiame amžiuje, kai pastato į porą, su kuo pastato, tą ir įsimyli. Vadovė buvo jauna, nepatyrusi. Pamatė, kad visi, kurie suporuoti, įsimylėjo, tada pradėjo viską maišyti.

Baigėsi tuo, kad įsimylėjau tris, su kuriomis šokau.

Tai nežinojau, kurią iš trijų rinktis.

O jūsų žmona Nina – kaip susipažinote su ja?

Jaunimo paminklosaugos klube, kai važinėjome tvarkyti piliakalnių į Vilniaus rajoną.

Šiuo metu ji yra išrinkta į Klaipėdos miesto tarybą, gyvena kartu su jūsų šeima Klaipėdoje. Jūs didelę savo laiko dalį praleidžiate Vilniuje. Ar didelis atstumas netrukdo jūsų santykiams?

Trukdo. Kai būname kartu, rudenį grybaujame, vasarą keliame keltu į Smiltynę prie jūros.

Kadangi gimėte Vilniuje, bet didelę dalį laiko praleidžiate Klaipėdoje, kuo save laikote labiau – vilniečiu ar klaipėdiečiu?

Dabar jau esu klaipėdietis, gimęs Vilniuje. Čia kaip su šokių tomis merginomis, meilę jaučiu abiem miestams.

Jeigu jums nereikėtų miegoti, ką darytume su likusiu laisvu laiku?

Mokyčiausi užsienio kalbų. Norėčiau geriau išmokti anglų, bet ir arabų.

Kokį pirmą klausimą užduotumėte pabudęs po 100 metų trukusio užšaldymo?

Ar Lietuvoje dar liko gyventojų?

Kaip atrodo jūsų idealus savaitgalis?

Miegoti iki 10 val. Nesikelti iš lovos iki 12 val. Valgyti pusryčius lovoje. Išvažiuoti su dviračiais pasivažinėti Smiltynėje.

Kas geriausias jūsų draugas?

Klasiokai ir kursiokai. Mes su klasiokais, nedidelis būrelis, porą kartų per metus susitinkame.

Koks įkyriausias jums užduodamas klausimas?

Kodėl dalyvaujate visuose rinkimuose? Nes noriu išvesti Lietuvos centro partiją į aukščiausią lygą.

Žinau, kad nesate didelis serialų ar filmų gerbėjas. Kodėl?

Tapau. Žiūriu serialą „Vaikštantys numirėliai“. Pradėjau per šiuos rinkimus, kai buvo rinkimai Šakių apylinkėje. Reikėjo surinkti parašus, o mūsų mažai partijai tai buvo nemenkas iššūkis.

Ir staiga aš atradau, kokia puiki psichoterapijos priemonė. Grįžti – serialas rodomas po vidurnakčio. Negaliu užmigti. Labai gerai! 2 val. nakties prasideda serialas, užstatau, kad televizorius išsijungtų po valandos, žiūri serialą ir iš ryto atsibundi.

O filmai – prancūziški, bet būtinai, kad būtų valstybės remiami. Nes prancūzai dabar irgi nuslydo į „McDonaldą“.

Jeigu tik neremia, tai pasiima kokį nors Depardieu ir visiškas š. skaitau recenzijas, nes prancūzai suderina viską – gyvenimą, stilių, talentą ir geriausias trilerio savybes, meilę, santykius, nuotykius. Labai šauniai gaunasi, jie yra nepralenkiami.

Kokio filmo ar knygos pavadinimas geriausiai apibūdintų jūsų gyvenimą?

Serija „Drąsiųjų keliai“.

Ką dar mėgstate veikti laisvalaikiu?

Grybavimas tapo kaip manija. Vaikystėje prasirgau kaip tymais ir kokliušu pašto ženklų, degtukų dėžučių etikečių, senovinių monetų kolekcionavimu.

Ar mėgstate klausytis muzikos?

Taip. Reikia sakyti tiesą – „Relax FM“, bet tik trumpuose važiavimuose, kai važiuoju iš vieno miesto į kitą, šiaip klausau naujienų ir pokalbių laidų per radiją.

Bet ateina momentas, kai reikia padaryti pertraukėlę, pailsinti smegenis – tada klausau muzikos per radiją.

Ką laikote didžiausiomis savo silpnybėmis?

Man sunku atsikelti iš ryto, tai trukdo labai. Niekas nepadeda.

Kokio klausimo atsakymą labiausiai norėtumėte žinoti?

Kaip pakeisti lietuviams trukdančius gyventi jų būdo bruožus – puikybę, egoizmą ir pataikavimą turtingesniems ir galingesniems. Suprantu, kad klausimas retorinis – ar galima pakeisti nacionalinį charakterį? Bet norėčiau pakeisti ir žinoti kaip.

Koks jūsų geriausias kada nors gautas komplimentas?

„Tu padarei daugiau, negu mes tikėjomės“.

Ar turite kokią nors asmeninę taisyklę, kurios niekada nelaužote?

Jeigu esu darbdavys, mano buvęs darbuotojas visada turi atsiliepti apie mane gerai. Negaliu kitaip jo priversti to padaryti, kaip tik elgdamasis su juo labai gerai. Man atrodo, man beveik pavyko.

Turėjau kelis tūkstančius darbuotojų per savo karjerą. Sudėtinga būtų surasti mano buvusį darbuotoją, kuris apie mane pasakytų ką nors blogo.

Ko labiausiai laukiate per ateinančius 10 metų savo gyvenime?

Kad žmonės balsuotų už mane, suvokdami, kad aš esu nuoširdus, jiems atstovaudamas. Nes jie dabar per mažai manimi tiki. 

Kaip norėtumėte būti prisimintas, kai baigsis jūsų politinė karjera, kad žmonės sakytų „Naglis Puteikis buvo...“

...doras ir sąžiningas.

Ačiū už pokalbį.