Mūsų protėviai vietoj dejonių giesmes giedojo

"Džiaugiuos, kad vis dar esu", - sako šimtametė

Visų gerbiama ir mylima Pelagėja Memkienė 2012 metų sausio 5 dieną švęs savo 105 gimtadienį.

"Dabar, kai visi gyvenimo darbai atlikti, man svarbiausias darbas yra "rožančius". Didžiausias džiaugsmas - malda. Rytą kalbu maldą apie Švenčiausios Mergelės apsireiškimą ir Jėzų alyvų darželyje. Po pietų prašau Sutvėrėją sveikatos savo akelėms, ligoniukams, anūkėliams ir visiems žmonėms. Meldžiuosi ir už Lietuvą, kad būtų kylanti, už jos žmonelius, kad lengviau gyventų, už tuos, kur į tolimus kraštus yra išvažiavę", - sakė senolė. Ji neatsimena daugelio savo gyvenimo įvykių, bet nepamiršo poterių, Švento Rašto fragmentų, savo gimimo ir vyro mirties datos. Prieš keletą metų moteris palaidojo savo trečiąjį sūnų.

Pelagėja užaugo Vėžaičiuose septynių vaikų šeimoje. Ji prisimena turėjusi "biednus", bet gerus tėvelius. Kai užaugo, kitos moterys eidavo dirbti į dvarą, o ji buvo silpnos sveikatos įveikti sunkius darbus, tad sergėdavo tų moterų vaikus. Vaikų lopšelio miestelyje nebuvo, tad nuo vienerių iki trejų metų juos augino: lopšius supo, lopšines niūniavo ir nešiojo mažuosius ištisus aštuoniolika metų. Mokėjo verpti, austi, visus mažuosius apaudavo savo rankomis numegztomis kojinėmis.

"Aš jau nebeturiu tiek jėgų, kiek norėčiau. Man tiek ir beliko: sulaukiu auštančio ryto, ir džiaugiuosi, kad tebesu. Galvoju apie tuos, kuriuos myliu", - sakė šimtametė. Per Kūčias ji laukia atvykstant kunigų, vakare gal kartu su kitais įnamiais sės prie ilgo stalo ragauti dvylikos patiekalų. Senolė nebenueis pasiklausyti naujojoje Nekaltos Mergelės Marijos koplyčioje vyksiančių mišių, bet labai laukia, kad ją aplankytų Kalėdų Senelis, išdalysiantis senukų mėgstamų minkštų žaislų. Ir globos namų darbuotojai su lauknešėliais ateis skruostą prie skruosto priglausti, stiprybės palinkėti.

Jėgas sutelkia rūpintis savo moterimi

"Ar kas gali būti gražiau už tūkstantmetes krikščioniškas tradicijas turinčias Kūčias ir Kalėdas? Gal jaunystėje buvo mažiau šventinių gėrybių, dabar žmonės labiau linkę į prabangą. Turėtų prisiminti, kad Dievo sūnus gimė tvartelyje ant šiaudų", - sakė 85 metų Antanas Valantinas.

"Senovėje buvo stiprūs kaimai, jų bendruomenės turėjo tarpusavio ryšį, kuris jiems šventas buvo. O dabar tai išnyko. Prie kiekvienos parapijos bažnyčios buvo globos namai, ir ne valstybė juos išlaikė, o pasiturintys ūkininkai, rėmė visa bendruomenė. Kunigai per pamokslą paragindavo, kad varguolius sušelptų, rinko rinkliavas jiems. Apie pastaruosius tai mano tokia nuomonė: jie tik žmonės, ir vieni yra sau griežtesni, pasinėrę į dvasinę būtį, kiti labiau linkę į materialius dalykus.

Man atrodo, kad didžiausia vertybė yra šeima. Jeigu ji darni, skleidžia daug šviesos aplinkui. Ir žinoma, žmogiškumas, kurio dabar ypač trūksta kiekviename žingsnyje. Pinigas yra aukščiau visko, ne žmonių santykiai. Daiktai, kuriuos mums patinka turėti, kartais turi mus", - sakė pokalbininkas.

Paklaustas, ką daryti, kad su viena moterimi nugyventumei visą amželį, atsakė: nieko, išskyrus pagarbą. Jaunystėje ištikusi studentiška meilė greitai praeina, lieka pagarba ir darni šeimos veikla, vaikų auginimas, vienas tikslas suartina. Antanas su žmona gyvena jau 57 metus. Kai jo moteris susirgo Alcheimerio liga, vyras perėmė į savo rankas visas keturias kertes: skalbia, pagamina ką skanaus, stengiasi, kad žmonos veidas būtų giedras. Jeigu moteris, tampanti vis labiau panaši į kūdikį, ko ir nebegali pasakyti, vyras pajunta, ko jai tą akimirką reikia.

"Matai, jeigu nespaudžia rimtos ligos, senatvėje gali rasti ramybę, susitaikymą. Nebekreipi dėmesio į mažmožius. Bet į senatvę ligų daugėja, o kurios buvo praėję, atsigauna. Tai tada stiprini dvasią, o jėgas sutelkia rūpestis savo žmogumi. Šiandien skaičiau laikraštyje, kad daktarai seno žmogaus nenori gydyti", - sakė žilagalvis. Jis tikisi, kad per Kalėdas iš Vilniaus atvažiuos sūnus, ir meldžia bent jau tokio oro, kad dangus su žeme nesimaišytų.

"Esu laimingas kaip niekad"

Senolis Vytautas Rimkus nekviestai viešniai mandagiai užleidžia savo krėslą.

"Aš gyvenu labai gerai, ypač dabar, kai įsivyravo Kalėdų dvasia. Esu laimingas, nes turiu gerus vaikus, geras marčias, keturis anūkus, gerus namus, kuriuose dabar gyvenu. Nežinau, ar gali būti laimingesnių už mane", - sakė ponas Vytautas.

"Mano tėveliai buvo beturčiai. Tėvelis, baigęs carinę mokyklą, buvo Švėkšnos valsčiaus raštininkas, rašydavo pareiškimus, skundus, laiškus, ir žmonės jį gerbė. Atidarė alinę, prasigyveno, Pavilnučių kaime nusipirko 10 hektarų žemės ir vargo paskui, nes žemė pasitaikė skurdi, reikėjo ją plėšti. Buvau jų vargų liudininkas. Turėjome pasistatę molinę trobelę, tvartą, rūsį ir daržinę, o paskui dar ir medinį namelį. Krosnyje kepėme duoną, o per Kalėdas - baltą pyragą iš gerų išsijotų miltų, ir paršelį, ir kugelį.

Augome keturi broliai, aš baigiau aukštąjį mokslą, 40 metų dirbau fizikos mokytoju", - sakė senolis, prisiminęs, kad per Kūčias būdamas vaikas užeidavo į tvartą pasiklausyti, kaip šventą naktį gyvulėliai žmonių kalba prabyla.

Dovanų nebuvo mados laukti, bet eglutę puošė pirktiniais ir iš šiaudų pintais žaislais. Laimei, ir tarybiniais metais jų kaime niekas nepersekiojo religingų žmonių, visi švęsdavo Kalėdas kaip norėjo.

Pono Vytauto mama buvusi pamaldi, tėvas - labiau laisvamanis, bet prisitaikydavo prie žmonos, kad nebūtų konfliktų, kiekvieną sekmadienį eidavo į bažnyčią. Ir vaikai klūpėdavo prie prakartėlės Kūčių naktį. Ponas sakė, kad vargu ar rasi gražesnę bažnyčią už Šventos Onos Vilniuje ir už Švėkšnos šventovę.

"Mano mama buvo geros širdies, ir kai metai būdavo "liesi", dalindavosi paskutiniu duonos kepalu ar kiaušiniu su per kaimą eidavusiais elgetomis. Sakydavo, kad jie dar mažiau turi. Žmonės nesmerkė bedalių: jeigu jau šie prašydavo išmaldos, tai ne iš gero gyvenimo, nevaidindami.

Niekada nebuvo ir nebus, kad visi gyventų vienodai gerai, bet niekuomet nebuvo taip lengva tokiems kaip aš senukams", - sakė pokalbininkas.

Susimąstęs apie prabėgusį gyvenimą sakė, kad ne viską padarė, galėjo ir daugiau padaryti. Bet širdį guodžia, kad nė vieno žmogaus nenuskriaudė ir paties niekas neįskaudino.

Sakė, jog tikriausias gyvenimo išbandymas vyrui ateina per moterį. "Kol geroji žmona buvo gyva, buvau neapsakomai laimingas. Aš ir dabar ją myliu taip, kaip pirmomis draugystės dienomis. Atvažiavo jauna prancūzų kalbos mokytoja, ir man dėl jos teko su kitu vaikinu pakovoti. Aš ją laimėjau. Suprasdavome vienas kitą, nors aš aukštaitis, ji - žemaitė."

Sūnus kviečia atvažiuoti į Vilnių, klaipėdiškis sūnus nuvežtų, tačiau senolis atsisakė, nes norįs būti su kitais seneliais. Jei būtų gyva žmona, tuomet vyktų, o dabar nesupras jaunų žmonių kalbos. Be abejonės, jie tėtuką gerbia, pasodintų geriausioje vietoje už stalo, ragintų vaišintis ir stengtųsi linksminti.

"Ko palinkėčiau jauniems žmonėms? Tuščiai laiko neleisti. Pats geriausias pamokymas yra, kad žmonės turėtų kuo sunkesnį darbą. Iš sunkumų visuomet mokaisi, o kai juos nugali, pasidarai turtingesnis ir laimingesnis.

Kitas dalykas - pasidalinti tuo, ką turi, nesakau, kad per pusę, bet dalimi pertekliaus. Kaip mano mama sakydavo: dalinkis ir paskutiniu kąsniu. Jei niekuo nesidalini, esi didžiausias skurdžius.

Dvasingas žmogus - nebūtinai eruditas. Reikia mylėti save kaip Dievo kūrinį ir kitus, padėti nelaimėje. Nešvaistykite savo gyvenimo. Mūsų tėveliai gyveno sunkiau nei mūsų karta, bet sielvarto nei vargų butelio dugne neskandino, vietoje dejonių giesmes giedojo."