Metų mokytoja Agnė Rickevičienė: Nereikia dejuoti, imkim ir darykim

A.Rickevičienės ugdytiniai yra pasaulio, Baltijos šalių ir Lietuvos šokių čempionatų nugalėtojai, nuolatiniai Pasaulio lietuvių dainų šventės ir Lietuvos moksleivių dainų šventės dalyviai. Ji pati yra šių švenčių kūrybinių grupių narė, vyriausioji baletmeisterė. A.Rickevičienė veda seminarus šokio mokytojams, yra pedagogų atestacinės komisijos narė, Lietuvos edukologijos universiteto, taip pat Vilniaus kolegijos studentų mentorė. Pedagogė yra apdovanota Kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinu, yra pelniusi Švenčionių rajono metų mokytojo premiją.

- Kokie įspūdžiai gavus Metų mokytojos įvertinimą?

- Emocijos labai stiprios, nes vis dar sunku suvokti, kad esu taip pagerbta. Niekuomet nesidomėjau, ar šokio mokytojai dažnai apdovanojami tokiu aukštu įvertinimu. Juk apie tai negalvoji, tik tuomet, kai teko aprašyti visą patirtį ir veiklą, atradau, kas jau pasiekta. Bet juk dirbi ne dėl įvertinimų. Todėl man atrodo, kad kiekvienas mokytojas vertas tokio apdovanojimo. Tokia profesija - darbe kiekvienas mokytojas turi atiduoti visą save ir dirbti iš širdies.

Apdovanojimų įteikimo dieną Valdovų rūmuose, neslėpsiu, buvo užplūdęs labai didelis jaudulys. Kartu su kitomis apdovanotomis mokytojomis kalbėjome apie tai, kad kasdien skatiname mokinius būti drąsius, žengti į sceną, priimti iššūkius, nugalėti savo baimes. O kai reikėjo tai įgyvendinti pačiam, nebuvo paprasta. Juolab kad šis apdovanojimas įpareigoja dirbti ir pasiekti kone dvigubai daugiau nei iki šiol.

- Metų mokytojo premijos įteikiamos už demokratinės kultūros ir pilietinių vertybių ugdymą. Kaip tai perteikiate mokiniams pasitelkdama šokio meną?

- Šokis sujungia labai daug dalykų, nes tai yra sritis, kuria užsiimdami jauni žmonės susipažįsta su labai daug gyvenimiškų tiesų, pradedant motyvacija, pilietiškumu. Tarkim, dalyvavimas Dainų šventėje yra puiki galimybė per šokį prisiliesti prie savo šalies kultūros ir istorijos. Ruošdamiesi tokiems pasirodymams kartu su mokiniais analizuojame Lietuvos simboliką, jaunuoliai sužino istorinių faktų, apie kuriuos nebuvo girdėję per istorijos ar literatūros pamokas. Tad šokis nėra vien fizinis vaiko parengimas. Pirmiausia vaikai turi suvokti, ką jie daro ir ką jie pasakoja žiūrovui savo šokiu.

Man svarbu, kad mano ugdytiniai gerbtų ir mylėtų Lietuvą, kad mokiniai suprastų, kas yra atjauta. Todėl mes visuomet dalyvaujame įvairiuose labdaros renginiuose, aš visuomet primenu vaikams, kad mes ten važiuojame ne savireklamos tikslais, o tam, kad mokiniai žinotų, jog jei pats ką nors gebi ir gali kuo nors prisidėti prie visuomenės stiprinimo ir pagalbos vieni kitiems, privalai taip ir padaryti. Man labai svarbu, kad mano mokiniai išaugtų visavertės asmenybės, o ne baleto žvaigždės.

- Nuolat kalbame apie regionų nykimą, kad jaunimas turi galimybių tik didmiesčiuose, tačiau Metų mokytoja paskelbiama choreografijos mokytoja iš Pabradės. Ar sutiktumėte su tais, kurie mano, kad regione mažiau galimybių ir jaunimas čia ne toks gabus, motyvuotas?

- Aš dirbu ir Pabradėje, ir Vilniuje, tad nuolat bendrauju ir su didmiesčio jaunimu. Man atrodo, kad daugelis dalykų priklauso nuo pedagogo - žmogaus, kuris ir suburia aplink save jaunimą. Galiu drąsiai pasakyti, kad vaikai ir jaunimas, su kuriais man tenka laimė dirbti, yra nepaprastai talentingi, visi jie yra motyvuoti ir išskirtiniai. Gal tai priklauso nuo darbo metodų, bet aš nenoriu prisiimti nuopelnų, nes mokiniai šiandien tikrai trokšta žinių, ieško saviraiškos ir yra labai stropūs. Tai įrodo netgi tokie dalykai kaip lankomumas - vaikai pamokas lanko be praleidimų. Žinoma, mes savo kolektyvuose laikomės tam tikrų taisyklių ir pareigų. Jauni žmonės, su kuriais aš dirbu, yra mano pasididžiavimas.

Žinoma, iškyla ir jaunatviškų problemų, tenka spręsti problemas, susijusias su draugyste. Dirbant su jaunimu to neišvengsi. Bet man labai smagu, kad aš gebu sudominti juos šokiu. Man jie yra patys šauniausi.

Girdžiu diskusijų, kad mokiniai nejaučia pagarbos vienas kitam ar mokytojams, bet galiu prisipažinti, kad aš su tuo nesusidūriau. Galiu tik pasidžiaugti, kad būdama 45-erių jų dėka galiu jaustis nuolat aktyviai besimokančia mokytoja.

- Ar apie pedagogo profesiją svajojote ir jos siekėte, ar viskas susiklostė netikėtai?

- Taip susiklostė gyvenimas. Gal ir paradoksas, tačiau vaikystėje buvau labai išdykusi. Mokytojams tikrai buvau ne dovanėlė, prigalvodavau tokių išdaigų, dėl kurių mano buvę mokytojai yra nubraukę ne vieną ašarą. Iki šiol to nepamiršau ir kartais pagąsdinu savo mokinius, esą jiems reikėtų labai pasistengti, kad pralenktų mane. Buvau tokia padūkusi, kad dabar galiu nuspėti mažiausiai 10 jų žingsnių į priekį. Manau, tas išdykėliškas būdas ir leidžia lengviau atrasti kalbą su vaikais, bendrauti su humoru ir taip lengviau vieniems kitus suprasti.

- Pasikeitusi valdžia nuo pirmųjų rinkimų kampanijos dienų akcentavo, kad švietimas ir kultūra nuo šiol bus prioritetinė sritis. Kokių pokyčių labiausiai laukia pedagogai ir mokiniai?

- Aš manau, kad viskas priklauso nuo žmogaus. Aš pati rašau programas ir pagal jas dirbu su savo mokiniais. Esu labai dėkinga vadovams už tai, kad jie leidžia eksperimentuoti, į savo komandą pasitelkti žmones, kuriuos esu užsiauginusi, kuriais pasitikiu. Žinoma, galima dejuoti, kad visoms išvykoms, priemonėms ir visaverčiam mokinių ugdymui trūksta išteklių, bet juk galima daug padaryti ir be to. Džiaugiuosi, kad rajone, kuriame dirbu, tiek daug suteikiama laisvės ir galimybių mokytojui dirbti savo darbą ir kurti. Niekuomet neteko susidurti su priešprieša ar sulaukti neigiamo atsakymo, kai kreipiesi su tikrai gera idėja ir iniciatyva. Tai sakau visiškai nuoširdžiai: esu labai laiminga, kad mane supa žmonės, su kuriais galime susikalbėti ir geranoriškai bendradarbiaujant tobulinti ugdymo procesą pagal esamą situaciją. Mane tai netgi įkvepia.

Ieškojimų kelias man visuomet yra įdomus. Manau, mokytojas ir yra tas žmogus, kuris turi ieškoti, kunkuliuoti, kurti idėjas ir kartais dėl jų pasiginčyti. Toks yra kūrybos procesas ir tik taip gali kas nors keistis.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“