Metjus Makonis: "Klausau savo svirplio"

Trijų vaikų tėvas, "Auksinio gaublio", "Oskaro" ir balto kolonijinio stiliaus namo prie Kolorado upės savininkas, šį rudenį švęsiantis 45 metų sukaktį, Metjus Makonis (Matthew McConaughey) interviu žurnalui "Psychologies" atskleidė, jog gyvenime laikosi trijų taisyklių...

Kas nutiko žmogui, kurį kadaise areštavo už tai, kad jis nuogas grojo būgnais bare ant stalo? Kas nutiko tam romantinių komedijų vaikinui, kad jis nusifilmavo "Dalaso klube", "Volstryto vilke" ir "Magiškajame Maike"? Jūs pasikeitėte?

Nemaniau, kad dar kas nors atsimena tą mano būgnų koncertą 1999 metais! Tam tikra prasme - dėkoju. Tačiau tai tik iliuzija, jogžmogui kas nors turi nutikti, kad jis taptų kitoks. Nieko neturi nutikti. Argi nenatūralu, kad tik tas, kuris galėjo nuogas užsiropšti ant baro, gali bent pabandyti tapti kardinaliai kitoks?

[CITATA]

Dabar gyvenime laikausi trijų taisyklių. Žinote, geriausius patarimus duoda žmonės, iš kurių nelauki patarimo. Vienas senas kirpėjas kartą mane kirpo, kažką pasakojo ir tarp kitko ištarė, kad visada klauso "savo svirplio". Tada aš į šią frazę neatkreipiau dėmesio - per daug poetiška. Bet prisiminiau ją vėliau. Klausyti savo svirplio... Dabar klausau. Darau, kas man atrodo teisinga.

Antra taisyklė - iš filmo. Mano pirmasis ryškus vaidmuo buvo filme "Išmuštieji iš vėžių". Tai 1993 metai. Ten mano herojus sako: "Just keep living" ("Tiesiog gyvenk toliau"). Laikui bėgant suvokiau, kad tai pats geriausias kredo. Tiesiog gyvenk toliau, ir suprasi, kaip gyventi. Jokios prievartos, tiesiog tęsk. Pagyvensi - pamatysi. Pats gyvenimas niekada nededa taško. Gyvenimas, pagal mane, - tai nuosekli frazių seka, frazių, kurios atskirtos, ne, sujungtos kableliais. Čia nėra "nei", "arba" - tik "ir", "taip pat"... Užsidarys vienos durys - atsidarys kitos.

Žinoma, kartais reikia sustoti ir pasižiūrėti žemėlapin - kur posūkis. Suprasti save gali tik likęs vienas. Aš nežinojau, ką noriu veikti po mokyklos. Kai man buvo 18 metų, prieš akis buvo rūkas. Ir aš išvažiavau į Australiją. Pagal abiturientų mainus. Jokių draugų, jokių mamos ir tėčio patarimų. Tada tu pažįsti save ir savo troškimus.

Taip pat pasielgiau ir 1997 metais. Po filmo "Metas žudyti" supratau, kad esu ne ten, kur turiu būti. Viską mečiau ir išmoviau į Peru. Nieko neveikiau. Važinėjau. Vaikščiojau. Kalnų kaimelyje valandų valandas stebėjau vaikus. Gėriau baruose. Pasigavau kažkokią infekciją, šmaikščiai vadinamą "Montesumos kerštu", baisiai viduriavau. Juokinga, bet tai buvo išsivalymas. Tarp 9 ir 13 dienos Peru supratau, kad galiu sugrįžti. Supratau, jog nebesu tas, kuris galėjo gyventi aną gyvenimą - sutikti su bet kokiu vaidmeniu galvojant, kaip pasisekė. Arba priimti draugystę, nes ją pasiūlė. Arba lovą. Pasiūlymas nebūtinai atitinka paklausą. Aš pats noriu nusitiesti savo takelį. Mano paklausa buvo kitokia.

Tas pats atsitiko ir prieš ketverius metus. Pajutau naujo tako būtinybę.

Bet naują taką skatina tiesti naujos aplinkybės...

Nesiginčysiu. Bet ir netvirtinsiu to. Laikui bėgant tapau... savanaudiškesnis, gal labiau save mylintis. Aš visada nekenčiau tų žodžių - "pasitikėti savimi", "mylėti save" ir pan. Tačiau be dalies savanaudiškumo tu negali būti savimi. Aš jau nebesutinku vaidinti - kine ar kažkieno gyvenime - tik todėl, kad mane pasirinko. Aš ir toliau mušu būgną, bet dabar jau savo. Aš tarsi lioviausi klausinėjęs, ar galiu užeiti. Lioviausi beldęsis. Tiesiog įėjau.

Sutinku - šiaip ar taip, visa tai sutapo su tuo, kad augo mūsų pirmas vaikas, mes laukėme antrojo... Visam gyvenimui, išskyrus šeimyninį, tada aš galėjau pritaikyti žodį "plokštė". Kildamas aukštyn atsidūriau plokštėje. Pasirodė, kad viršūnės nėra. Nėra aukščiausio taško, tu judi plokštuma. Bet aš žinojau, kad "aukščiau" egzistuoja. Kiti vaidmenys, kitos prasmės. Asmeniniame gyvenime tuomet išgyvenau pakilimą, kūrybą, o kine - komfortišką tylą, judėjimą plokštuma, ir dar bėgiais. Tai buvo akivaizdus ir kankinamas disonansas. Bet būtent tada - kai išgyvenau asmeninį pakilimą - ėmiau labiau pasitikėti savimi. Taip atsitinka, kai sukuri šeimą. Juk vaikai... Jie negali gyventi, jei tvirtai nejaučia, kad jų tėvai - nepajudinama siena. Tu privalai jaustis esąs toji siena.

Ar ta siena nesaugo vaikų nuo paties gyvenimo?

Žinote... Siena - neteisingas žodis. Teisingiau sakyti uola. Tu turi būti uola, už kurios jie gali jaustis saugūs. Ankstyvojoje vaikystėje jie turi tiesiog gyventi šalia uolos, kuri atmuša visas gyvenimo atakas. O paskui nuo tos uolos turi atskilti akmenys ir atverti jiems vis daugiau dangaus, vis daugiau gyvenimo erdvės. Tėvų uola neturi tapti kliūtis vaikui, užstoti jam gyvenimą. Mano tėvai... O, tai nuostabūs žmonės. Jie skyrėsi du kartus! Du! Ir dukart vėl susiėjo. O aš, jauniausias iš trijų jų sūnų, net nežinojau, kad jie skyrėsi. Aš kiekvieną kartą maniau, kad mama išvyko ilgų atostogų. Kad ji užtruko. O paskui mama grįždavo ir sakydavo, kad gyvena pas tetą, nes tetai reikia pagalbos. Ir jeigu tėvai nebūtų vėl susituokę, aš vis tiek būčiau gyvenęs su jausmu, kad mano pasaulis - negriūvantis. Jie buvo ta uola, kuri mane saugojo. Bet kuriomis aplinkybėmis.

Manote, gerai, kad jie melavo?

Aš įsitikinęs - jie nemelavo. Jie tiesiog nieko negriovė su savo tiesa. Be to... Jie mylėjo vienas kitą. Netgi skirdamiesi. Tai ir buvo tiesa, kurią aš jaučiau. Būtent toji tiesa išsaugojo mano pasaulį.

Jūs vedėte tik tada, kai jau turėjote du vaikus...

Mes nenorėjome taisyti to, kas nebuvo sulūžę. Kam tuoktis, jeigu esame kartu? Tada taip galvojome. Man atrodė svarbiau turėti bendrus namus. Aš tada turėjau namą Malibu, ir Kamila (Kamila Alves (Camilla Alves), Makonio žmona. - Red. past.) pasakė, kad jai čia patinka, kad ji nieko nenori keisti. Ji sakė tiesą, aš žinau, bet man atrodė neteisinga, kad ji gyvens mano namuose.Mums reikėjo mūsų namų. Namų, kuriuose 50 proc. iš manęs, 50 proc. - iš jos. Visko turi būti po lygiai bendrame gyvenime.

Man šeima - ne tik santuokos liudijimas. Man atrodo svarbu, kad visada būtume kartu. Jokių atskirų kelionių, jokių mano filmavimųsi be jos, jos - be manęs. Vaikai kartais būna su mumis, kartais be mūsų, bet mes - visada kartu.

Argi ne meilė laiko žmones kartu? Jeigu jos nebūtų, ar padėtų bendros kelionės?

Jauno romantiko klausimas. Taip, iš pradžių jūs įsimylite, o paskui suprantate, kad radote savo žmogų... ir visas gyvenimas tampa bendra kelione! Keliaujate tuo pačiu maršrutu. Man svarbu nesiskirti, būti šalia ir rūpintis vienas kitu. Daryti už kitą tai, ko jis nori išvengti. Santuoka... kaip draugystė - stengiesi draugui nesukelti nemalonumų. Veiki kartu ką nors malonaus. Pavyzdžiui, šeštadieniais mes kartu su vaikais gaminame pusryčius, o paskui grįžtame su jais į lovą ir kalbamės. Tie pusryčiai man - pats maloniausias "auklėjimo" dalykas. Jausti, kad mūsų gyvenimai neperskiriami... Aš esu įsitikinęs, kad kantrybė, ištikimybė - seksualu. Tuo ir skiriasi santuoka nuo draugystės.

Jūs turėjote santykių su moterimis, kurių pavydėtų visi pasaulio vyrai - Penelope Kruz, Ešli Džad, Sandra Balok...

Taip, tai nuostabios moterys... Žinote, aš pusę gyvenimo švenčiau - linksminausi, šokau baruose ant stalų... Ir tos moterys buvo šventė. Natūrali gyvenimo šventė. Su Penelope mes filmavomės kartu "Sacharoje", rytietiškame vesterne; karštas oras, aistra, bet mūsų santykiai buvo grynai draugiški. O po filmavimo kažkas atsirado, paaiškėjo, kad mes įsimylėję. Aš ne iš tų žmonių, kurie mėgsta kurti aplinkybes, aš - natūralumo vergas. Man būdavo patogu, kai viskas klostydavosi... savaime.

Aš dievinu treilerius, mėgstu jais keliauti, turiu jų keletą, man labai patinka treilerių parkai, jų nepaprasti gyventojai... Burtininkai, fokusininkai, seni hipiai, nusivylę japiai, vyrai, neturintys profesijos, tačiau turintys valios gyventi, moterys su vaikais, įpratusios išsiversti su doleriu per dieną... Taigi pagyvenęs treilerių parkuose aš išmokau tokią taisyklę. Jeigu durys uždarytos, net nesibelsk - ten niekas tavęs nenori matyti. O kai durys atdaros - šeimininkai džiaugsis svečiais, nors specialiai ir nekviečia. Ilgą laiką aš gyvenau pagal šį principą: kas vyksta, tegu vyksta. O belstis į uždarytas duris beprasmiška... Bet paskui pasirodė, kad man svarbu turėti su žmogumi bendrą gyvenimo maršrutą. Visos tos nuostabios moterys, su kuriomis turėjau santykių, turėjo savo gyvenimo maršrutą, kuris nesutapo su manuoju.

Dabar jau nebesate "natūralumo vergas"?

Aš tebegroju būgnais, tik dabar užsidarau langus.

Parengė Aras MASIULIS