- Oneginą vaidinantis operos solistas Vytautas Juozapaitis yra prasitaręs, kad jo pirmoji pažintis su „Oneginu“ prieš daugelį metų buvo niūri - jis net sakė ilgai vengęs šito vaidmens. Kokie tavo pirmieji įspūdžiai pamačius šią operą?
- Europoje esu gyvai matęs porą pastatymų. Filmuotoje medžiagoje peržiūrėjau „Covent Garden“, „Metropoliten“, „La Scalos“ pastatymus. Šioje operoje Onegino personažas išlieka tos pačios nuotaikos, o mano vaidinamas Lenskis turi daugiau emocinių užduočių - vienu metu jis turi būti nerūpestingas, kitu - balansuojantis ant ribos. Ir gyvenime taip nutinka, kad menininkai praplyšta. Dėl to mes dažnai netenkame daug kultūros pasaulio žmonių, kurie pasitraukia iš gyvenimo dėl alkoholio, savižudybių. Esu labai patenkintas režisieriaus Vasilijaus Barchatovo darbu. Nors tai buvo tikrai juodas darbas. Tačiau kiek esu vaidinęs Šveicarijoje, Prancūzijoje, tai teatro pastatymuose yra normalu.
- Tavo personažas Lenskis turėjo vienintelę meilę, kurią geriausias draugas bandė pavilioti. Ar susidūrei su tokia situacija gyvenime?
- Žinote, visiems visko gyvenime būna. Todėl kurdamas šį vaidmenį stengiausi viską suasmeninti, įsijausti į savo prisiminimus. Tai buvo aštri diskusija su pačiu savimi. Išgyventi tai, ką jaučia Lenskis, man buvo didžiulis iššūkis.
- Bet į dvikovą varžovo nekvietei?
- Ne, į dvikovą kviesti neteko. (Juokiasi.)
- Beje, kalbant apie dvikovą - režisierius Onegino ir Lenskio kovą išsprendžia gana netikėtai. Tavo herojus nenušaunamas, bet nustumiamas nuo aukštos atbrailos...
- Mes šia tema su režisieriumi daug diskutavome. Pagal istorinius šaltinius ir romaną, Lenskis buvo daug pranašesnis už Oneginą. Tačiau dėl karštakošiškumo jis prisišaukė nelaimę. Kituose pastatymuose Lenskis nušaunamas, skirtumas tik ar iš didelio šautuvo, mažo ar medinio. O čia buvo puikus sprendimas jį nustumti nuo atbrailos.
- Ar nebuvo baugu per repeticijas vis kristi nugara iš kelių metrų aukščio į purų sniegą?
- Kai žiūri į savo darbą profesionaliai, baimės negali jausti. Spaudi 100 kilometrų per valandą greičiu ir stengiesi, kad viskas būtų kuo įtikinamiau. Žinoma, buvo ir mėlynių. Vienąkart kritau taip, kad mano galvą nuo porolono krašto skyrė milimetras. Dėl to kritimo buvo išsigandusi darbų sauga. Mes išsikvietėme kaskadininkus, kurie keturias dienas mokė, kaip šis kritimas turi atrodyti. Nebuvo didelio malonumo per repeticiją kritinėti 30 kartų nuo 3 metrų atbrailos. Susikratė visi raumenys. Šis pastatymas man kainavo tikrai daug, bet esu juo patenkintas.
- Nesusimąstei, kad seniau operos solistams būdavo daug lengviau - nereikėdavo jiems kaskadininkų, užtekdavo atliekant ariją tik pasisukioti...
- Per daugelį metų operos pastatymai pasiekė aukštą lygį. Šiais laikais tas pats Lučanas Pavarotis galbūt nebūtų padaręs tokios karjeros, kokią padarė prieš daugelį metų. Dabar operos solistams tenka mokytis ir motociklą vairuoti, ir ant žirgo jodinėti. Tačiau manau, kad šiais laikais artistas turi mokėti absoliučiai viską.
- Asmik Grigorian viename interviu yra minėjusi, kad operos pasaulis yra labai uždaras ir sunku į jį patekti. Ypač jei vieną koją esi apšildęs populiariojoje scenoje. Kaip operos pasaulio įžymybės žiūri į tave?
- Po „Onegino“ viena garbi režisierė pasakė: „Tu šiuo spektakliu nusiplovei visą televizijos purvą.“ Džiaugiuosi, kad tai buvo pasakyta girdint visai operos pasaulio aukštuomenei. Iš tiesų sulaukiu labai daug palankių vertinimų iš garbių ir rimtų kultūros pasaulio žmonių. Tačiau tai, ką sako Asmik, yra visiška tiesa. Operos pasaulis yra uždaras ratas. Bet esu įsitikinęs, kad gimiau po laiminga žvaigžde, nes mano gyvenime viskas vyksta neatsitiktinai. Kiti žmonės deda beprotiškai dideles pastangas, kad atsidurtų ten, kur esu aš.
- Esi sakęs, kad populiariosios klasikos tu neketini išsižadėti. Tai lyg savotiška duoklė tavo karjeros pradžiai. Ar iki šiol taip manai?
- Žinote, kad ir kaip norėtum, viso operos pastatymo negali perkelti į mažo miestelio sceną. Todėl yra populiarios klasikinės programos, kurias galiu padovanoti tiems žmonėms, kurie neturi galimybės pamatyti visos operos. Man atrodo, kad tai nėra blogai. Kai prieš 5 metus kai kurie žmonės kalbėjo, kad metelius padainuos Merūnas „popsą“ ir pamirš klasiką, praras balsą. Tačiau taip nenutiko, o po septynerių metų debiutavau Nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje.
- Dažnai sulauki pasiūlymų dainuoti užsienio operų pastatymuose. Dabar jų taip pat turi?
- Taip, dabar deramasi dėl Alfredo vaidmens „Traviatos“ operoje Ispanijoje, antroje rugsėjo pusėje vyksta derybos dėl spektaklio statymo Prancūzijoje. Šiuo metu viskas vyksta bendraujant internetu. Šią vasarą turėjau dalyvauti Plačido Domingo konkurse, bet teko tai atidėti ateinantiems metams. Yra nemažai ir kitų darbų - laukia Virgilijaus Noreikos turas per Lietuvą ir užsienio šalis. Labai džiugu, kad maestro pasiėmė mane į savo mokinių būrį. Man tai - didelė garbė.
- Jei tavęs laukia Europos scena, ar netolimoje ateityje nebus taip, kad Lietuvoje matysime tave kaip savo ausis?
- Man siūlė „La Rambla“ teatre penkeriems metams etatą, aš atsisakiau. Manau, kad įmanoma viską suderinti: norint galima vaidinti ir repetuoti kitose šalyse, bet gyventi Lietuvoje. Visos pasaulio operos žvaigždės tai puikiai suderina, kodėl aš negaliu?
- Jau eina į pabaigą „Lietuvos balso“ projektas. Ar esi suplanavęs vasarą?
- Pirmiausia su žmona norime atostogų. Šiais metais atsisakiau labai daug renginių ir koncertų. Užtat 10 dienų galėsiu ilsėtis su žmona, ir niekas manęs nesustabdys. (Šypsosi.)
Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"
Šiuo metu skaitomiausi
Šiuo metu skaitomiausi
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą