Jaunasis tenoras Merūnas Vitulskis, kuriam kelius į populiarumą atvėrė televizijos šou, jau įžengė ne tik į Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro sceną, bet ir dėlioja prioritetus, kur ir kada dainuos kitais ir dar kitais metais. Mat profesoriaus Virgilijaus Noreikos mokinys šiemet dalyvavo kelių Europos šalių operos teatruose vykusiose perklausose ir visur sulaukė pagyrimų bei siūlymų sudaryti kontraktus. Ko gero, svariausias iš jų - Paryžiaus teatro "Grand Opera" siūlymas lietuvaičiui dvejiems metams pasirašyti sutartį. Bet šie metai Merūnui geri ne vien dėl sėkmingai besiklostančios karjeros. Jo įkvėpimo šaltinis - žmona Erika.
- Kuo jums buvo ypatingi šie jau baigiantys praeiti metai?
- Viskas šiemet buvo labai puiku. Daug visokių naujienų: naujų startų, naujų pradžių ir kūryboje, ir gyvenime. Kad ir tai, kad įžengiau į Lietuvos nacionalinio dramos teatro sceną, vykau į tenorų perklausas keliuose garsiuose Vokietijos operos teatruose, taip pat Vienoje, Paryžiaus "Grand Opera" ir tapau ten pripažintas. Pirmasis išbandžiau Kauno "Žalgirio" arenos akustiką. Na, kas dar? Studijuoju Lietuvos muzikos ir teatro akademijos magistrantūroje pas maestro Virgilijų Noreiką. Gyvenu mintimis apie būsimus spektaklius, kurie kalendoriuje rikiuotųsi, ko gero, iki 2017 metų. Bet planai ir svajonės dar turi išsipildyti su mano, man brangių žmonių ir Dievo pagalba. Na, o dar man labai svarbus įvykis - vestuvės su Erikute. (Taip meiliai Merūnas vadina savo žmoną Eriką - aut. past.)
- Jūsų talento gerbėjai, manau, sielosis, jeigu išvyksite iš Lietuvos. Ar taip gali atsitikti, kad didžiosios Europos scenos gali jus išvilioti ilgam?
- Tebūna mano gerbėjai ramūs. Aš tikrai niekur nedingsiu ilgam. Lietuva yra ir visada bus mano Tėvynė, o Kaunas - gimtasis miestas, kuriam sentimentai niekada neišblės. Negaliu palikti ilgesniam laikui man artimų žmonių, močiutės, kuri manimi rūpinosi, kai mirė mama, ir kitų. Erika, kai baigs mokslus, jei norės, galės važinėti kartu, o jeigu ne, tai suksis savosios veiklos rate, kaip dabar puikiai jaučiasi LNK projekte "Kviečiu šokti". Mes vienas kitu pasitikime. O tai, kad rengiuosi dainuoti svetur, manau, natūralu. Toks jau solisto, ypač siekiančio meistriškumo aukštumų, gyvenimo būdas. Norisi save išbandyti, dainuoti su kitais pasaulio talentais, iš jų pasisemti meistriškumo. Pats matau, kad sceninės patirties man dar trūksta, nes vaidinu ir dainuoju tik vienoje operoje Džakomo Donicečio "Meilės eliksyre". Sostinės operos teatrui esu dėkingas, kad mane pakvietė, o žiūrovams, kad jie man atleidžia nerangumą scenoje, nes, patikėkite, dainuoti nevaidinant yra kur kas lengviau. O Paryžius vilioja 4 pastatymais, 45 spektakliais. Aš prašau lengvesnio grafiko, kurį galėčiau derinti su sugrįžimais ilgėlesniam laikui į Lietuvą. Man regis, kad ir pasauliui yra svarbu sužinoti, jog Lietuvoje yra gerų atlikėjų. Juk ten, kur dainuosiu, afišose šalia mano pavardės bus parašyta didžiosiomis raidėmis: LIETUVA. Man labai svarbu, kad apie mūsų nedidelę šalį, kurioje gyventojai tirpsta kaip ledas pavasarį, sužinotų kuo daugiau žmonių.
- O ką jums siūlo Lietuva, kurios vardą norite garsinti?
- Daug ką. Kad ir šaunius, žaismingus koncertus su "Trimito" orkestru ir kolegomis tenorais Edmundu Seiliumi ir Vaidu Vyšniausku. Yra naujų sumanymų televizijoje, susijusių su klasikinės muzikos propagavimu, tačiau apie juos ankstoka kalbėti. O dar svarbiau, kad pavasarį Nacionaliniame operos ir baleto teatre režisierius iš Sankt Peterburgo Marijos teatro statys operą "Eugenijus Oneginas", kuriame man patikėtas Lenskio vaidmuo. Jo arijos, galima sakyti, mano mėgstamiausios.
- Ar operos solisto startą televizijos pramoginėse laidose vertini teigiamai?
- Manau, visi būdai populiarinti klasiką yra teigiami, televizija ir internetas taip pat. Be to, nevengiu pats populiarių dainų. Juk ir maestro V.Noreika iki šiol tautos mylimas ne vien dėl to, kad yra operos korifėjus, bet ir dėl jo atliekamų dainų. Televizija padeda jauniems dainininkams tuo, kad juos kviečia į įvairius koncertus, festivalius, miestų šventes, o tai padeda jiems užsidirbti pragyvenimui, kuris Lietuvoje kaskart brangsta.
- Kokia jūsų staigaus populiarumo paslaptis? Ar laikote save laimės kūdikiu?
- Toks nesu, nes gyvenime esu patyręs ir skaudžių dalykų, tačiau tai, kas vyksta pastaruoju metu, manau, yra tarsi atpildas ar stebuklas, pasiųstas iš aukščiau. Iš esmės pats save išlaikau, nereikia prašyti jokių bankų paskolų ar firmų paramos. Vasarą apvažiavau ir Vokietijos, ir Italijos, ir Šveicarijos, ir Austrijos muzikos festivalius ir užsidirbau pinigų.
- Laimės ir sėkmės be meilės nebūna. Ar ne taip? Spėju, kad pastarųjų metų sėkmės priežastis, o gal pasekmė yra meilė Erikai, kuri vasarą tapo teisėta žmona.
- Tikra tiesa. Be Erikutės meilės ir palaikymo bei geranoriškos kritikos man būtų kur kas sunkiau. Tačiau juk muzika ir meilė visada eina greta. Deja, kartais ir pavydas.
- Ar nepavydite Andriui Butkui, kuris šoka televizijos projekte su jūsų mylima žmona?
- Aš juk artistas ir skiriu tai, kas vyksta scenoje ir gyvenime. O Erika mane patį stebina ir atsiskleidžia tarsi gėlė naujomis spalvomis. Tai, kas vyksta jos gyvenime, kad pildosi jos svajonė gražiai šokti, aš labai džiaugiuosi. Pats ją tarsi atrandu iš naujo. Atrodė, kad per tuos kelerius metus, kai mes kartu, aš ją pažinau, kaip sakoma, nuo padų iki plaukų. Mane žavi tai, kad joje vis dar yra paslapties ir vaikiškumo. Nors ji ir nebuvo meno pasaulio žmogus, o studijuoja Kauno technologijos universitete, bet ji taip pat nepaprastai muzikali ir artistiška. Jos vaidyba nehiperbolizuota, neperdėta ir tai man patinka. Erika iš tiesų yra mano talismanas, kuris mane įkvepia tobulėti.
- Daug laiko abu praleidžiate Vilniuje. Teko girdėti, kad ketinate atsikraustyti į sostinę.
- Nežinau, kur kada nors turėsime savo namus, apie kuriuos svajojame. Kol kas Vilniuje butą nuomojamės, nes vis dėlto čia praleidžiame daug laiko, o Kaune gyvename pas Erikos tėvus Šančiuose. Kaunas man mielas dar ir tuo, kad čia ramiau. Vilniuje žmonės pernelyg skuba. O gimtajame mieste dar traukia Muzikinio teatro sodelis, Nemuno pakrantės, sala, kurioje ir pasipiršau Erikai. Beje, pasigirsiu, kad toje vietoje dabar stovi "Žalgirio" arena. (Šypsosi.) Visai greta salos yra namas, kuriame užaugau. Ten gyvena mano močiutė ir ją prižiūrinti teta, kurias aplankau dažnai. Ten butas, kuriame kabo daugybė mano senelio žymaus dailininko Aleksandro Vitulskio paveikslų. Jis iliustravo daug vaikiškų knygelių ir labai mylėjo vaikus. Į jo dirbtuvę prigužėdavo daug vaikų iš kiemo, to paties, kuriame lakstydavau ir aš.
- Ko palinkėtum pats sau?
- Susidėlioti ateities darbus, nes dabar, kai turiu tiek pasiūlymų, yra labai sudėtinga. Nesinori vien tik atsiduoti operai, nes ir estradoje, šou mene yra kas veikti. Tai ganėtinai sudėtinga suderinti. Žinau, kad klasikos gerbėjai skersuoja į tuos, kurie blaškosi, bet man norisi gardžiuotis įvairiais muzikos žanrais ir skoniais. Juk gyveni tik vieną kartą. Vieną dieną gali būti viskuo, o kitą - niekas. Bet tikiu sėkme ir esu optimistas. Man gyvenime padeda humoro jausmas, kuris būdingas visai Vitulskių giminei. Ir dar palinkėčiau sau sėkmės kitais metais vyksiančiuose labai svarbiuose solistų konkursuose, kurių viename vertinimo komisijoje bus Plačidas Domingas, o kitas - prestižinis konkursas "Operalis" - vyks vasarą.
- Ką atsakai tiems, kurie sako, kad pramogų pasaulis - tuštybės mugė?
- Bet kokiu atveju yra žmonių, kurie tą pramogų pasaulio lygį nori kelti. Smagu, kad ir televizijoje randasi vis daugiau populiarių laidų, kuriose skamba gyva muzika. Jeigu teks rinktis ateityje, žinoma, mano prioritetas - klasika.
- O jūsų ir Erikos muzikiniai skoniai panašūs?
- Taip, dažniausiai. Ji visada turi griežtą nuomonę apie muziką. Jos "nenutampyta" ausis girdi įdomiau. Tad man visada įdomi jos nuomonė apie mano dainavimą. Ji puikiai supranta, kuo muzikos atlikimas yra geras ir kuo blogas. Ji kaip vaikas, kuris niekada nemeluoja ir sako teisybę į akis.
- Beje, o kiek vaikų planuojate turėti?
- Oi, čia tai jau negalime planuoti. Turėsime tiek, kiek Dievulis duos. (Juokiasi.)
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"
Rašyti komentarą