Mėlyni bateliai nunešė ant laimėtojų pakylos

Gal tikrojo motyvo, kodėl dalyvavo šiame konkurse, nė viena jūsų nė nepasakė?

Gyvenimas - ne tik kiekvienam skirta misija, jis susideda iš smulkmenų, ir tos, kurios dalyvavo, regis, turėjo ten būti ir patirti įspūdžius, kokius patyrė. Daugelis moterų pabrėžė norėjusios, kad jų vyras, pasinėręs į savo reikalus, į jas atkreiptų dėmesį. Ištekėjusios moterys yra mažiau pastebimos priešingos lyties atstovų negu jaunos laisvos merginos. Žinoma, norėjo ir patvirtinimo, kad iš tiesų yra gražios.

Esu socialinių projektų vadovė, tad mano motyvas ir "cinkelis" buvo pamatyti, kaip organizuojamas toks didelis projektas ir šio to išmokti. Konkurso dalyvės rado rėmėjų Vilniaus gerontologijos centrui. Esu kretingiškė, tad surengiau Velykų šventę Padvarių globos namų seneliams. Šiuo metu rengiu projektą "Vidinė galia", skirtą socialiai remtinų šeimų ir globos namų vaikams. Atradau charizmatiškų žmonių, sociologų ir psichologų, vienuolių, daug pasiekusių gyvenime, kurie tiems vaikams galėtų būti autoritetai, atskleistų jų galimybes šviesesnei ateičiai.

Televizijos šou matėme, jog plastikos chirurgai siūlė gražuolėms kūną paversti šedevru. O gal žmogus turi būti toks, kokį Dievas sukūrė?

Viena kitą nužiūrinėjome, galėjome patarti, ką reikėtų kuriai skalpeliu koreguoti. Turėjau savo favoritę, kaunietę Vilmą Gumbelevičienę, švelnių gražių veido bruožų, ir ji nuo galvos iki kojų buvo apdovanota natūraliu gamtos grožiu. O dirbtinė krūtinė, regis, sprogte sprogsta.

Aš nieko nenorėjau savyje keisti. Jeigu mes nebemokame džiaugtis savimi, kokios esame, tuo, ką turime, nemokėsime džiaugtis ir niekuo - nei vaikais, nei darna šeimoje. Manau, kad išorinis grožis nėra svarbiausias. Galvoje viskas turi būti tvarkoje. Jeigu žmogus priima save, koks yra, priims ir kitonišką žmogų. Nėra negražių žmonių. Įvairiausių grožio paslapčių atrasi ne tik knygose, jo gali semtis iš gamtos, gryno oro, vandens, sporto. Nerūkau, negeriu kavos, svaigalų. Gyvename vieną kartą ir turime jausti atsakomybę. Dėl to, kad taip kalbėjau, tarp projekto dalyvių nesijaučiau sava. Buvau atstumtoji nuo pat pradžių.

Joms buvo pikta, kad nesu linkusi pasmerkti, tuoj pat nuteisti. Pasakydavo man blogą žodį, o aš neatsikirsdavau, nors ir buvo pikta. Galvodavau, kad atvėsusi galėsiu suprasti, kodėl žmogus taip elgiasi.

Buvo konfliktų, konkurentės sakė: "Ji nenatūrali, nepriima kritikos", prieš mane balsavo. Antipatija man gimė vos atėjus į pirmąją atranką. Ta istorija su mėlynais bateliais... Išsirinkau drabužius, galvojau, kad nepriekaištingai suderinau. Iš komisijos išgirdau repliką, kad man netinka bateliai, turi būti juodi arba to paties atspalvio kaip suknelė. Jie tarp savęs ginčijosi, juokėsi, man nepavyko jų perrėkti. Padėkojau ir išėjau, maniau, kad viskas baigta. Žurnalistai aprašė kitų moterų viliotinį ir mano nevilties ašaras. Bet už tą iš karto gautą dėmesį moterys manęs nepamėgo, juokaudavo: "Mes ateisim tango šokti - visos mėlynais bateliais."

Ar tie pasikandžiojimai nebuvo šiek tiek surežisuoti?

Ne; moterys kovojo kaip hienos, ir tik prieš finalą šiek tiek susidraugavom. Man buvo nepriimtina lipti kitoms per galvas.

Yra vyrų, išleidžiančių žmonas iš aukso narvelių į sceną, kad didžiuotųsi, kokį brangų papuošalą turi. Kitų vyrų reakcija turėtų būti pavydas, kad žmona rodo savo grožybes kitiems.

Šou buvo mums su vyru mini košmaras, nes jis žmonos "neturėjo" keturis mėnesius. Du kartus per savaitę traukiniu, nes taip pigiausia, važiuodavau į Vilnių. Jam likdavo namai, vaikai, ir jis nematė prasmės: "Kam tau to reikia? Ko tau trūksta?" Jis nepalaikė manęs. Bet jeigu laukčiau vyro palaikymo, nepasiekčiau ko noriu. Jo priešiškumas, pyktis, bambėjimas buvo man priimtina kaina. Paskui jis persilaužė. Kartu žiūrėdavome laidą, pradėjo manimi didžiuotis, išgyveno, kad nenusikalbėčiau.

Vyrai sako, kad renkasi moterys. Kodėl pasirinkote Romualdą?

Ar mes renkamės? Likimas suveda. Iš pradžių vienas kitam net nepatikom, bet kitą kartą susitikę pastebėjome vienas kitame savybių, artimų idealui. Jis mane apgaubė dėmesiu kaip niekas kitas, juo galėjau pasikliauti. Žavi asmenybė turėjo "priedų": jo tėveliai labai jaunatviški, brolis, sesuo ir jis mūru stojo vienas už kitą. O jis sako, kad esu jam nepaprasta ir šiandien, negalėtų pasakyti, už ką mane myli, sako: "Tu turi kažką tokio"...

Ar pasaulis po lygiai padalintas vyrams ir moterims?

Moteriai yra duota daugiau stiprybės ir išminties, ji gali tiek daug aprėpti. Moteris yra tarsi platforma vyrui augti. Vyro nuotaika, pasiekimai nuo moters priklauso. Mes dažnai pykstamės, nes ji norėtų, kad pasitarčiau, žinoti, kur esu kiekvieną akimirką, nurodinėti. Manau, esu jam tuo ir žavi, kad nepasiduodu.

Yra tokia knyga: "Vyras - kaip vaikas". Ar jūsų dėmesio netrūksta dukrai ir sūnui?

Vyriausiajai, Deimenai - devyneri, Aldui - šešeri, jis yra mano kopija. Nuo mažens yra džentelmenas, mandagus, paklusnus. Vaikučiai ramūs, jau siekiantys savų tikslų. Dukra susidomėjusi sportiniais šokiais ir groja pianinu. Vyras yra griežtasis auklėtojas, vaikai žino, kad aš dažniausiai jiems pasakysiu "taip". Mes nesiginčijame dėl vaikų auklėjimo, susikalbame akimis. Mūsų šeima yra paprasta ir visuomeniška, vaikai dalyvauja mano projektuose.

Jūsų vizažistė Linutė Ganusauskienė ir kirpėja Asta Ūbytė - kretingiškės.

Labai džiaugiuosi turėjusi tokį užnugarį, jos labai anksti keldavosi dėl manęs. Buvo gera proga įrodyti, kad ir mažame miestelyje yra gerų specialistų ir talentų. Jų dėka galėjau būti gražesnė, nei būčiau buvusi be jų.

Kokias pamokas suteikė dalyvavimas konkurse?

Kartais atrodydavau liūdna, melancholiška, nes galvodavau, kiek daug reikia paaukoti dėl to projekto. Bet aš to labai norėjau, ir tai viską vainikavo. Žmonės galvoja, kad į tokius šou eina kvailos, tuščios ir trokštančios pripažinimo. Geriausia pamoka buvo savęs atradimas ir pažinimas. Supratau, kad man dar reikia tobulėti, ir dėl nemokėjimo bendrauti aš savotiškai kaltinu save, supratau savo klaidas. Anksčiau aš dažnai užsisklęsdavau savyje, o dabar atsirakinu, nes išmokau valdyti savo emocijas. Nebereikia ieškoti žodžių ekstremaliose situacijose. Kompleksuodavau dėl savo žemaitiško akcento, bet supratau, kad jeigu jį slėpsiu, užgniaušiu - save ribosiu ir nepasakysiu, ką noriu pasakyti.

O kas toliau?

Visas gyvenimas - prieš akis. Rodos, dabar galiu gyventi daug turiningiau, esant progai, ryžtis kitiems projektams. Vyras kartais pajuokauja, kad laikas ir jam kur nors dalyvauti. Sakau jam, kad niekada nevaržysiu jo polėkių.