Melancholiškas gyvenimas ant Danės kranto

- Ar pats žaidžiate „Teleloto“, o gal tiesiog pasižiūrite lošimą per televizorių?

- Tiesą sakant, aš nesu žaidėjas, bet kartais kokį vieną kitą bilietą nusiperku, kai stoviu prie kasos ir akis užkliūna už bilieto. Iš ten pajuntu kažkokią energiją. Mano mama žaidžia. Yra prisiekusi žaidėja. Dabar jau galiu tiksliai pasakyti, kad ji pralošė 2000 litų. Manau, pralošė ir dar daugiau, kol dar tėvas buvo gyvas, tai pirkdavo ne po vieną, o po du ir net daugiau bilietų.

Na, mama yra laimėjusi kampus, įstrižaines, bet ne daugiau. Tiesa, ir pats esu laimėjęs, bet tada laidos aš jau nevedžiau, žmonai jubiliejaus proga pirkau du bilietus ir vienas iš jų buvo laimingas - laimėjome planšetinį kompiuterį. O brolis yra laimėjęs metų atlyginimą, po tūkstantį litų kas mėnesį. Taigi yra kas laimi, bet man pačiam ne itin sekdavosi.

- O jeigu laimėtumėte milijoną, ar apgalvojote, kur jį panaudotumėte?

- Žinoma, viskas seniai sugalvota, surašyta, dabar tik laukiu to momento. Laukiu bent pusės milijono. Yra toks rusiškas anekdotas: vyras sako, jeigu aš laimėčiau, tai daryčiau tą ir aną, o jo draugas atsako - klausyk, bet juk tu tą ir darai. Panašiai ir su manimi. Aš nieko ypatingo nepasakysiu. Jeigu laimėčiau milijoną, tiesiog atiduočiau skolas, o jų turime. Per gyvenimą ką daugiausia žmogus užgyveni, tai skolų. Galbūt važiuotume į šiltus kraštus, tiesiog daugiau judėtume. Mums patinka keliauti. Kitados turėjome tokią galimybę, keliaudavome, dabar esame sėslūs, bet džiaugiamės turėdami galimybę vaikščioti pajūriais, pamariais čia, Klaipėdoje.

- Nepasiilgstate sostinės, nenorite grįžti?

- Žinote, kas ten manęs laukia? Žmona ir uošvė, daugiau niekas ten manęs nelaukia. Aišku, žmona kartais pas mane atvažiuoja, o aš uošvę aplankau atvažiavęs į Vilnių. Jeigu žmona Vilniuje, tai rytais skaipu pasimatome, geriame kavą. O kartais ir visi trys su dukra susitinkame prie skaipo.

Per devynerius metus, kiek gyvenu Klaipėdoje, jau daug esu nuveikęs ir ten esu daugiau pastebimas. O Vilniuje, būdavo, einu iš savo gimtojo Keistuolių teatro ar Baltijos televizijos, kurie yra Spaudos rūmuose, dabar ten yra puikus praėjimas, o man tekdavo pro molynus bristi, aplinkui zuja mašinos, o aš prisimenu dainą apie mažą mergaitę dideliame pasaulyje, aišku, mano atveju daina būtų apie storą vyrą dideliame pasaulyje, - jeigu tuo momentu jis pranyktų, tai niekas net ir nepastebėtų, ar jis ten ėjo, ar ne. Tai mane, bėgant metams, vis labiau slegia, o čia, Klaipėdoje, jeigu pranykčiau, tai žmonės, žinokite, pastebėtų.

Klaipėdoje aš rengiu kultūros renginius, režisavau teatre, rengiu radijo laidas, kurias transliuoja visoje Lietuvoje. Čia įrašyta daugiau nei penkiasdešimt kompaktinių diskų iš kolekcijos „Lietuvių aktorių balsai“. Čia aš stengiuosi intensyviau dalyvauti kultūriniame gyvenime, nes jis nėra toks didelis kaip Vilniuje. Vilniuje kartais nespėji visur, o čia visur galima suspėti, ir viskas čia arčiau. Klaipėdoje jau šešerius metus be mašinos gyvenu, nereikia jos, čia kitas gyvenimo ritmas. 

- Gyvenate Klaipėdos centre?

- Ant Danės kranto. Rudenį, kai atsidaro gamtos uždanga ir nukrenta lapai, matome Danę, o pavasarį, kai vėl išsiskleidžia, nematome, bet matome Danės skverą, jaučiame praplaukiančius laivelius. Turėdami tą milijoną daugiau nieko galėtume ir neveikti. Aš per savo gyvenimą esu daug dirbęs darbų, labai noriu poilsio. Pailsėčiau.

- Taigi pinigai jums suteiktų laisvę nieko neveikti?

- Darbai slegia, nors man patinka ir diskus leisti, ir radijuje kalbėti, ir spektakliuose dirbti. Būtų gerai, kad dar mokėtų ir gerą atlyginimą, bet supranti, kad gyveni Lietuvoje, maža rinka, mažam žmonių kiekiui tai darai. Aišku, kiti, kurie vadovauja dideliam žmonių kiekiui, gauna didelius atlyginimus. Kodėl jų atlyginimai tokie dideli? Kai gyveni nuo projekto iki projekto, o taip aš gyvenu jau dešimt metų, tas irgi slegia.

- Trūksta užtikrintumo?

- Tai užtikrinimo ir nėra. Čia, Klaipėdoje, labai permainingas oras. Ryte lietus, o vakare saulė. Tas labai pritaria savijautai. O dabar tuoj rengsimės ir eisime prie jūros. Tai darome kiekvieną dieną, jeigu esame drauge. Klaipėdoje išeini, prapučia, prasivėdini ir įkvėpimo gauni. Įkvepi ir gauni įkvėpimo, o tada toliau kvėpuoji ir dirbi, lauki geresnių laikų. Kol dar gyveni. Džiaugiuosi, kad pakvietė mane į tūkstantąją laidą, nes aš turbūt dutūkstantosios jau nesulauksiu.

- O gal „Teleloto“ pradės rodyti keletą kartų per savaitę...

- Nepradės, nors norėtųsi sulaukti. Keturi pirmi metai, kai buvo pradėta rodyti „Teleloto“ laida, tuo tik ir gyvenau. Man tikrai buvo mielas pasirengimas, mėnuo repeticijų ir įrašų su Holivudo prodiuseriais. O kas čia 1996 metais tai darė? Niekas. Viskas apgalvota, teisingai padaryta. O kai nebevedžiau to žaidimo, mane buvo pakvietę į kitas loterijas, bet aš pasibaisėjau - ten visi kaip kokios pelės iš kampų subėga, greitai padaro savo darbus ir išsiskirsto. Ir nieko nėra. Čia ne lygis. Dabar ir žaidimų tokių nelabai yra. Galų gale vedėjai keitėsi, televizijos keitėsi, o jeigu televizija nebūtų pasikeitusi, aš gal ir dabar būčiau „Teleloto“ vedėjas, bet aš buvau televizijos darbuotojas ir likau ištikimas televizijai, nors mane labai įkalbinėjo išeiti...

Pasikeitė laidos formatas, naujų rungčių atsirado, žaidimas pailgėjo nuo pusvalandžio iki valandos, bet išliko kampai, įstrižainės, lentelė ir aukso puodas. Ir dabar vėl fotografuojuosi tūkstantajam lošimui, ir man vėl duoda tą patį puodą. Atrodo, niekas daugiau iš vedėjų nėra su tuo puodu fotografavęsi. Galvojau, kad jau pamiršo, bet prisiminė. Džiaugiuosi, kad prisimena.