Medikas libanietis Ahmad apie prisitaikymą Lietuvoje

Dažniausiai girdime apie tai, kad jauni žmonės masiškai išvyksta iš Lietuvos ir karjeros galimybių ieško svetur. Tačiau turime nemažai žmonių, kurie iš kitų šalių atvykstą į Lietuvą siekti savo svajonių, išsilavinimo, vedami karjeros galimybių čia sukuria darbo vietą ne tik sau, bet ir mūsų šalies piliečiams. Tačiau gyvenimas mūsų šalyje dažniausiai prasideda nuo studijų. Būtent su tokiu pašnekovu – studijas neseniai baigusiu Ahmad iš Libano, kalbamės šiandien:

Taigi, kodėl pasirinkai studijas Lietuvoje?

Studijas Lietuvoje pasirinkau, nes visuomet įsivaizdavau savo ateitį Europoje. Iš savo draugų Libane girdėjau jog Lietuva yra graži šalis ir būtent čia gerai paruošia medicinos srities studentus. Taip pat sakė, jog čia labai daug įgaunama praktikos, ne tik teorijos. Visada svajojau pradėti studijuoti mediciną, todėl tokios rekomendacijos lėmė mano apsisprendimą.

Kaip į tavo pasirinkimą reagavo šeima ir draugai?

Jie mane palaikė.

6 kursai universitete - pakankamas laiko tarpas susidaryti įspūdžiui apie LSMU mokymo kokybę, ar tave tenkino paruošimas? Ir galbūt eitų išskirti tam tikrus skirtumus tarp mūsų šalies ir Libano?  

Iš esmės – tenkino. Palyginus su Libano mokymo sistema ir kokybe, pastebėjau ir stiprius, ir silpnus vienus ar kitus niuansus. Vienas man užkliuvęs dalykas yra tai, jog medicinos studentai labai daug turi mokytis patys: iš knygų ir interneto, kai kurių dėstytojų anglų kalba yra silpna.

Kaip manai, kas buvo vertingiausia mokantis šiame universitete?

Vertingiausias dalykas buvo praktika, mes atlikome labai daug praktinių dalykų, kurie davė tikrai didelę patirtį ir suvokimą apie mediciną. LSMU praktika pradedama atlikti jau antrame kurse, tai tuo tarpu Libane - tik penktame! Todėl, manau jog praktika ir yra vertingiausias dalykas, ypač kalbant apie mediciną.

Kas buvo įdomiausia ir įsimintiniausia iš studijų?

Aš nuo pat vaikystės visuomet domėjausi, kaip veikia įvairūs mechanizmai. Šis dalykas „augo“ su manimi ir vėliau aš susidomėjau, kaip dirba žmogaus kūnas. Buvau labai nustebintas. Prisimenu, kai buvau pirmame kurse anatomijos kabinete ir pamačiau visų žmogaus organų maketus ir kaip jie yra susiję tarpusavyje nervais nuo galvos iki kojų pirštų - tai mane labai sužavėjo.

Tikriausiai buvo momentų, kai pagalvojai apie grįžimą atgal į Libaną – kokiais momentais tai buvo?

Taip, buvo keletą kartų, bet tik todėl, nes susidūriau su sunkumais dėl Europietiško paso neturėjimo. Tai labiau biurokratiniai dalykai.

Kas buvo sunkiausia prisitaikant gyventi Lietuvoje?

Žinoma, pirmas dalykas buvo skirtingas Libano ir Lietuvos mentalitetas. Žinome, jog mūsų šalyje yra griežtesnis požiūris į viską, nei Europoje, todėl pirmais metais, kai atvykau, kiekvieną dieną aš būdavau šokiruotas.

Antras dalykas – buvimas užsieniečiu čia, ypač tuomet, kai nežinai lietuvių kalbos yra tikras iššūkis. Aš visuomet jaučiausi čia nepriimtinas, nenorimas, dėl to, kaip lietuviai į mane žiūri ir ką jie man yra pasakę.

Dar vienas – lietuviškas oras. Aš atvykau iš šalies, kurioje šilta, mažiausia temperatūra ten yra tik 12 laipsnių šilumos, tad prisitaikyti prie Lietuvos klimato man buvo gana sunku.

Pasirink ir papasakok vieną konkretų įvykį ar situaciją, kuri tau nepatiko, bandant pritapti, ir kas tave įžeidė?

Vienas konkretus įvykis - turėjau praktiką Kauno Klinikose ir man teko susidurti su vienu pacientu, kuris mokėjo anglų kalbą, bet iš principo nekalbėjo su manimi angliškai, vien dėl to, kad aš buvau Lietuvoje, taigi ir turėjau kalbėti lietuviškai. Tai buvo labai nemaloni situacija. Tačiau žvelgiant iš dabarties - tai buvo postūmis išmokti lietuvių kalbą.

Taigi, kaip mokeisi lietuvių kalbos? Tikrai suprantame, kad ji nėra lengva.

Lietuvių kalbos mokė universitete trejus metus, tačiau nepakako, norint kalbėti laisvai. Mano pagrindinė praktika lietuviškai kalbėti buvo su pacientais praktikos metu, bei su savo mergina, nes ji lietuvė.

Kokias kalbas dar moki/supranti?

Mano gimtoji kalba – arabų, mano antra kalba – prancūzų. Taip pat laisvai kalbu angliškai ir vokiškai. Lietuvių vis dar mokausi. (šypsosi)

Ką girdėjai apie Lietuvą prieš atvykdamas į čia?

Prieš atvykdamas aš nežinojau labai daug apie Lietuvą. Aš dažnai girdėjau tik tai, jog Lietuva turi aukštus vyrus ir gražias merginas :) bet kai čia atvykau, įsitikinau, jog Lietuva turi ne tik tai, o dar daugiau!

Ar gali apibendrinti Lietuvą vienu sakiniu, remdamasis savo patirtimi?

Lietuva - šalis, kurioje mano svajonės tapo realybe.

Ar teko pasidomėti Lietuvos politika, jei taip – apie kokius politikus teko išgirsti ar pastebėti viešoje erdvėje?

Taip, atvykus į Lietuvą vedamas smalsumo domėjausi ir vykstančiais politiniais įvykiais. Man labai patiko, jog šių metų Lietuvos Prezidento rinkimuose dalyvavo ir Seimo narys Mindaugas Puidokas, anksčiau dirbęs dėstytoju. Apie jį sužinojau iš savo bendramokslių ir manau, jog tai sėkmės istorija bei įrodymas, kad Lietuva suteikia visas galimybes siekti savo svajonių.

Kadangi gyveni Kaune, kas tave labiausiai žavi šiame mieste?

Kaune yra labai daug gražių vietų, kurios man patinka. Labiausiai man patinka Nemunas ir parkas šalia Žalgirio Arenos. Kita labiausiai žavinti vieta yra Senamiestis. Man labai patinka architektūra, primena klasiką. Taip pat Aleksoto panorama, kurioje atsiveria visas Kauno vaizdas - ypač naktį.

Ar teko pakeliauti po Lietuvą, kokiuose dar miestuose buvai?

Esu buvęs keliuose kituose Lietuvos miestuose: Vilniuje, Klaipėdoje, Palangoje, Lentvaryje, Trakuose, Vilkaviškyje. Taip pat labai noriu aplankyti Nidą.

Žinome vyraujantį požiūrį apie Artimųjų Rytų šalis. Ar teko susidurti su nemaloniomis situacijomis Lietuvoje?

Taip, ne kartą...

Apie ką privertė susimąstyti šios situacijos?

Bendrai apie pasaulį, jame norėtųsi daugiau tolerancijos ir supratimo.

Kokį esminį pokytį tavo gyvenime ar asmenybėje pakeitė šis pasirinkimas – keliauti ir mokytis nežinomoje šalyje?

Tikriausiai, tai pakeitė mane kaip asmenybę. Tapau brandesnis, pamačiau europietišką kultūrą, daug išmokau ir supratau. Kitaip tariant, tapau „platesnių pažiūrų“, nei buvau gyvendamas Libane.

Ką galėtum patarti kitų valstybių piliečiams, norintiems studijuoti Lietuvoje? 

Manau, tai priklauso nuo to, iš kokios šalies žmogus atvyksta. Pavyzdžiui, savo šalies žmonėms pasakyčiau, jog čia tikrai nėra lengva, tai keičia ir mūsų suvokimą, ir požiūrį į gyvenimą ir tai mūsų pasirinkimas – priimti tai ar ne. Kitas labai svarbus dalykas – išmokti lietuvių kalbą, tai labai svarbu norint greičiau pritapti. Užsienietis, kuris prabyla lietuviškai yra vadinamas „šaunuoliu“, o ne tik „tas užsienietis“. Ir paskutinis dalykas – pasiimti šiltų rūbų. (šypsosi)