Matematikos mokytojas Juozas Baltūsis

Jam baigus Pilviškių pradžios mokyklą, prasidėjo I pasaulinis karas. Po karo, padaręs ilgoką pertrauką moksluose, „šokinėdamas“ per klases, ketverius su puse metų mokėsi Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijoje. Čia bendravo su būsima poete Salomėja Nėrimi-Bačinskaite (1904-1945) ir būsima prozininke Petronėle Orintaite (1905-1999). Kaip gimnazistas buvo brandoko amžiaus, todėl skubėjo baigti mokslus. Pusmetį pasimokęs savarankiškai, „šoko“ į Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos paskutinę klasę ir 1925 m. baigė gimnaziją. Čia mokantis teko bendrauti su būsimu matematiku prof. dr.Otonu Edmundu Stanaičiu (1905-1997 JAV), su kuriuo susirašinėjo iki mirties, su būsimu biologu prof. habil. dr.Kaziu Brundza (1903-1991) ir būsimu rašytoju Antanu Venclova (1906-1971). Tų pačių metų rudenį su klasės draugu O.E.Stanaičiu įstojo į Lietuvos universitetą (toliau - LU) studijuoti matematikos. Studijavo iki 1927 m., bet dėl ligos studijas teko nutraukti

1927-1940 m. dėstė matematiką, fiziką ir kosmografiją (astronomiją) Jurbarko „Saulės“ gimnazijoje, prieš tai išsiderėjęs, kad kartais būtų išleidžiamas į LU laikyti įskaitų ir egzaminų. Užbaigė 3 universiteto kursus, įgijo progimnazijos mokytojo cenzą, bet dėl silpnos sveikatos mokslo tęsti nesiryžo. Turėjo aukštosios matematikos vadovėlius, juos studijavo savarankiškai. „Kaip tapau matematikos mokytoju? - rašė J.Baltūsis autoriui. - Mano 25 ha tėviškė per Pirmąjį pasaulinį karą labai nukentėjo ir ilgai neatsigriebė, todėl, eidamas mokslą gimnazijoje ir universitete, uždarbiavau pamokomis. Jau būdamas IV klasėje mokinau savo bendraklasius ir pastebėjau, kad jie lengvai supranta mano aiškinimus ir kad man smagu aiškinti. Todėl nutariau mokytis, kol tapsiu matematikos mokytoju“.

Pedagoginį darbą dirbo nuoširdžiai. Vadovavo Jurbarko gimnazijos jaunųjų matematikų būreliui, kuris, kaip buvo rašoma Lietuvos moksleivių žurnalo „Mokslo dienos“ 1937 ir 1938 m. kronikos skyreliuose, buvo veikliausias gimnazijoje. 1940-1944 m. dirbo Marijampolės 2-ojoje, 1944-1946 m. - Prienų gimnazijoje (čia direktoriavo, bet NKVD „tarpininkaujant“ buvo atleistas: nebuvo aktyvus visuomeninėje veikloje ir už tai apkaltintas - „Molčanije - tože politika“). Grįžo į Marijampolę, dirbo mokytojų seminarijos dėstytoju, direktoriaus pavaduotoju. Čia vėl neįtiko NKVD, ir tapo II vidurinės mokyklos mokytoju. Iki išėjimo į pensiją 1962 m. 8 metus dirbo J.Jablonskio vidurinėje mokykloje, kurioje pats buvo gavęs brandos atestatą. „Pastarojoje mokykloje buvo itin gabių matematikai mokinių. Sudariau matematikų būrelį, - rašė J.Baltūsis autoriui. - Jie man uždirbo nusipelniusio mokytojo garbės vardą, keletą metų iš eilės laimėdami prizines vietas respublikinėse jaunųjų matematikų olimpiadose“. „Užsidirbti“ šį vardą padėjo ir paties mokytojo užimtos prizinės vietos respublikiniuose pedagoginiuose skaitymuose. Be abejonės, daug prisidėjo jo asmeninės savybės, neabejotinas pedagoginis talentas. Toks talentas, kad beveik po 50 metų viena jo mokinė, Roma Mickaitė-Povilaitienė, pirmą kartą tapusi jo mokine baigiamojoje, XI klasėje, prisimena mokytoją, lyg būtų su juo išsiskyrusi tik prieš kelerius metus: „Pirmasis susitikimas su Mokytoju Baltūsiu buvo 1960 m. rudenį. <...> Ir štai pirmoji algebros pamoka. <...> Aukštas, santūrus, visiškai baltais tankiais plaukais ir juodais antakiais <....>. Pradeda pamoką, kurios temą atsimenu ir šiandien: „nelygybės“. Ir aiškina taip, kad tikrai viskas aišku. Pati stebiuosi, nes anksčiau daugelį matematinių tiesų suvokdavau tik kaip „asilas žalius vartus“.

Prieš kontrolinius darbus - konsultacijos. Susirinkdavo gana daug mokinių. Bet kai Mokytojas jau susipažino su mūsų sugebėjimais, tai labai taktiškai pasakė, kad stipresniems mokiniams nereikia lankyti konsultacijų, nes kontrolinių darbų vertinimo reikalavimai nebus aukšti.

<...> Įdomus buvo jo vertinimas „su tašku“. Ketvertas „su tašku“ būdavo „kandidatas“ į penketą, o jau penketas „su tašku“ - beveik šešetas (penkiabalėje sistemoje). Kartą šmaikštaudamos paklausėme, ar dvejetas „su tašku“ - tai jau beveik trejetas. Dideliam mūsų nusivylimui pasirodė, kad tai „kandidatas“ į vienetą...

Mokyklinės matematikų olimpiados. Mokytojas nuolat primindavo, kad jos vyks, kviesdavo dalyvauti, ragindavo domėtis matematika ir pasitikrinti savo sugebėjimus. O kaip nuoširdžiai džiaugdavosi, jeigu kam nors pavykdavo išspręsti olimpiados uždavinį! Pasakydavo tai visai klasei ir parašydavo penketą „su tašku“. Atrodydavo, kad tai tik mokinio nuopelnas, o kad tai buvo Jo darbo, Jo nuoširdaus rūpesčio padėti apsispręsti mokiniui <...> rezultatas, net neužsimindavo, o gal net nepagalvodavo.

<...> Mokytojas mėgdavo kartoti, kad labai greitai matematikos reikės visose mokslo ir gyvenimo srityse. Nelabai įtikinamai skambėjo jo argumentai septintojo dešimtmečio pradžioje. <...> Mums, nieko nenutuokiantiems apie matematinius modelius, informatiką (tada toks dalykas dar nebuvo dėstomas mokykloje), atrodė, kad tai tik be galo mylinčio savo profesiją Mokytojo svajonė...

Bet svajonė išsipildė daug greičiau, negu tada galėjome pagalvoti“.

Ikikarinėje nepriklausomoje Lietuvoje J.Baltūsis ėmė ir pats bandyti plunksną. „Ryto“ laikraštyje jis pasisakė už tobulesnius matematikos vadovėlius, mokymo integraciją su realiu gyvenimu. Vėliau šias idėjas realizavo paties parašytuose vadovėliuose. Parašė 2 aritmetikos vadovėlius reformuotos pradžios mokyklos V-VI skyriams ir knygą „Mokykimės gyventi“ (1936). Knyga „Mokykimės gyventi“ - matematinis būsimo ūkininko, amatininko ar verslininko vadovėlis. Jos įvade skaitome: „Savoje valstybėje gyvenanti laisva lietuvių tauta privalo ryškiau pasireikšti įvairių gėrybių kūryba. <...> Tautos gyventojų perteklius (net inteligentai bedarbiai) ir tautos teisė šeimininkauti visose savojo krašto gyvenimo srityse įpareigoja mus, paprastai kalbant, išmokti ūkininkauti kiek galima geriau, gražiau ir pelningiau, išmokti verstis sodais, daržais, prekyba, pramone, amatais <...>. Mes turime daug gražios žemelės, o skurstame; matyt, gyventi nemokame. Pavyzdžiui, turime nemaža sodų, o savojo krašto miestams vaisių importuojame iš kitų kraštų - pinigus išsiunčiame svetur“.

Pokario Lietuvoje J.Baltūsis paskelbė 3 matematikos didaktikos straipsnius, likdamas ištikimas savo matematikos ir realaus gyvenimo integracijos idėjoms.

J.Baltūsio mokiniai buvo žymūs matematikai - buvęs dab. LEU prof. habil. dr.Romualdas Vosylius, matematikos mokytojas ekspertas Juozas Pėstininkas ir daugybė kitų žinomų asmenybių.

Prof. habil. dr.Algirdas AŽUBALIS,

Generolo J.Žemaičio Lietuvos karo akademija