Martyną Levickį atrado ne tik Lietuva

- Nuo tada, kai išvykai studijuoti į Angliją, atrodo, nebuvai grįžęs į tėviškę ilgesniam laikui.

- Taip. Vasaromis vykdavau koncertuoti į JAV, o šiais metais turėjau galimybę vykti į Majamį, bet - tikėsite tuo ar ne - pasirinkau Lietuvą. Koncertuoti ir keliauti po pasaulį man patinka, bet kartais reikia suvokti, kada ateina laikas ramiai ir stabiliai savarankiškai tobulėti. Manau, kad Lietuva, nepaisant atostogų planų ir koncertų, bus tinkama vieta, kur galėsiu ramiai padirbėti. Lietuva yra mano namai.

- Ko labiausiai pasiilgsti būdamas svetur?

- Anksčiau pasiilgdavau daug ko. Žodis "namai" turėjo tam tikrą reikšmę ir besąlygiškai buvo siejamas su Lietuva. Dabar, kai nuolat keliauju, ši sąvoka tampa vis labiau abstraktesnė, nes nebėra suvokimo, kur tie namai yra...  Ilgainiui žmogus išmoksta namus atrasti savyje.

- Kodėl pasirinkai muzikos mokslus Londone, o ne Lietuvoje?

- Niekada nesvajojau mokytis kitur, o ne Lietuvoje. Tačiau taip atsitiko, kad gavau galimybę išvykti ir išvykau. Esu dėl to labai patenkintas. Gyvenimas svetur yra visokeriopa mokykla, kurioje išmoksti pažinti save, savo aplinką, suvokti savo prasmę ir misiją šitame gyvenime. Konkrečiau kalbant, muzikos mokslas Vakarų šalyse, kur klasikinės muzikos tradicijos yra seniai įsišaknijusios, yra daug pranašesnis galimybių ir pačios studijų kokybės atžvilgiu. Nelaikau savęs "nutekėjusiu protu" ar pabėgėliu... Didžiuojuosi atstovaudamas Lietuvos vardui svetur. O Lietuvai savęs pamiršti neleidžiu, kaip jau ir sakiau, dažnai koncertuodamas ar dar kokia menine veikla užsiimdamas.

- Ar pritari posakiui, kad savoje šalyje pranašu būti sunku?

- Pranašu būti apskritai yra sudėtinga. Lietuva - netikrų pranašų kraštas, nes mes, jos piliečiai, esame per daug tolerantiški, o gal apatiški dalykams, kuriuos reikia nedelsiant keisti, tobulinti. Norėtųsi, kad tie pranašai jaustų daugiau atsakomybės ir daugiau veiktų. Apskritai norėčiau daugiau laisvės jaunimui Lietuvoje. Tačiau mano siekis nėra tapti pranašu nei savoje šalyje, nei svetur.

- Ar pats pasirenki repertuarą koncertams, ar turi patarėjų?

- Studijuojant Londone, tenka nemažai diskutuoti repertuaro klausimais. Iki tol per daug net nesvarstydavau, kas būtų tinkama groti akordeonu, o kas ne. Dabar kruopščiai aptariame su profesoriumi galimus opusus mano repertuare, dažnai ir pasiginčijame. Aš mėgstu ne tik moderniąją akordeono muziką, bet ir senesnę, kaip sakoma, “naftalinu” dvelkiančią. O ir klasikinės transkripcijos mane žavi, nors, pripažinsiu, šioje srityje nesijaučiu toks laisvas kaip grodamas originalią muziką. Bet sudarydamas koncertines programas pirmiausia galvoju apie klausytoją. Mano užduotis - neužbombarduoti žmogaus moderniausia akordeono technologiją atspindinčia programa. Noriu, kad klausytojas išeitų iš mano koncertų gavęs pilną dozę įvairiausių stilių ir žanrų, juolab kai akordeonas yra toks universalus instrumentas.

- Kaip pasisekė egzaminai Londono karališkoje muzikos akademijoje? O gal tokiems gabiems kaip tu dėstytojai įskaito dalyvavimą koncertuose ir konkursuose?

- Tokių dalykų čia tikrai nebūna. Už kiekvieną praleidimą reikia atsiskaityti pagal griežtą tvarką. Jiems visai nesvarbu, ką tu veiki, tad nėra jokių išlygų, ar dalyvauji tarptautiniuose konkursuose ir laimi prizines vietas. O egzaminai pasisekė gerai, nors didžiąją dalį šių metų teko praleisti lėktuvuose. Bet ten ir išmokau esė rašyti, ir mokiausi naujus kūrinius, ir net kūriau.

- Akordeonas tavo rankose - kaip visas orkestras. Kodėl pasirinkai būtent šį instrumentą?

- Norėjau groti fortepijonu, bet jo taip niekada ir negavau. Tačiau mano krikšto tėvas, ypač skatinęs mano muzikinį potencialą, padovanojo man akordeoną, tad juo aš ir pradėjau čirpinti savo malonumui. Rimtų mokytojų neturėjau iki aštuonerių, vėliau įstojau į Sauliaus Sondeckio konservatoriją Šiauliuose ir ten prasidėjo mano rimtas mokymosi etapas, mano mokytoja buvo Marytė Markevičienė.

- Jeigu ne paslaptis, kur išleidai talentų konkurse laimėtą piniginį prizą?

- Laimėtas prizas yra investicija į mano studijas ir ateitį, nors iš esmės tai nėra tokie dideli pinigai. Mano kolegos akademijoje tokias stipendijas kasmet gauna iš savo šalių vyriausybių, kurios rūpestingai puoselėja savo šalies kūrėjus ir atlikėjus. Man tokios malonės sulaukti iš Lietuvos neteko, tad džiaugiuosi, kad pavyko kitokiu, daug linksmesniu ir įdomesniu būdu gauti šiokią tokią paramą.

- Ar jaunam žmogui daug jų reikia, kad galėtų padoriai gyventi tokiame brangiame mieste kaip Londonas?

- Jaunam žmogui, norinčiam pradėti savarankišką gyvenimą, visur reikia nemažų pinigų, ir visiškai nesvarbu, ar tai Londonas, ar Vilnius. Tačiau, žinoma, gyvenimas Londone yra labai brangus. Kiekvienas žingsnis, regis, tuština kišenę. Nepasitvirtino pranašystės, kad man nepavyks pragyventi iš muzikos, juolab dar grojant tokiu nepopuliariu instrumentu. Tai buvo tik paistalai, nes čia, Londone, nedirbu ir nedirbau jokio darbo, nesusijusio su muzika. Stabilias pajamas šiuo metu man teikia mokymas, kuriuo mėgaujuosi ne mažiau nei grojimu.

- Tavo repertuare yra labai sudėtingų, sakyčiau, su filosofiniu užtaisu kūrinių. Kokia gyvenimo filosofija vadovaujiesi?

- Aš stengiuosi į viską pažvelgti iš kelių pusių, apsvarstyti visas įmanomas galimybes. Tačiau, manau, reikia klausyti ir savo širdies, nes remdamasis racionalumu ne visada galiu priimti tinkamus sprendimus. Mėgstu patirti gyvenimo akimirkas iki galo.

- Esi minėjęs, kad Karališkoje akademijoje mokosi, regis, šeši lietuviai. Kaip sekasi jiems, gal rengiate bendrus koncertus?

- Mūsų, lietuvių, palyginti su visa akademijos bendruomene, nėra daug. Tiesą sakant, retai juos matau, todėl nedaug ir bendraujame. Nerengiame jokių bendrų susiėjimų, o galėtume, man patiktų. Nors lietuviškos veiklos Londone turiu apsčiai, nuolat aktyviai dalyvauju bendruomeninėse šventėse.

- Ką manai apie populiarumo naštą? Ar tau žvaigždžių liga negresia?

- Populiarumo našta yra maloni. Smagu bendrauti su daug nepažįstamų žmonių, kurie apie tave jau šį tą žino. Manau, man žvaigždžių liga negresia. (Šypsosi.)

- O ar lieka laiko merginoms?

- Lieka. Juk groti daug dar nereiškia visą dieną. Per paroje esančias 24 valandas žmogus patenkina savo būtinas reikmes, tarp jų - ir bendravimą. Meilės prisipažinimų būta tikrai nemažai... Ir iniciatyvos sulauksiu iš merginų dažniau, nei pats jos imuosi. (Šypsosi.) Manau, išlepins mane greit toks dėmesys.

- Kokią įsivaizduoji savo gyvenimo meilę? Ar ji turi būti graži ir dar groti kokiu nors instrumentu?

- Jokių portretų nepaišau, leidžiu sau tiesiog plaukti pasroviui. Įsivaizduoju, kad kai sulauksiu tos meilės, neberūpės, ar ji tokia, kokią įsivaizdavau...

- Ką manai apie tuos, kurie be jokių skrupulų išvyksta iš Lietuvos?

- Vieni išvyksta neturėdami pasirinkimo, kiti - turėdami per daug pasirinkimo... Teko sutikti čia nemažai žmonių, išvis nežinančių, ko nori. Todėl jie ir važiuoja, bando suvokti, atrasti save... Negalime imti ir uždrausti jiems rinktis. Jei Lietuvoje jie nemato ateities, renkasi gyvenimą svetur. Atsakymo į klausimą, ar matau save Lietuvoje, neturiu. Kai tik grįžtu į Lietuvą, visada save įsivaizduoju Londone įlipantį į lėktuvą su daugybe spalvotų didelių balionų. Išlipu Lietuvoje, ir tie balionai, tos viltys ir tikėjimas, kad viskas bus taip, kaip susikūrei mintyse, pradeda bliūkšti. Ypač susidūrus su piktais, nepatenkintais žmonėmis ar tiesiog pamačius paprasčiausią profesionalumo trūkumą. Tada parsivelki susprogusių ir purvinų balionių skiautes atgal į Londoną. Ir taip yra nuolat.

- Ko trūksta Lietuvai, kad iš jos nebėgtų jauni ir talentingi?

- Jaunų žmonių ir trūksta... Jaunas žmogus, pradedant nuo studento iki jauno profesionalo, Lietuvoje nėra ganėtinai gerbiamas ir įvertinamas. Taip, reikia, labai reikia, pajusti tą jausmą, kad esi reikalingas, bet to ilgainiui nebepakanka.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"