Marius Macevičius: "Kuriu apie tai, kas skauda"

Taip, tai interneto rezultatas. Dabar mes labiau mėgstame bendrauti kompiuteriu nei su savo kaimynu. O aš gimiau Palangoje, ten baigiau ir mokyklą. Tada įstojau į Menų fakulteto režisūros specialybę Klaipėdoje, čia ir baigiau studijas. Po to buvau persikėlęs į Vilnių ir lankiau televizijos režisūros kursus. Maniau, gal pasiseks televizijoje. Bet vis dėlto teatro režisūra manyje įlydyta taip stipriai, kad persilaužti neišėjo niekaip. O rašinėjau dar mokykloje.

Tiesa, po mokyklos ketinau stoti į režisūrą ir lietuvių literatūrą, bet sistema jau buvo pasikeitusi ir stojamieji buvo tik į menus. Nors dabar tikrai nesigailiu. Dramaturgijoje išmanyti visą teatro specifiką labai naudingas ir svarbus dalykas.

O kodėl dramaturgija, o ne, pavyzdžiui, proza?

Į dramaturgą atsargiai žiūri grynai literatūrinės srities atstovai, taip pat yra ir su teatralais. Įdomus lydinys išeina. Tai ir teatras, ir literatūra kartu.

O kaip į menus nusukai?

Sakoma, likimas, Dievas... Kaip yra iš tikrųjų - sunku pasakyti. Pabaigęs trumpą režisieriaus karjerą įsitikinau, kad nesu režisierius. Pamačiau, kokių gabumų jiems reikia iš tiesų. Tada atradau savo talentą - rašymą, teksto konstravimą dvimačiame popieriaus lape. Gal taip sutapo, kad mano gyvenime pasitaikė teatras?

O rašymas prasidėjo taip, kad dabar jau nebežinau, kada baigsis. Kad tik pinigų iš to būtų. Pirmieji spaudiniai atsirado gal vienuoliktoje klasėje. Nors rašinėjau dar vaikystėje. Apskritai aplinka mokykloje ir pedagogai man padarė nemažai įtakos. Visa mūsų mokykla pasižymėjo išleistais talentais - "žurnalistikos tėvas" L. Tapinas, R. Valatka, R. Rastauskas. Filologinė mokyklos pusė buvo stipri.

Nežinau, tiesiog likimas, ne likimas - lemtis, ne lemtis, sutapimai. O kartais jie labai kryptingi. Būna pasirenki temą pjesei ir staiga iš įvairių informavimo priemonių pasipila reikalinga informacija.

Tiki likimu?

Aš tikiu Dievu. Jei pradėsiu tikėti likimu, tai beliks skaityti horoskopus ir kiekvieną dieną vaikščioti pas būrėjus.

Tavo parašyta pjesė "Antoškos kartoškos" tikrai autobiografinė?

Taip, nes aš nerašau nė vienos pjesės, kurioje nebūtų nieko mano. Tikri įvykiai ir faktai mano kūryboje egzistuoja visąlaik. Kad ir kiek turėčiau įžūlumo ar kad ir kaip bandyčiau tai perpilti į dokumentiką, niekada neišeina. Ir pačioje pjesėje, ir scenoje personažai tampa savarankiški ir ne tokie kaip buvo realybėje. O "Antoškos kartoškos" siužetas paremtas visiškai tikra mano istorija. Tik realybėje ji buvo dar baisesnė... Bet iš tikrųjų teatras skirtas visiškai ne tam. Teatras nėra dokumentinis filmas, spektaklis skirtas ne tam, kad ji pažiūrėję žmonės verktų ir sakytų, kokia nelaimė. Juk tokių istorijų labai daug. Žodžiu, iš vienos pusės taip, tai tikri įvykiai. Iš kitos - tai meno kūrinys. Scenos erdvė, turinti savas taisykles, keičia viską.

Nesupyksi, jei kažkas tave pradės lyginti su tavo personažais?

Tegu tapatina, negi gaila... Kiekvienoje pjesėje aš rašau tik apie save ir tik iš savęs. Viskas. Jei būtų galima rašyti iš kito varpinės, būtų labai lengva. Teatro erdvė ir yra žiauri, joje nepameluosi. Pirma sau reikia nemeluoti. Kitaip Stanislavskis pasakys: "Netikiu."

Kodėl pjesei pasirinkai būtent emigracijos tematiką? Kodėl ne lietuviška politika, popkultūra?

Rašau tai, kas man įdomu. Kas skauda. Apie politiką gal ir galima rašyti. Popkultūra? Ar tokia pas mus yra? Tik įvaizdis. O man skauda dėl emigracijos. Mano mama ne Lietuvoje, begalės draugų. Tų draugų draugių vyrai, vaikai emigravę. Jie išvažiuoja, grįžta... Šeimos susikuria ir dūžta.

XX a. Lietuva turėjo dvi didžiausias tragedijas - holokaustą ir "sovietyną". Dabar greičiausiai ateina trečia banga. Nežinau, gal aš irgi užsiimu būrimu ir horoskopų sudarinėjimu, bet emigracija susijusi su tuo, kaip ji sprendžiama Lietuvoje. Bet gal geriau aš nelįsiu į politiką, aš tik pjeses rašau...

Pjesės "Antoškos kartoškos" veikėjų kalba labai gyva. Dažnai kandi, ironiška. Kodėl taip?

O kaip kitaip pažvelgti į tai, kas vyksta aplink? Jei pradėsi graudenti, kiek mūsų išvažiuoja, arba moralizuoti ir prašyti - pasilikit, kažin ar tai bus veiksminga. Kita vertus, teatre pateikti pliką faktą, jį išversti kaip pornografinį aktą irgi nereikia, nes žiūrovas atsistos ir išeis. Kuo problema didesnė, tuo mažiau reikia moralizavimo. Toks įspūdis, kad dauguma žmonių į emigraciją žiūri kaip į "Disneilendą". Neva pamatysiu pasaulį. Įgysiu žinių. Ai... aš tik pjeses rašau.

Ką daryti perspektyviam žmogui, kuris rašo ir nori save parodyti?

Stoti į žurnalistiką.

Aš ne apie tokį rašymą...

Tada gal kur nors į reklamą...

Aš kalbu apie tikrai kūrybingus ir talentingus žmones...

O ką, žurnalistikoje ne kūrybingi žmonės darbuojasi?

O be žurnalistikos ir reklamos, ką jaunam menininkui daryti?

Lietuvoje? Aš net nežinau. Gal geriau tada pradėti tapyti... Arba paprašyti, kad tėvai išvežtų į Didžiąją Britaniją. Vaikas išmoktų kalbą, susilietų su kultūra, literatūra ir taptų jaunu talentingu Anglijos dramaturgu, kurį iškels agentai...

O Lietuvoje dramaturgui yra tik keli keliai - kas dvejus metus Kauno dramos teatras rengia konkursus pjesėms ir kasmet nuo 2005 m. Nacionalinis dramos teatras organizuoja konkursą "Versmės", kuriame taip pat galima parodyti savo pjeses. Ir dar Panevėžyje, į J. Miltinio dramos teatrą mokiniai gali siųsti savo kūrybą.

O kaip internetas? Gal tai tinkama priemonė platinti savo kūrybą?

Aš už popierinį skaitymą. Procesas visai kitoks. Ir rašydamas pirma tai darau popieriaus lape, vėliau suvedu į kompiuterį, atsispausdinu, redaguoju, vėl suvedu į kompiuterį ir taip daugybę kartų. Mokslas įrodė, kad skaitymas ekrane yra 25 procentais lėtesnis, nei skaitymas ant popieriaus.

Tai koks yra menininko gyvenimas Lietuvoje?

Būti menininku čia taip šlykštu, taip neįdomu, taip liūdna, kad belieka tik rašyti pjeses. Vis smagiau pasidaro.

Tai gal persikvalifikuok į žurnalistiką ar reklamą.

Tai, kad aš dirbu "reklamščiku". Jau geriau pjeses rašyti.

O kodėl beveik nėra lietuvių, kurie savo idėjomis garsintų mūsų šalį. Ne itin žinomi jie ir pačioje tėvynėje. Teisybė, kad pranašu savo šalyje nebūsi?

Pranašauti reikia labai ilgai, kad taptum pranašu savoj žemėj. Turim turbūt tik E. Nekrošių. Čia jau "forever and ever". Aš negaliu kalbėti už visą meną.

Kritikai meno atstovus dažnai mėgsta lyginti su kitais meno atstovais? Teko girdėti panašių kalbų apie save?

Žinoma, mane juk su V. Šekspyru sulygino. Laidos "Kultūra" vedėjas Ž. Pekarskas mane pristatė kaip Šekspyrą. Nežinau, kodėl jam pasivaideno toks panašumas, bet dabar gal reikia pateisinti savo vardą. Nuostabu. Nuo to laiko nešiojuosi V. Šekspyro tomelį (iš rankinės iš tiesų išsitraukia žymaus anglų dramaturgo knygą). Ir jei manęs kas nors paklaustų - ar tu su Šekspyru ar prieš, pasakyčiau, kad aš visada su juo. Gerai, kad su Sofokliu nesugretino...