Marius Jonutis niekada nesigailėjo, kad vedė Nomedą

Marius ir Nomeda nuo penktos klasės buvo bendraklasiai. Ir gimė abu toje pačioje "Tarybinėje", tik devynių dienų skirtumu: vienas vasario 1-ąją, o kitas - 10-ąją. Yra legenda, kad net jų mamos kadaise buvo susitikusios. Marius užaugo Vilniuje, Nomeda - "šiek tiek kaunietė", į Vilnių atvažiavusi mokytis grafikos M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje. Netradicinio grožio mergaičiukė M.Jonučiui jau tada krito į akį. Tačiau tai nebuvo klasikinė mokyklinė meilė. Baigę mokslus Nomeda ir Marius pasuko savais keliais. Abu sukūrė šeimas. Tačiau likimas iškrėtė pokštą ir buvę bendraklasiai vėl susitiko prieš pat tragiškuosius Sausio 13-osios įvykius. Būrelis draugų ruošėsi parodos atidar ymui. Tiesa, atidarymas kiek užtruko - prasidėjęs gruodį, baigėsi tik sausio pabaigoje. "Nenorėjome sustoti švęsti... - prisimena M.Jonutis. - Sausio 13 d. buvome kažkur Karoliniškėse, visai netoli televizijos bokšto. Nuėjome pasižiūrėti, kas ten vyksta. Šalia tanko stovėjau, kaip koks durnas, o jis ir pykštelėjo... Po to dvi savaites ausy zyzė. Va, taip ir susiėjome su Nomeda".

Žmonos nemuša, nes bijo... gauti atgal

Kartu su Lietuvos nepriklausomybe Mariaus ir Nomedos gyvenime atsirado kitokia priklausomybė. Prasidėjo jų bendros parodos. Tik antrą kartą tuoktis nė vienas labai neskubėjo. Ypač ilgai tam nesiryžo Nomeda. Kokius šešerius metus pora pragyveno kartu. Tačiau Mariui vis trūko oficialaus antspaudo pase. Todėl vieną dieną ėmė ir įtikino Nomedą, kad kelias iki Santuokos rūmų ne toks jau ilgas... "Norėjau viską susitvarkyti. Juk kai važiuoji mašina, turi vairuotojo pažymėjimą, draudimą, techninį pasą. Galima taip pat važiuoti ir be visų tų popierių, bet neramu kažkaip. Pagalvodavau, kaip vaikus nuvedęs į darželį turėsiu kiekvieną kartą aiškintis, kas aš toks... Gal dėl to, kad tik antra karta nuo žagrės, esu toks konservatyvus. Bet žmonos nemušu. Bijau, kad gaučiau atgal", - kuo rimčiausiai svarsto M.Jonutis. Nomeda nieko nebijo M.Jonutis ir N.Marčėnai tė - iš tų nedaugelio lietuvių menininkų, kurie nesiskundžia užsakymų trūkumu ir vargana menininko dalia. Marius sako, kad dviem menininkams gyventi po vienu stogu visai paprasta. Jiedu bent turi apie ką šnekėti. "Jeigu aš būčiau dailininkas, o Nomeda - matematikė, apie ką mes šnekėtume? Mūsų interesai tokie pat, bet šiaip esame visiškai skirtingi. Aš negalėčiau vesti laidų per "teliką", nes bijau žmonių. O ji nieko nebijo. Be to, aš esu zanūda žemaitis. Mano tėvai - žemaičiai. O Nomeda turbūt turi kažkokio karštesnio kraujo - jos akys rytietiško kirpimo", - apie šeimyninius panašumus ir skirtumus kalba M.Jonutis.

Poros interesai dažniausiai išsiskiria, kai Nomeda pradeda kalbinti Marių kur nors važiuoti, o šiam atrodo, kad ir namie visai jauku ir gera. Dažniausiai tokiais atvejais jie vis tiek kur nors išvažiuoja...

Sulaužyti pažadai

Jokių diskusijų nekilo dėl to, kur šeimynai gyventi. Dideliame mieste gerai nesijautė ir Marius, ir Nomeda. Iš pradžių nuo miesto šurmulio slėpėsi Verkiuose, ant Neries kranto. Paskui susirado namelį už miesto. Iki šiol tame namelyje nėra telefono, ilgai nebuvo ir kompiuterio. "Ilgai laužiausi. Prisiekinėjau gyventi be kostiumo ir kompiuterio. Bet išdaviau abu savo pažadus. Prieš Nomedos akcijos baigiamąjį koncert ą pagalvojau - užteks vaidinti. Bet ne juodą kostiumą užsivilkau. Tokį be spalvos. O dabar Nomeda ir kompiuterį nusipirko. Pasirodo, visai geras daiktas", - savo atradimais dalijasi M.Jonutis.

Erzina Nomedos gerbėjai

Kai į M.Jonučio ir N.Marčėnaitės gyvenimą įsimaišė dar viena viešnia - panelė televizija, jų gyvenimas šiek tiek pasikeitė. Tiksliau, pasikeitė dienotvarkė. Be to, atsirado stebuklinga vaikų auklė. Stebuklinga todėl, kad ne tik su vaikais užsiima, bet ir valgyti visai šeimynai padaro. "Nomedos dabar dažniau nebūna namie, bet kai ji būna, gyvenimas yra toks pat. Televizijoje tik dar labiau sutvirtėjo jos charakteris. Juk studijoje jai tenka valdyti šimtą ir dar daugiau žiūrovų", - sako Marius. Kol kas televizija nėra tokia stipri konku rentė, kad M.Jonučiui kiltų pavydas ir noras atsiimti iš jos žmoną. Jam svarbiausia, kad visi šeimoje darytų tai, ką nori. O jis jau prisitaiko. Kartais būna lengviau, kartais sunkiau, bet kol kas viskas pakenčiama. Blogiau būna tik išvažiavus į miestą ar atostogauti. Palangos pajūryje žmonės užsinori pasėdėti šalia Nomedos, parduotuvėje - paspausti jai ranką ar kartu nusifotografuoti. Bet daugiausia juoko Mariui sukėlė lietuviai, Egipte, beduinų kaime, puolę fotografuotis ne su kupranugariais, bet su Nomeda... "Nežinau, kuo čia džiaugtis. Ar Nomeda nuo to geresnė darosi, kad ją daugiau žmonių atpažįsta? Aišku, ji stengiasi neatrodyti susierzinusi ir šypsosi. Bet mane tokie dalykai erzina", - neslepia M.Jonutis.

Nėra dėl ko pyktis

Vieną rytą, klausydamas radijo, M.Jonutis išgirdo, kad daugiau nei pusė amerikiečių norėtų šiek tiek pakeisti savo sutuoktinio veidą. Mariui atrodo, kad jo žmonos portretas neturi jokių trūkumų. Jis nesiryžta išvardyti visų gerųjų Nomedos savybių. Sako, kad surašytos ant popieriaus, jos skambėtų banaliai. Kartais jam atrodo, kad ir pačiai Nomedai pasako per mažai gražių dalykų. Jų šeimyniniuose pokalb iuose dažniausiai aktyvesnė būna Nomeda. Užtat Marius moka klausytis. "Negaliu pasakyti, kas buvo tokio, už ką ją vedžiau. Tai turbūt neatsakomas klausimas. Bet nesigailiu, nesigailėjau ir turbūt nesigailėsiu", - įsitikinęs M.Jonutis. Ar patikėtumėte, kad du žmonės gali gyventi nesipykdami? Pagal Mariaus teoriją, tai visai įmanoma. Griežčiausiai jiedu su Nomeda šnekasi apie vaikų auklėjimą. O visas kitas problemas sprendžia štai taip: "Aš pas mergas nevaikštau. Geriu nedaug. Arba geriam kartu. Kažko nepadarau? Keliolika kartų primena, tai ir padarau. Velnias žino, dėl ko tie žmonės pykstasi... Taip, esame laimingi. Atsiprašau..." - kukliai nuleidžia galvą M. Jonutis.