Maris Martinsonas: "Dalykai, apie kuriuos kalbam, neturi ribų"

Rugsėjo 15-ąją Lietuvoje rengiama kino mėgėjų šiemet bene labiausiai laukto filmo - latvių režisieriaus Mario Martinsono antrojo pilnametražio filmo "Amaya" - premjera. Filmas statytas Honkonge, su režisieriaus bičiuliu tapusiu Andriumi Mamontovu pagrindiniame vaidmenyje ir Japonijos kino žvaigžde Kaori Mamoi. Laukdamas šventės režisierius M. Martinsonas su naujienų agentūros ELTA korespondentu Karoliu Jachimavičiumi kalbėjosi apie Emilį Vėlyvį, Andrių Mamontovą, Lietuvos krepšininkus, Latvijos ledo ritulininkus ir tai, ką jis prieš du mėnesius veikė Madride.

- Pone Martinsonai, karjerą pradėjote Latvijoje, bet daugelį metų gyvenote Lietuvoje ir puikiai kalbate lietuviškai. Ar sureaguojate, kai žmonės keikia lietuvišką kiną?

- Pagrindinis dalykas yra ne lietuviškas kinas, o tai, kaip jis padaromas. Iki šiol biudžetai būdavo skiriami valstybės, ir būdavo nelabai aišku, pagal kokius kriterijus tie pinigai būdavo paskirstomi. Būdavo galima pamatyti tendencijas, kas gauna finansavimą, bet pastaruoju metu nemanau, kad buvo atrinkti geriausi filmai. Tą rodo ir rezultatas. Yra skiriami milijonai, padaromas filmas. Maža to, kad filmą pažiūri tūkstantis, du, na, trys tūkstančiai žmonių, tai jis dar ir blogas.

Mokesčių mokėtojų pinigai yra išleisti, produkto nėra gero... Jeigu iš šito taško žiūrėt į lietuvišką kiną, tai nieko gero negaliu pasakyt.

Aš nuo pat pradžių, turėdamas kažkokių minčių ir galvodamas apie filmą, turėjau nuostatą pasakyti tai, ką mes norim pasakyti, ieškot būdų, kaip tai realizuot. Nors nebuvo skiriamas finansavimas, vis tiek mūsų tikslai buvo kiti, o kitų tendencija buvo tokia - bus pinigų, bus filmas. Tą mes galėjom pamatyt ir su Juzėnu, ir Kurklietytės "Sibiro madona", tas pats buvo su Duonėlos "Atsisveikinimu" ir taip toliau. Niekas į tai nereaguoja ir nemato tame blogos dirvos filmams.

Tuo pačiu aš negaliu nepagirt Emilio Vėlyvio filmo "Zero 2", filmo, kuris kaip ir "Amaya" negavo finansavimo, bet buvo žmonių noras padaryt tą filmą, ir didelis žiūrimumas parodė, kad filmas buvo reikalingas. Gal ten nėra kažkokio aukšto meninio lygio, bet tais dalykais nepasižymi ir kiti lietuviški filmai. Nei "Perpetuum mobile", nei "Duburys", nei "Atsisveikinimas". Jie už didelius pinigus padaryti, ten nesikeikia žmonės, bet negali pasakyti, kad tai aukšto meninio lygio filmai.

Man draugai Latvijoje vis primena, kaip senais laikais būdavo daromi videoklipai, visi vienas į kitą panašūs, ir aš burbėjau, burbėjau, draugas sako, ko tu ten burbi, padaryk geriau. Nuo to laiko aš stengiuosi neburbėt.

- Iš kur gavot pinigų "Amayai"?

- Iš investuotojų. Du investuotojai Latvijoj, vienas Lietuvoj, ir čia yra tas pagrindas, kas nulėmė, kad tas filmas išvys šviesą.

- "Amaya" yra latviškas ar lietuviškas filmas?

- Latviškas. Galima sakyti, kad Latvijos-Honkongo koprodukcija su Lietuvos dalyvavimu filme. Labai didelis dalyvavimas Andriaus Mamontovo - pagrindinis vaidmuo, jo muzika. Ir mes pradėjom kurti "Amayą" dar būdami Lietuvoj.

- Andrių Mamontovą rinkotės dėl jo vaidybos talento?

- Po "Nereikalingų žmonių" ir Šanchajaus kino festivalio (M. Martinsonas ten 2008-aisiais buvo pripažintas geriausiu režisierium, o A. Mamontovas gavo prizą už geriausią muziką filmui. - ELTA) mes tapom kūrybiniais bendraminčiais.

Po "Nereikalingų žmonių" aš turėjau tris scenarijus, visus juos parodžiau Andriui, man buvo labai įdomi jo nuomonė, ir vienintelis, kurį jis perskaitęs pasakė "Aš čia pamačiau filmą", buvo "Amaya". Nėra taip, kad bet kuri mintis, kuri man ateis į galvą, Andrius sakys "Taip, darom", ir viskas.

Kai aš pradėjau rašyt "Amayą", labai norėjau, kad Andrius rašytų muziką, ir kai man reikėjo sugalvot vyrišką personažą, aš apie tai su juo pakalbėjau, pasakiau savo mintis, pasakiau, jog rašydamas galvojau, kad jis gali būti tas žmogus. Andrius sakė "Taip", jis norįs vaidint.

Mes dirbom nuo pat pradžių, nuo scenarijaus rašymo, ir Andrius sudalyvavo procese, ir labai plačiai.

- Jūs sakėte, kad pervažiavęs per festivalius su "Nereikalingais žmonėmis" supratote, jog reikia daryti daugiakultūrį filmą. Pirmiau jums atėjo tas suvokimas ar idėja, kai lankėtės Honkonge?

- Visada yra taip, kad kai darai vieną filmą, lygiagrečiai turi daug minčių, kurių negali patalpint į vieną ar kitą filmą, ir negalvoji, kad vienas filmas bus padarytas ir viskas. Matydamas, kaip filmą suvokia kitose šalyse, susidarai kažkokį modelį, pagal kurį norėtum kurti filmą. Ne modelį...

- Struktūrą?

- Ne struktūrą. Niekas nežino apie mus toliau mūsų sienų, nėra pavyzdžių kinematografe. Žino puikiai Lietuvos krepšininkus, Latvijos ledo ritulininkus, bet daugiau nieko nėra. Su "Amaya" buvo taip, kad Kaori Mamoi pasiūlymas vaidinti mano filme buvo tas postūmis, kad šiam filmui pasirinksiu kelią, kurį jūs pamatysite.

Šiame filme yra Andrius, jo vaidyba, jo muzika ir už jo yra Lietuva, esu aš ir operatorius iš Latvijos. Ir Honkonge jau dirbant su filmu žmonės daugiau sužinojo: "Latvija, Lietuva, Latvija, Lietuva". Kiekvienoj vietoj, kur tas filmas bus, tas žodis suskambės. Tik taip mes galim atkreipti dėmesį ir pakelt savo žinomumą.

- Jūs buvote Honkonge prieš "Nereikalingus žmones"?

- Aš buvau, kai baigiau masažo kursus Pekine prieš trejus metus. Kažkada domėjausi masažu. Baigiau masažo kursus Vilniuj, paskui Tailande, Indijoj ir Kinijoj. Čia yra viena iš temų, kurios aptariamos "Amayoje", ir iš kur man atsirado idėja šiam filmui.

Aš visada svajojau pamatyt Honkongą ir man teko būti Pekine, aš specialiai paplanavau dar tris dienas, kad į Honkongą nuskrisčiau. Tai buvo prieš pat "Nereikalingų žmonių" premjerą. Tai buvo vienas pirmųjų miestų, kuris pakvietė mus į festivalį po Šanchajaus, tada mes su Andrium ten nuvažiavom ir supratom, kad veiksmas tikrai vyks Honkonge.

- "Amaya" - daugiakultūris filmas. Kuri kultūra filme dominuoja?

- Fiziškai matuojant pusė yra kiniškai, pusė angliškai, bet apie tai, ką mes ten kalbam, negali sakyt, jog tai rytietiškas ar vakarietiškas dalykas. Dalykai, apie kuriuos mes kalbam, neturi ribų. Tai ir meilė, ir žmogiški santykiai, ir laimės ieškojimas, ir supratimo ieškojimas, ir žmonių artumo jausmas ar jo nebuvimas. Nepaisant to, kokie mes visi skirtingi, norim ir jaučiamės vienodai.

- Ar Andrius Mamontovas labai pasikeitė nuo to laiko, kai filmavot "Nereikalingus žmones"?

- Manau, kad taip. Bet kokia patirtis - dirbt Honkonge, pamatyt, kaip pasauly žmonės dirba, pajust to pasaulio kvėpavimą - keičia tavo kažkokį vidinį pojūtį ir atskaitos tašką.

- Po to, kai parašote scenarijų, kokie sprendimai jums yra sunkiausi?

- Pinigai, jų niekada nėra tiek daug, kiek reikėtų. Kol kas man nebuvo galimybės aikštelėje būti tik režisierium arba tik scenarijaus autorium, aš tuo pačiu turiu būti ir prodiuseris, galvot apie gamybinius klausimus.

- O kas sunkiausiai gaminant nuspręsti? Dėl filmavimo vietos, garso takelio, vaizdo tono?

- Iš tikrųjų nėra tokių dalykų. Man nėra sunku išmesti kažkokias scenas iš scenarijaus, nes aš matau, kad jos nereikalingos arba pagal laiką netilptų, nėra sunku perrašyti scenarijų, nėra sunku prirašyti epizodą. Mes į šitą procesą žiūrim labai praktiškai.

- Kai filmuojat, jūs jaučiatės gyvenąs?

- Aš negaliu pasakyt, kad tas lengviau arba tas sunkiau, arba viskas yra lengva, todėl kad čia yra vientisas procesas. Ir kai tu esi procese, tu neturi laiko galvot. Na, kai žmogus turi daug laiko filmavimui ir apmąstymams, jis gali sakyt "Va, čia man buvo lengviau, čia sunkiau".

- Ar jūs skirstot savo laiką į filmavimą ir laisvalaikį, į filmo kūrimą, darbą ir laisvalaikį?

- Čia jau tiksliau. Filmo kūrimas prasideda nuo idėjos, paskui scenarijus rašomas, paskui visas prodiusavimas ir filmavimas, paskui montažas, po montažo - garso montažas, spalvų korekcija ir kiti dalykai, po to artėja filmo premjera, visi dalykai, kurie susiję su premjera, knygos rašymas, taip toliau, taip, kad čia nesimato prošvaisčių.

- Bus knyga pagal scenarijų?

- Atvirkščiai, pirmiau buvo knyga, iš kurios išsivystė scenarijus. Pačioj pradžioj aš rašiau tokį kaip apsakymą, trumpą romaną, kad įsivaizduočiau ir jausčiau visą tą, ir iš to gimė scenarijus. Kai filmas buvo baigtas, grįžau prie to, ką buvau parašęs. Dar kartą jį perėjau, ir jis išvirto į knygą. Ir tai nebus vien tik tai, kas buvo ekrane. Kūriniai ir susiję, ir kiekvienas turi kažką savo.

- Ar filmuodami Honkonge turėjote kontaktų su komunistų saugumu?

- Manau, kad ne. Ne. Aš prisimenu, kai mokiausi masažo Pekine, mūsų buvo gal 12 žmonių, ir per paskaitas kampe visada sėdėjo vienas vyrukas. Profesorius sako, kad čia iš vietinių, jam labai įdomu paklausyt, ką profesorius kalba, o po kelių dienų puikia anglų kalba prabilo su mumis. Bet Honkonge aš nebūčiau galėjęs net pagalvoti, kad ten taip gali būti.

- Apie ką bus kitas jūsų filmas?

- Aš labai tikiuosi, kad mes jį pradėsim filmuoti kitais metais, tai turėtų būti filmas apie kelionę iš Madrido į Lisaboną.

- Nelabai toli nuo Madrido iki Lisabonos.

- Apie 600 kilometrų, bet kai paklysti, tada jau labai... Mes prieš porą mėnesių apvažiavom visą tą maršrutą, kad aiškiau būtų įsivaizduoti. Suradom vietą, kur norėtumėm filmuotis, dabar reikės dirbti prie scenarijaus. Čia būtų vienas, o antras yra... Yra daug idėjų, sunku pasakyti, kuri pirma atsiras, nes reikia surasti žmones, kurie patikėtų ta idėja, kurie tikėtų, kad išeis geras filmas, ir kad yra verta investuoti.

- Ar jau nusprendėte, kaip rengsitės per premjerą?

- Aš nežinau, koks bus aprangos kodas, bet norėčiau, kad būtų labai paprastai. Geriausia, kai yra sezoną atitinkantys labai patogūs drabužiai.