Marijus Mikutavičius: "Man svarbi šita žemė"

- Ar pradėjus vesti laidą "Pabandom iš naujo" pasikeitė jūsų požiūris į emigraciją?

- Ne. Jau buvau susidaręs nuomonę apie tai, nors kai kurie klausimai vis dar lieka neaiškūs. Pavyzdžiui, iki šiol negaliu sau atsakyti, ar dviguba pilietybė yra gerai, ar blogai. Ar visi emigrantai iš tikrųjų buvo priversti išvažiuoti, ar daugelis išvažiavo, nes tai tiesiog buvo madinga. Ar pykti ant žmonių, kurie išvykę pradeda nekęsti Lietuvos, ar žiūrėti į tai atlaidžiai ir su tuo susitaikyti.

- Pats kada nors buvote susimąstęs apie galimybę išvažiuoti gyventi kitur?

- Ne, niekada. Galimybę kurs nors išvykti trumpam pagyventi įsivaizduoju, bet kaip faktą ieškoti geresnio gyvenimo - ne.

- Kaip manote, ar televizija gali prisidėti prie emigracijos sustabdymo?

- Netikiu tuo. Skeptiškai žiūriu į bet kokius bandymus grąžinti emigrantus, į neva patriotinius šūkius, kurie neva turėtų sustabdyti tą bangą. Žiniasklaida galėtų prie to prisidėti nebent skatindama pilietiškumą ir dirbdama ne su tais žmonėmis, kurie jau išvyko, bet su tais, kurie liko ir yra pasiryžę čia likti. Kartu su jais reikia kurti patrauklią atmosferą, kad žmonėms net nekiltų noras kur nors važiuoti.

- Kokiais atvejais pateisinate emigraciją?

- Pateisinu žmogaus norą išgyventi. Jei jis yra priverstas rinktis tarp šalies ir šeimos, aišku, kad šeima yra svarbiau. Manau, kad ir pats taip pasirinkčiau. Tačiau nepateisinu jaunuolio, kuris galvoja, kad reikia važiuoti vien dėl to, kad čia jis negali nusipirkti kokio nors "kietesnio" DVD grotuvo per trumpesnį laiką. Jo absoliučiai nesuprantu. Čia, matyt, jau yra išsilavinimo ir šiaip sielos stoka.

- Kuo, jūsų manymu, lietuviai išsiskiria iš savo kaimynų?

- Nemanau, kad mes kuo nors geresni. Visada labai skeptiškai žiūrėjau į bandymą paaiškinti, kad mūsų istorija geresnė ar mūsų pasaulėžiūra šventesnė, ar kad mes esame darbštesni. Nemanau. Turime savo pranašumų ir trūkumų. Nesame geresni. Negali būti geresnis kirvis už kūjį. Abu jie turi tam tikras funkcijas ir tam tikroje situacijoje vienas būna parankesnis už kitą.

- Kaip švenčiate Vasario 16-ąją?

- Kaip nors ypatingai tikrai nešvenčiu. Kartais su draugais nueiname pažiūrėti, jei kas nors mieste vyksta. Bet, mano manymu, tas valstybines šventes yra pasisavinę politikai. Jie padaro sau tokio mažo klano šventę, kurioje gali išpūsti krūtines, pasipasakoti, kokie šaunūs jie yra, apsikabinėti medaliais, parodyti panieką oponentams ir išsiskirstyti. O šalis tarsi lieka nuošalyje.

- O kaip norėtumėte, kad ši diena būtų švenčiama?

- Be jokios abejonės, turėtų būti švenčiama Nepriklausomybė. Bet net ir norėdamas tai padaryti atsitrenki į krūvas stereotipų, kas galima tos šventės metu, o kas negalima. Pavyzdžiui, prie Katedros koncerto jau nepadarysi, galbūt nepadarysi jau ir prie Lukiškių aikštės. Turime labai daug sakralinių vietų, skirtų praeičiai, bet absoliučiai neturime erdvių, kuriose galėtų siausti gyvieji. Dėl to gyvieji net ir nebando kištis į mirusiųjų reikalus.

- Jūsų dainos žodžiai - "Aš myliu Lietuvą". O pats už ką mylite Lietuvą?

- Labai sunku paaiškinti tos dainos prasmę. Ji yra tokia dvilypė. Būna akimirkų, kai nekenčiame savo šalies, ir tą neapykantą kartais sukelia tokios buitinės smulkmenos kaip sugedęs televizorius ar koks valstybės klerkas, nepakankamai atkreipęs dėmesį į tavo nuomonę. Kartais tai mums sukelia labai negatyvią reakciją ir ją nukreipiame į pačią valstybę. Bet aš visada įsivaizdavau, kad tėvynė yra kaip tėvai. Juk su tėvais pykstiesi, susirieji, trenki durimis ir jie tau parodo duris. Tačiau ateina laikas, kai susėdi su jais prie pietų stalo ir jūs esate labiausiai vienas kitą mylinti šeima. Tad santykis su gimtine, manau, yra irgi toks pats. Ir emigrantai kartais tai jaučia. Jie tarsi vaikai, išėję iš namų ir po kiek laiko norintys į juos sugrįžti. Nepaisant viso mano skeptiško požiūrio į pasaulį, turiu tas pačias vertybes, kokias turi ir mano tėvai. Man svarbi yra šita žemė, ir gal ne visada elgiuosi teisingai, bet aš ją savaip myliu.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "TV publika"