Mariaus Čepulio paukščiai

M. Čepulis pagal profesiją - ornitologas. Su fotokamera nesiskiria 17 metų: tai hobis. Duoną valgo iš verslo, nesusijusio nei su gamta, nei su fotografija.

Kalbėjomės iškart po to, kai Marius baigė skaityti paskaitą vaikų darželyje. 40 vaikų klausėsi jo pasakojimo apie laukinę Lietuvos gamtą. Ne, jis nedalyvauja specialiuose edukaciniuose projektuose, tai jo asmeninė iniciatyva: važinėti po visą Lietuvą ir kalbėtis su vaikais apie gyvūnus. Paklaustas, kodėl tai daro, nusijuokė, lyg būtų ir taip aišku: "Man tai patinka..." Be skambių misijų ir vizijų... Tiesiog patinka bendrauti su vaikais, pasakoti jiems ir jų klausytis. "Vaikai - ypatinga auditorija, jie ne tik drąsiai klausinėja tokių dalykų, kurie suaugusiajam net į galvą nešautų, bet ir noriai dalinasi savo žiniomis. Iš jų daug galima sužinoti..." Mariui patinka mokytis iš vaikų ir pačiam prisidėti prie to, kad laikui bėgant jie nepamirštų, jog žmogui įgimta mylėti gamtą.

M. Čepulio paukščių fotografijų paroda jau kurį laiką keliauja po šalies mokyklas ir darželius, tik Klaipėdoje dar nebuvo. "Jei tik yra noro, - šypsosi ornitologas, - skambinkite, suderinsime laiką." Susitikimus su vaikais jis jau yra suplanavęs iki pat balandžio mėnesio.

Gyvos pamokos

Mariau, jūs turite tiesioginį darbą, daug laiko reikalaujantį pomėgį ir dar esate keliaujanti pamoka apie gamtą. Kaip viską spėjate?

Viską galima suderinti. Mano hobis - ne tik fotografuoti, bet ir pasakoti apie tai, ką fiksuoju. O šešias ar aštuonias valandas tūnant slėptuvėje miške ir laukiant, kada pasirodys laukiamas paukštis, galima padaryti su verslu susijusius darbus kompiuteriu.

Tiek ilgai reikia tūnoti miške?

Ir miške, ir vandenyje, ir nendryne, tešlyne, duobėje arba bokštelyje... Žiemą fotografuoju rečiau, paprastai - dieną, o tiesioginį darbą dirbu naktį. Vasarą miške "dirbu" maždaug nuo trečios valandos nakties iki devintos dešimtos ryto ir nuo penktos iki dešimtos vakaro. Turi būti gera, įdomi šviesa. O tarp fotosesijų padarau savo tiesioginį darbą.

Visi maži vaikai myli gyvūnus. Kas nutinka vėliau? Kaip iš jų užauga žmonės, ramia sąžine išpilantys statybines šiukšles miške?

Pasikeičia vertybės. Vartojimas tampa svarbesnis nei atsakomybė. Todėl labai svarbu užbėgti tam už akių - įvairiais būdais. Čia švietimo, ugdymo esmė. Biologinis išsilavinimas Lietuvoje nėra labai geras.

Apie ką jūs kalbatės su vaikais per savo apsilankymus mokyklose, darželiuose?

Priklauso nuo jų amžiaus, nuo to, kas juos labiau domina. Pagal tai ir parenku paskaitos temą. Gamtos fotografavimo dalykai aktualesni mokyklinio amžiaus vaikams, darželinukams - tai, kaip elgiasi gyvūnai, ar tikrai vilkas blogas, o lapė - gera... Visiems vaikams įdomu, kokių nuotykių patiriu fotografuodamas.

Socialiniame tinkle "Facebook", savo paskyroje "Čepulio fotoklajonės", pasidalinote žinia, jog aptikote ir nufotografavote Lietuvoje naują paukščių rūšį...

Taip, aptikau, kaip paaiškėjo vėliau, paprastąjį stepinį vieversį, dar nematytą mūsų šalyje. Pastebėjau jį važiuodamas automobiliu, pakelėje. Sustojau, nufotografavau ir nuotraukas nusiunčiau ornitologams. Jie taip pat buvo nustebę, nes tokia rūšis Lietuvoje pastebėta pirmą kartą. Stepiniai vieversiai gyvena prie Viduržemio ir Juodosios jūros. Tai Pietų paukštis. Po to, kai paskelbiau naujieną, paaiškėjo, jog šį paukštį jau prieš porą dienų ten pat nufotografavo kolega ornitologas, tik jis nežinojo, kas tai.

Kranklys Volandas

Kokioje šeimoje užaugote? Jūsų tėvai kaip nors susiję su gamta?

Tik tuo, kad mėgsta būti gamtoje... Aš šeimoje esu "nukrypimas", - juokiasi. - Daugiau niekas taip nesidomi gamta. Netgi pirmasis mano gyvenimo prisiminimas - avietynas ir avietės lapu šliaužianti kirmėlė. Visą vaikystę maliausi po gamtą, gyvenau prie parko Šiauliuose, o savaitgalius ir vasaras leisdavau pas močiutę sodyboje, vienkiemyje. Močiutė turėjo ūkį, ten tiesiogiai susipažinau su visais ūkininko darbais ir gyvuliais - arkliais, kiaulėmis... Moku žolę pjauti dalgiu, - šypsosi. - Nuo septintos klasės pradėjau domėtis paukščiais, jų žiedavimu, mokėjau visus Lietuvos sparnuočių pavadinimus mintinai. Baigęs mokyklą Šiauliuose, įstojau į Vilniaus universitetą. Esu zoologijos magistras. Po studijų sukūriau šeimą, reikėjo galvoti apie pelningesnį darbą, tad nuo savo pomėgių buvau atitrūkęs, kol rimčiau pradėjau domėtis fotografija. Šiaip fotografuoju jau gal 17 metų, bet rimtai tuo užsiimu pastaruosius penkerius metus.

Jūsų nuotraukų nepavadinčiau reportažinėmis. Tai portretai. Kiekvienas - su savo istorija, su charakteriu. Kaip susitariate su gyvūnais, kad jums papozuotų?

Pirmiausiai - turi būti nematomas. Paukščiai neturi žinoti, kad čia esi, jie baugštūs. Turi labai gerai pasiruošti, iš anksto išžvalgyti teritoriją, sekti pėdsakais ir, žinoma, labai gerai pažinti gyvūną, kurį nori nufotografuoti. Turi žinoti apie jį viską, kas įmanoma: kur maitinasi, kada jis aktyvus, kada išlįs iš miško... Turi žinoti, kaip elgtis jo aplinkoje, kada jo laukti. Tik tada yra šansų "pagauti" kadrą. Bet ir to nepakanka: fotografui reikia atitinkamo šviesos fono, oro sąlygų. Neseniai nufotografavau elnią su mėnuliu ant ragų... Tai ne tik pasirengimo, bet ir laimės dalykas.

Jūsų kolekcijoje - ne tik paukščių fotografijos.

Žvėris fotografuoti dar tik mokausi. Daugiausiai - iš meistro Romualdo Barausko. Tam reikia labai daug žinių.

Turite svajonių svajonę? Kokio gyvūno portretas jau būtų viršūnė?

Tradicinė visų fotografų svajonė - lūšis ir vilkas iš arti. Nelaisvėje tai įmanoma, bet laisvėje - beveik ne. Neprisileidžia. Vilkai labai protingi.

Ką fotografuojate pamario krašte?

Dažniausiai vykstu prie Ventės rago, prie Atmatos - į Nemuno deltą, į Rusnės salą. Gaunu leidimą, brendu į marias ir fotografuoju vandens paukščius.

Tikriausiai braidote su Vytautu Jusiu, kaip ir jūs - fotografuojančiu ornitologu...

Taip, į Vytautą galiu kreiptis bet kada ir bet kokiu klausimu. Jis padeda pasiruošti, žvalgyti situaciją... Beje, prieš 20 metų jis man padovanojo kranklį. Prisijaukinau ir laikiau jį balkone. Atskrisdavo ir lesdavo iš delno. Jo vardas buvo Volandas.

Prisijaukinote juodvarnį? Volandą? Jūs nejuokaujate?

Kodėl gi ne? Tai vienas iš įdomiausių paukščių. Buvo toks etapas gyvenime, kai juodvarniai mane labai domino. Mirties pranašai.

Ir nebijojote mirties pranašo?

Žmonės prisigalvoja įvairiausių dalykų... - šypsosi. - Mirties pranašu jis vadinamas todėl, kad minta gyvūnų dvėseliena. Jis pirmas pastebi sužeistą ar kritusį gyvūną. O visa kita - prietarai.

Dar apie prietarus. Kodėl paukščiai daužosi į langus?

Galiu paaiškinti fizikiniais dėsniais - jie nemato stiklo. Jei stiklas švarus, tam tikru kampu jis atrodo kaip tamsesnė dėmė, ir paukštis, nespėjęs sureaguoti, trenkiasi į ji. Todėl, jei labai dažnai trankosi į jūsų langus, užklijuokite juodą plėšraus paukščio siluetą, jie matys ir bijos.

30 rūšių - namuose

Ar laikote kokių nors gyvūnų namuose?

Dabar - saikingai. Buvo etapas, kai namuose gyveno visas zoologijos sodas. Vienu metu bute buvo įsikūrę 30 rūšių gyvūnai - pradedant šunimis, katėmis, šešku ir baigiant žalčiais, driežais, žiurkėnais, papūgomis, vorais ir gyvatėmis...

Gyvatėmis?!

Taip. Jos laisvai šliaužiodavo namų grindimis. Nenuodingos.

Bute?

Taip, kotedže.

Kartu su vaikais?

Taip, mano vaikai užaugo tarp gyvūnų. Vaikščioti išmoko įsikibę į šunį, ne į tėvus, - juokiasi. - Vienu metu pas mus buvo 17 šunų.

Kiek..?

Septyniolika. Dešimt šunų su vadomis.

Kaip reagavo kaimynai?

Ateidavo pasižiūrėti. Kaip į ekskursiją, - juokiasi. - Tiesa, būta ir nuotykių... Kartą iš namų pabėgo varanas - toks 1,5 metro ilgio driežas... Keista istorija, jis taip ir neatsirado.

Kiek atžalų turite?

Tris. Dvi dukras - 18 ir 5 metų, bei 17-metį sūnų.

Gamtininkai?

Ne, - šypsosi. - Turi kitokių interesų. Anksčiau buvome su sūnumi išvykę į Suomijos miškus fotografuoti, jam patiko, bet dabar labiau linkęs fotografuoti merginas, - šypsosi. - Mažoji, žinoma, labiausiai domisi gyvūnais.

Dabar manau, kad namuose gyvūnų nereikia laikyti. Jie reikalauja daug dėmesio, netgi žiurkėnai. Jeigu to dėmesio nepakanka, gyvūnas nesijaus laimingas, jam geriau įprastomis sąlygomis, gamtoje. Jeigu vaikas prašo nupirkti gyvūną tik tam, kad jį turėtų, tėvams nepatarčiau to daryti. Jeigu kačiukas ar šuniukas šeimoje atsirado dėl vaiko noro, tai pats vaikas jį ir turi prižiūrėti. Tai nėra žaislas.

Šoka salsą

Ar tiesa, kad gyvūnus mylime tiek, kiek esame nusivylę žmonėmis? Tokia nuomonė klaidinga ar turi tiesos? Jūs ne iš tokių?

Ne, aš nesu nusivylęs žmonėmis, bet gamtoje man išties geriausia būti vienam. O šiaip žmonių nevengiu. Aš netgi šoku socialinius šokius: kubietišką salsą, bačatą...

Kokiais pomėgiais dar nustebinsite?

Man patinka modeliuoti medinius burinius laivus - surinkti iš mažų detalių. Gaila, tam laiko lieka mažiausiai.

Paukščių parodėlė vaikams keliauja per Lietuvą. O kada surengsite parodą suaugusiesiems?

Porą asmeninių parodų jau surengiau... Jei pasitaikys galimybė - surengsiu dar, tiesiog dabar nelabai veržiuosi to daryti. Šiuos metus skirsiu vaikams.