Mantas Jankavičius: "Aš taip pat nekenčiu neteisybės"

Rugsėjo dvidešimt trečia diena kino mėgėjų kalendoriuje apibrėžta raudonai - tą dieną Lietuvos kino teatruose pradedamas rodyti naujas pilnametražis lietuviškas filmas "Tadas Blinda. Pradžia". Pagrindinį vaidmenį - Tadą Blindą jaunystėje - atliko vienas talentingiausių šalies dainininkų Mantas Jankavičius (31). Kine debiutavusiam atlikėjui sunkiausia aktoriaus darbo dalis pasirodė... laukimas. O labiausiai jis džiaugiasi visose sudėtingose scenose, kuriose buvo siūlomi kaskadininkai, suvaidinęs pats.

- Turi trofėjų iš filmavimo aikštelės?

- Pasilikau drabužius, su kuriais buvo pereitos pelkės, upės, ežerai, miškai, likę nubrozdinimų pėdsakai, kraujo dėmės ir visi purvai...

- Neskalbsi?

- Aišku, kad ne.

- Kuo tu ir Tadas Blinda esate panašūs?

- Aš taip pat nekenčiu neteisybės. Gal nesu labai ryžtingas pakeisti pasaulį, bet negaliu pakęsti, kai žmonės šalia yra nelaimingi ir kenčia.

- Ar gatvėje vytumeisi vagį, kuris iš moters atėmė rankinę?

- Tikriausiai taip. Esu sąžiningas pilietis. Kadaise policijai esu pranešęs apie degantį tvartą. Man patinka matyti gražią ir gerą Lietuvą, ir teisingą.

- Tai, kad nesi profesionalus aktorius, tau darbą filmavimo aikštelėje palengvino ar apsunkino?

- Nesijaučiau kažkokia varna, iškritusi iš medžio. Aš negalėjau leisti sau taip jaustis, nes tada nebūtų buvę filmo. Ir režisierius man neleido pasijusti nevisavertiškai.

- Kokiems fiziniams pokyčiams teko ryžtis dėl vaidmens? Kaip buvo ruošiamasi filmavimuisi?

- Reikėjo būti atletiškesniam, todėl beveik kasdien bėgiodavau, treniruodavausi sporto salėje. Mokiausi jodinėti žirgais, kovos meno - kautis su kardais, pagaliais, muštis. Turėjome puikią kaskadininkų komandą, kuri mus ruošė, mokė, kaip nesusižaloti. Aišku, aš neskaičiuoju mėlynių, nubrozdinimų, įkirtimų - kūnas būdavo mėlynas, žalias, raudonas ir grimo į filmo pabaigą reikėjo vis labiau. (Šypsosi.)

- Ar gyvenime yra tekę muštis?

- Nesu konfliktiškas. Paskutinį kartą mušiausi mokykloje, šeštoje klasėje. Sugebu išvengti muštynių, o gal tiesiog nesilankau vietose, kuriose tokie dalykai vyksta. Arba netraukiu blogų žmonių. Kartais matau pasaulį pro rožinius akinius, man atrodo, kad aplink nėra blogų žmonių. Įsivaizduoji?

- Ar visada toks buvai, ar tas apėmęs gerumas - pastarųjų metų tendencija?

- Apie 28-us, 29-us metus į viską pradėjau žiūrėti daug ramiau, paprasčiau. Kai pagalvoju, kiek laiko praleidau veltui, dėl kažko nervindamasis, tiesiog pykdamas, erzindamasis, kurdamas sau kažkokias problemas... Dabar į viską žiūriu daug ramiau ir labai gailiuosi, kad nebuvau tokio proto, kai buvau dvidešimties.

- Kiek daugiausiai prireikė dublių vienai scenai nufilmuoti?

- Esu suskaičiavęs šešiolika. Pusė pėdos į šoną, žirgas ne ten prabėgo, ir viskas - reikia kartoti. O paskui pamatai, kad ta scena, kuriai prireikė gal šešiolikos dublių ir tau reikėjo nuolat griūti, buvai kone ties nualpimo riba, filme trunka lygiai dvi sekundes.

- Kas filmuojantis buvo sunkiausia?

- Laukimas. 95 procentai aktoriaus darbo yra laukimas, tampymasis iš vienos vietos į kitą, kavos gėrimas, ruošimasis vaidmeniui ir taip toliau. Tu pralauki šešias aštuonias valandas, nes turi būti aikštelėje, negali atitrūkti nuo filmo "kvėpavimo", tada ateini ir tavęs reikia lygiai tris minutes.

- Kiek žmonių būdavo filmavimo aikštelėje?

- Apie du tris šimtus. Jei skaičiuotume ir ruošiančius maistą, vežėjus, biurą, gyvulių prižiūrėtojus ir t.t.

- Kaip vaidinti intymias scenas priešais tris šimtus žmonių?

- Filmuojant meilės scenas nėra jokios romantikos. Stovi su nuostabia moterimi, o aplinkui mažiausiai 15 žmonių. Ir ne kažkur, o per kelis milimetrus nuo tavęs, su kameromis, mikrofonais... Trys keturi, ir tu turi tai daryti...

- Koks aktorius padarė didžiausią įspūdį?

- Aš labai džiaugiuosi prisilietęs prie tokių žmonių kaip Antanas Šurna, Tatjana Liutajeva, Vidas Petkevičius. Tie žmonės man davė tiek daug, kad kartais pagalvodavau: velniop tą filmą, tiesiog noriu, kad taip būtų amžinai - su tais žmonėmis šalia. Aktoriams esu labai dėkingas už tikėjimą manimi, už palaikymą.

- Filmas vaizduoja XIX a. laikus. Ar scenarijuje buvo nustebinusių, prajuokinusių žodžių?

- Aišku, kad buvo. Mačiau kelias filmo ištraukas - labai keista ir juokinga, kai žmogus, panašus į tave, sako žodžius, kurių apskritai gyvenime savo leksikone nesi vartojęs, tokius kaip arti, akėti, mužikas, subinė auksinė...

- Ką Tado Blindos jaunystės laikais žmonės darydavo kitaip - ką sunkiausia buvo perprasti mūsų dienų žmogui?

- Visa laikotarpio autentika filme atkurta, bet tu ją jauti kažkaip automatiškai - nueini į grimo kambarį, apsirengi drabužius ir viskas. Tu jau esi toks, koks filme. Nėra sunku suprasti anksčiau gyvenusių žmonių elgesį, nes kai matai pasipuošusią dvaro merginą, tau tikrai nesinori jai sakyti: ei, mažule. Apsirengdavome tais drabužiais ir visi tapdavome filmo dalimi. Po filmavimo juos nusirengi ir eini į lovą varškėčių valgyti.

- Ruoši valgį? Būni virtuvėje?

- Taip. Kartais labai mėgstu. Bet tai būtinai turi būti tokia virtuvė, kurioje nėra nė vieno žmogaus - tada mano talentas atsiskleidžia geriausiai. Man nepatinka bendri maisto ruošimo darbai, tada pradedu nervintis ir tai pasidaro nebe mano, aš nebeatsakau už skonį, prie kurio prisidėjo kažkas kitas.

- Kokius patiekalus ruoši?

- Nors ne dažnai, bet galiu paruošti beveik viską - ir sriubą išvirti. Mėgstu kepsnius, itališkus patiekalus, spagečius. Didžkukulių nedarau - man tai per daug atsakingas darbas. Turiu 80 receptų, kaip galima iškepti kiaušinienę.

- Kaip iškeptais kiaušiniais gali nustebinti?

- Pats skaniausias kiaušinis yra iškeptas ant keptuvės be jokių riebalų, su šiek tiek druskos. Tai yra pats originaliausias patiekalas, nes niekas tokio nebesitiki.

- Vienas žmogus pasakė, kad vyras per savo gyvenimą turi užauginti vaiką, pasodinti medį, pastatyti namą. Kaip sekasi vykdyti šias priedermes?

- Man tai nėra gyvenimo tikslas. Turiu įdomesnės veiklos nei statybos ar miškininkystė. Mokykloje gal kokį medį ir esu pasodinęs, bet tada man labiau patiko tai, kad dėl medžių sodinimo buvo galima išeiti iš pamokų.

- Neturi tūlo lietuvio svajonės turėti savo namą, savo žolę?..

- Aš neprisirišu prie daiktų. Man patinka gyventi ne dėl namo su tvorele ir žole už jos, ne dėl to, kad pirktum šaldytuvą. Velniop visa tai. Aš nekaupiu daiktų.

- Ką į vyrui per gyvenimą atlikti būtinų užduočių sąrašą įtrauktum pats?

- Neturiu klišių, kaip reikia gyventi. Tiesiog stengiuosi kiekvieną dieną mokytis gyventi teisingai, netrukdyti gyventi kitiems, nemeluoti, ypač - sau, neapgaudinėti savęs, kad neva patinka kokie nors darbai, kurie iš tikrųjų neteikia jokio džiaugsmo. Ir tada viskas išeina savaime. Kuri savo laimingą gyvenimą: buitį, santykius, darbą. Ir viskas susilieja į vieną gerą jausmą, kad gyveni teisingai.

- Ką veiki laisvalaikiu?

- Didžiausias laisvalaikis man yra nieko neveikimas. Kai išsijungi telefoną ir tiesiog skaitai knygą, gulėdamas lovoje, - nesikeli iš jos visą dieną. Bet taip būna retai - man labai reikia žmonių, man būtinas judesys - kad jausčiau savo formą. O šiaip viskas mano gyvenimas yra poilsis. To, ką darau, aš iki šiol nevadinu darbu.

- Ar buičiai reikia prisiversti?

- Na, aš ja nesimėgauju. O kam patinka plauti grindis? Žinoma, aš tvarkausi. Negaliu sau leisti nesiprausti arba nesiskalbti, neišnešti šiukšlių. Aš net plaunu indus.

- Kam išleistum netikėtai gautą 1000 litų?

- Jei jie man nukrinta, aš lygiai taip pat juos ir numetu. Aš nesu taupus ar šykštus. Jei pinigai ateina lengvai, aš juos išleidžiu dar lengviau. Skaniai pravalgau, išleidžiu draugams, duodu benamiui...

- Kaip reaguoji, kai tave žmonės atpažįsta ir kalbina gatvėje?

- Manęs tai neerzina. Man patinka, kai prie manęs kas nors prieina, gatvėje pašaukia vardu ar šiaip pastato išgerti. Man patinka gyventi Lietuvoje, kur žmonės yra geri. Labai džiaugiuosi, kad einant gatve ar į parduotuvę man nereikia apsaugos.

- Ar žiūri krepšinį?

- Žiūriu. Bet krepšinis man patinka tada, kai turiu su kuo dalytis savo emocijomis. Jei tenka žiūrėti vienam namuose, tada aš kažkaip nesinervinu ir mane tas erzina, galvoju, kad galbūt aš nesu labai patriotiškas, susipykstu su savimi ir susinervinu. Todėl per čempionatą visada stengiuosi kažkur išeiti ir keiktis, pyktis, lieti emocijas su kompanija. Krepšinis iš tikrųjų vienija.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Laisvalaikis"