Maja Pliseckaja: "Prabanga mane slegia"

Galbūt lėktuve?.. Mes daug važinėjame. Miunchenas - įdomus miestas. Bet mes ten dėl profesinių Ščedrino reikalų. Miunchene nuomojame kambarį, be to, reikia pripažinti, ten geri daktarai. O Lietuva - mano motinos gimtinė. Ji gimė Vilniuje. Mes Trakuose gyvename jau per dvi dešimtis metų. Mylime tą puikią šalį, jos žmones. Man regis, jie atsako mums tuo pačiu.

Beje, apie daktarus. Pernai man buvo trūkęs kelio raištis. Kairę koją aš dažnai traumuodavau. Vienu metu kokius dvejus metus nešokinėjau, ir štai einu Romoje aukštais kulnais, buvo drėgna, paslydau... Žinomas lietuvių chirurgas Arūnas Parvaneckas padarė man operaciją. Neįtikimai puikiai. Paskui mane slaugė patys geriausi, atidžiausi medikai Palangos sanatorijoje.

Na, o Maskva?

Na, o Maskva... Ką čia kalbėti. Mano Didysis teatras. Mano ištikimieji draugai, baleto vertintojai - maskviškė publika. Ką ir sakyti, Maskva visada - mano širdyje. Bet pasitaiko toje Maskvoje keistų dalykų. Štai Uljanovos fondas rengė Didžiajame jos atminimo vakarą. Manęs nepakvietė. O aš daug kartų šokau su Galina Sergejevna... Sakys - tavęs nebuvo Maskvoje, bet kaip tik tuo metu, išvakarėse, mane rodė per televizorių, kad aš būtent čia, aš visą dieną išvakarėse praleidau Didžiajame, bendravau su visais. Iš tolimiausių šalių buvo pakviesti baleto artistai, o aš buvau čia pat, ir manęs nekvietė.

Jūs nesiilgite Rusijos?

Man gaila šitos nelaimingos šalies, kurioje niekada gerai negyvenau. Netgi gyvūnų perdaryti neįmanoma, o komunistai visą laiką stengėsi padaryti gyvulius iš žmonių. Galų gale žmones padarė vergais. Dabar ši sistema sulaužyta, bet žmonės, iškreiptai išauklėti, nebežino, ką veikti su savo laisve. Todėl dabar ten vienas kitą žudo - laisvai, vidury baltos dienos. Ne, aš nesiilgiu Rusijos. O štai Ščedrinas kenčia: labai sielvartauja, jam ne nusispjaut, kas ten darosi.

Jūs mėgstate draugijas?

Nelabai. Pavargstu nuo nesibaigiančių pokalbių.

Jei ne balerina, kuo dar galėjote tapti?

Įvaldyti dailininko teptuką - štai ko man labiausiai norisi. Bet aš to niekada nebandžiau. Tai, žinote, kaip anekdote: "Jūs griežiate smuiku?" - "Nebandžiau, bet manau, kad griežiu."

Kuo jūs didžiuojatės?

Vyru. Aš juo nuolat žaviuosi.

Jūs - dvi ryškios, stiprios asmenybės. Kaip sugyvenate kartu?

Su tokiu žmogumi kaip jis - lengva. Būna, kad kūrybos žmonės netgi pavydi vienas kitam. Bet tik ne mes. Jis serga už mane kaip niekas kitas. Jeigu ne jis, nebūtų buvę nei "Karmen siuitos", nei "Anos Kareninos", nei kitų baleto spektaklių. Aš apskritai taip ilgai nešokčiau.

O be vyro, turite draugų? Tokių, kuriems širdį išlietumėte?

Turiu, ištikimų, bet dėl širdies išliejimo - nesu tikra, kad man to reikia.

Žinote, girdėjau apie jus sakant, jog esate liaudies keršytoja.

Tikrai? Kodėl gi?

Na, išsimokslinote SSSR, gavote čia visokiausių ordinų, o išvykote į užsienį, kad Vakaruose uždirbtumėte milžiniškus pinigus, ir dar skundžiatės, kaip jus tarybiniais metais persekiojo...

Nepamirškite, kol aš šokau - gyvenau Maskvoje, o ne užsienyje. Tai ką, turėjau sakyti, kad Stalinas - auksas? Šito nebus niekada. Aš niekada taip nesakysiu.

Ką jūs dažniausiai prisimenate?

Ščedrino dėdę Jevgenijų Michailovičių ir mūsų namų darbininkę Katią. Dėdė Ženia buvo neapsakomo gerumo ir didžios erudicijos žmogus, man visą laiką norėjosi su juo kalbėtis. Dabar man mažai su kuo norisi kalbėtis. O Katia mane pavergė savo tolstojiška išmintimi, tikrumu, linksmumu. Be to, ji - nepaprastai sąžininga. Grynai kaimiškas bruožas.

Ar Maskvoje, ar Miunchene - jūs gyvenate labai kukliai. Jums nesinori prabangos?

Prabanga mane slegia. Mes nepripratę.

Kas jus išveda iš kantrybės?

Neteisybė.

Jūs pati visada sakote teisybę?

Žmonės žino, kad turiu tokią savybę. Kartais tai darau kenkdama sau. Pavyzdžiui, niekada nepataikauju. Jeigu man kas nors nepatinka - tai ir parodau. Negaliu savęs perdaryti. Užtat kai man kas nors patinka - būtinai pasakysiu.

Koks jūsų zodiako ženklas?

Skorpionas.

Tai jūs nepamiršate nieko pikta?

Atvirkščiai. Kartais pamirštu netgi tai, ko nereikėtų pamiršti.

Konfliktinėje situacijoje jūs įsitraukiate į karą ar išlaukiate, kol praeis savaime?

Visaip būna. Mane paralyžiuoja įžūlumas, ir aš ne iškart atsakau. Buvo taip ne kartą, paskui galvoji - kodėl gi aš nieko neatsakiau?

Sakoma, kad jūs griežtas žmogus. Tai tiesa?

Tegu galvoja kaip nori. Tiesiog aš labai reikli. Sau - taip pat. Jeigu kas nors mano, kad tai blogas charakteris, ką aš galiu padaryti? Pasikeisti sunkiau, nei pakelti save už plaukų.

Su savimi sutariate?

Deja, visada save graužiu.

Ką jūs manote apie savo "dukrą", kurią neva pagimdėte būdama 51-erių?

Visa tai sugalvojo mano giminaitė, tokia "maloni" moteris... Ir žurnalistui sumokėjo, ir mergaitę panašią surado. Nenoriu net prisiminti. Toji moteris gyvena su pykčiu. Teisingai vienas žmogus man sakė: "Jūsų giminaičių bėda ta, kad jie susipriešina su jumis". Na, sakykite, kaip aš tuo metu, kai "pagimdžiau" dukrą, galėjau šokti Australijoje, kur gastrolės vadinosi "Maja Pliseckaja ir Didysis baletas"? Parvykti į SSSR, į Leningradą, pagimdyti dukrą KGB gimdymo namuose ir padovanoti ją pirmai sutiktai kagėbistei? Paskui iškart išskristi į Paryžių šokti "Bolero"?

Jūs tikite likimu?

Taip. Bet ir charakteris yra likimas. Ne viską, bet daug ką žmogus lemia pats.

Štai jūs buvote tingi, o kiek pasiekėte...

Tai likimas. Taip buvo lemta. Bet aš labai mėgau šokti. Nuo vaikystės dievinau teatrą.

Jums pažįstamas pavydo jausmas?

Pasakysiu atvirai, nesigirdama: aš neturiu ko pavydėti. Dievas davė man gabumų, neblogus duomenis, Didžiajame teatre aš šokau virtinę baleto spektaklių, sulaukiau, atrodo, pasaulinės šlovės. O svarbiausia - aš turiu nuostabų vyrą. Ko man dar norėti?

Beje, kokiais kvepalais kvepinatės?

"Banditas". Prancūzo Roberto Pigė išradimas.

Negirdėti...

Jų nereklamuoja. Juk ne viskas, kas reklamuojama, yra gerai.

Pagal užsienio spaudą