Lukiškių "mirtininkų" gyvenimas: savižudybės, nelegalios "dovanos" ir sekso troškulys

Lukiškių kalėjime pasitikę prižiūrėtojai šypsodamiesi kviečia užeiti, tik nepažada, kad pareisime atgal. Juokas juokais, bet aštuoniasdešimt penki šiame kalėjime kalintys "mirtininkai" jau niekada negrįš į laisvės pusę.

Lankytojų eilės

Po poros metų šimto metų jubiliejų švęsiančiame Lukiškių kalėjime šiandien yra šiek tiek daugiau nei pusantro tūkstančio kalinių. Tuo tarpu realiai čia telpa vos 906. Lukiškėse vykstantis judėjimas primena autobusų stotį - kasdien čia ateina ir išeina apie 3000 žmonių.
Nieko keisto, kad lankyti kalinių iš visos Lietuvos atvažiuojantys giminaičiai ir draugai beveik kas kartą bando į kalėjimą įnešti pačių įvairiausių neleistinų daiktų. Trumpalaikiai, valandą trunkantys pasimatymai su kaliniais prasideda pusę devynių ryto, tačiau jau septintą valandą prie durų nusidriekia nemaža eilutė. Kartais lankytojams tenka laukti visą dieną, nes kabinų, skirtų pasimatymams, tėra šešios, o norinčių - šimtus kartų daugiau.

Kaip slapta įnešti kompiuterį?

Pati populiariausia neleistina "dovanėlė" kaliniams - mobilieji telefonai. Pernai jų buvo konfiskuota septyniasdešimt. Kontroliuoti situaciją labai padeda neseniai kalėjimo valdžios įsigytas rentgeno aparatas, kainavęs net 120 000 Lt.
Tačiau nenuginčysi, kad viltis miršta paskutinė. Net žinodami, kaip rizikuoja, žmonės prisigalvoja visokiausių gudrybių, bandydami kaliniams perduoti uždraustus daiktus.
Kalėjimo direktorius Anatolijus Davidonis pasakoja, kad ne taip seniai vienam nuteistajam buvo atneštas muzikinis centras. Pareigūnai pastebėjo, kad neatsidaro kompaktinių diskų tiltelis. Išardžius aparatą, paaiškėjo, kad ten įdėtas kišeninis kompiuteris, turintis ir mobiliojo telefono funkciją.
Tame pačiame siuntinuke buvo ir žaidimo "Tetris" dėžutė. "Nesame mes tokie kvaili ir ne taip lengva mus apgauti, - sako A.Davodonis. - atidarėm dėžutę, o ten - dar vienas kompiuteris. Visi šitie daiktai buvo konfiskuoti, o žmogus dar ir baudą sumokėti turėjo, patyrė 6000 Lt nuostolį".
Mobiliuosius telefonus kaliniai slepia ir pagalvėse, ir sviesto dėžutėse, ir laikrodžiuose ar net medžio dirbiniuose. Juos lankančios moterys šampūno buteliukuose mėgsta "paslėpti" geležinius pjūklelius.

Laiškų cenzūra išliko

Kalėjimas nuo sovietmečio laikų gerokai pasikeitė. Šiandien kaliniai gali niekieno necenzūruojami rašyti laiškus į laisvę. "Aišku, teismui arba man nutarus kai kurius laiškus galime patikrinti, - sako A. Davidonis. - Mes jau žinom, ką atsirinkti..."
Kalėjime, ne taip, kaip kolonijoje, mažesnė ir narkomanijos problema. Šiandien Lukiškėse yra 11 žmonių, infekuotų ŽIV. Kiekvienas atvykėlis yra patikrinamas. Be to, priešingai nei kolonijose, čia draudžiami ilgalaikiai pasimatymai, - dar viena galimybė iš laisvės į kalėjimą "atnešti" ŽIV virusą.

Kaip vyrai gyvena be moterų

Ilgas koridorius ir daugybė kamerų, kuriose kali iki gyvos galvos nuteisti "mirtininkai" - geriau sias pavyzdys to, ką iš vyrų padaro ilgalaikių pasimatymų nebuvimas. Kamera, kurioje kali du nusikaltėliai iš Panevėžio, prigrūsta naujausios aparatūros: televizorius, muzikinis centras, vaizdo, DVD grotuvai. O ant sienų - nuogų gražuolių nuotraukos.
"Kaip vyras galiu pasakyti, kad ilgalaikių pasimatymų nebuvimas gali sukelti agresiją, bet kaip kalėjimo direktorius turiu pasakyti, kad mes po to mažiau problemų turime, - sako A.Davidonis. - Bandom tą problemą išspręsti kitaip: norėdami tuos pasimatymus padaryti netradiciniais tiems, kurie kali iki gyvos galvos ir laisvėje turi šeimas, po pasimatymų leidžiame su šeimos nariais dar šiek tiek pabūti ir kameroje".
Du panevėžiečiai, kuriems likusį gyvenimą lemta praleisti šioje ankštoje kameroje, leidžia nufotografuoti savo "turtą", tačiau griežtai atsisako kalbėti. Bandymai juos prašnekinti - beviltiški. "Nestovėkit taip arti jų, jeigu jie nesusivaldys, patirsit tokį šoką, kad visą gyvenimą atsiminsit," - sako prižiūrėtojas, o kiti du atsistoja tarp lankytojų ir kalinių. Pasidaro visai nejauku.

Savi įstatymai

"Kalėjimas - tikras visuomenės veidrodis, - įsitikinęs Lukiškių direktorius. - Visos problemos, kurios egzistuoja laisvėje, gyvos ir pas mus. Juokauju, kad Lukiškės - tai kaip Vatikanas Romoje. Atskiras miestas, atskira valstybė".
Kaip ir kiekvienoje valstybėje, čia egzistuoja savi įstatymai, savos taisyklės. Čia kiekvienas gali padlaižiauti, norėdamas iškaulyti ilgesnį pasimatymą ar labdaros būdu atkeliavusį televizorių. Kiekvienas gali reikšti nepasitenkinimą, pavyzdžiui, kodėl jam atiteko "13" numeriu pažymėta kamera. Tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas bus išklausytas.
Čia yra ir tokių, kurie kalėjimo gyvenimą pažįsta daug geriau nei gyvenimą laisvėje. Kai atsidaro Sergėjaus Pachomovo, dar vieno "mirtininko" kameros durys, į veidą drioksteli kažkokio nemaloniai tvankus oro banga. Šis vyriškis nuo kalėjimuose "gyvena" nuo keturiolikos. Dabar jam 47. Per visą tą laiką laisvėje jis buvo vos mėnesį ir devynias dienas. Ši kamera savo prabanga nė iš tolo neprimena panevėžiečių. Kuklus staliukas, geležinė lova, senovinis radijas ir televizorius, kurį padovanojo švedai.

"Mirtininkai - studentai"

Dabar kaliniai gali džiaugtis kur kas geresniu meniu - anksčiau maistas kaliniams būdavo gaminamas vos iš keturiolikos produktų, šiandien - iš keturiasdešimties. Kiekvieną dieną nuteistiesiems į kameras pristatomi vis kitokie patiekalai.
Ar dėl to lengviau gyventi, o gal reikėtų sakyti - egzistuoti, nuo ryto iki vakaro matant tik keturias sienas, grotuotą langelį ir geležines duris? Ko gero, ne. Gal todėl vienas kalinys rašo knygą, kiti pagal Lukiškių ir Vilniaus pedagoginio universiteto sudarytą sutartį studijuoja. "Mirtininkų - studentų" "Lukiškėse" yra trys: keturiasdešimtmetis Kęstutis Matijošaitis, penkiasdešimtmetis Remigijus Bružas ir keturiasdešimt septynerių Justinas Buta. Juos lanko dėstytojai, kamerose stovi kompiuteriai.

Savižudybė iš septinto karto

Tačiau tokių, kurie nelaisvėje bando kabintis į gyvenimą - vienetai. Daugiau tokių, kurie atsidūrę kalėjime bando žudytis. Ne visiems pavyksta, kai kurie tikslo pasiekia iš septinto ar aštunto karto. "Galiu pasakyti, kad žmogus, kuris pabando nusižudyti vieną kartą, bandys vėl, - iš patirties kalba A.Davidonis. - Pas mus tokie vadinami "suicidais". Juk ir pati Lietuva pagal savižudybių skaičių pirmauja Europoje".
Kadaise Lukiškėse lankėsi Švedijos princesė, Vilniaus meras Artūras Zuokas, norvegų grupelė filmavo dokumentinį filmą, per metus apsilankydavo apie trisdešimt vaikų ekskursijų. Gyvenimas čia nestovi vietoje. Tačiau vaikštant ilgais kalėjimo koridoriais tarp daugybės geležinių durų, įkalinančių kažkada gyvenime paslydusius žmones, taip neatrodo.