Liutaurui Čeprackui namų šeimininkės nereikia

Pirmadienio vakarais BTV eteryje dūžta indai ir girdisi riksmai. Tai kulinarinio realybės šou "Pragaro virtuvės" šefas LIUTAURAS ČEPRACKAS (38), iš savo tėvo dainininko paveldėjęs gerą balsą, auklėja savo mokinius - būsimus virtuvės šefus. Vis dėlto lietuviškasis Gordonas Ramzis akcentuoja, kad autoritetu tampama ne dėl riksmų, o turimo žinių bagažo. Ir lengvai ironizuoja posakį, kad pagrindinis ingredientas gaminant yra meilė: svarbiausia, pasak Liutauro, yra geri produktai, nes puspadis nebus skanus nei su mažiau, nei su daugiau meilės išvirtas.

- Ko ėjote į "Pragaro virtuvę"?

- Nes tai buvo nuotykis. Ir dar eidamas į televiziją labai tikėjausi, kad gal tai supaprastins mano bendravimą su moterimis.

- Kaip?

- Tikėjausi, kad pasižiūrėjusios laidą "Pragaro virtuvė" jos apie mane tiek žinos, kad realiame gyvenime mums nebereikės ilgai bendrauti ir pakaks užduoti vieną vienintelį klausimą: gal pusryčių? (Juokiasi.) Tiesa, bijau, kad bus moteriškai gudriai išsisukta paklausus, kelintą ryte ateiti...

- Kokių komentarų sulaukiate dėl savo vaidmens laidoje?

- Vieniems nepatinka, kad aš mėtau maistą, kitiems - kad rėkiu... O kažkas po vieno mano komentaro pareiškė, kad aš nekenčiu moterų. Bet aš sakau, kad aš jas myliu! Ypač - gražias.

- Ant ko rėkiate gyvenime?

- Niekada nerėkiu ant kultūringų žmonių, ant inteligentų. Nes tokiu atveju tai būtų įžeidimas pirmiausia sau pačiam. Dar aš nerėkiu ant žmonių, kurie negali apsiginti. Bet rėkti ant chamų ir durnių man teikia pasitenkinimą. Nes jie nesupranta kitos kalbos. Nes chamai, durniai ir šiaip nevispročiai suvokia tik rėkimą. Jie gi nesupranta tokių dalykų kaip "prašau", "atsiprašau", "malonėtumėt" ar "nemalonėtumėt"... Jiems tokie žodžiai yra silpnumo požymis.

- Koks maistas siejasi su vaikyste?

- Kijevo kotletas. Nuo šešerių vienas pradėjau vaikščioti į restoraną "Neringa". Mama man duodavo tris rublius, apie rublį šešiasdešimt kainuodavo Kijevo kotletas ir dar man likdavo kinui. Ir dar pasiimdavau agurkų salotų, nes tais laikais tik "Neringoje" žiemą galėdavai gauti pjaustytų agurkų salotų su grietine.

- Kaip jus įleisdavo į restoraną vieną?

- Pirmą kartą padavėjas bandė mane išmesti. Bet aš padėjau ant stalo pinigus ir pasakiau: man Kijevo kotletą, agurkų ir giros.

- Ko nevalgote?

- Nevalgau dumblinių žuvų: visokių karpių, baltųjų amūrų, jos yra visiškas šlamštas ir ubagų maistas. Vienintelis kartas per metus, kai valgau mamos įdarytą karpį žydiškai, su burokėliais, yra Kalėdos.

O kartą negalėjau praryti tokio vieno kirmino. Jis buvo didelis, baltas, pūlingas... Nors šiaip valgau viską iš eilės: blakes, keptus žiogus, skruzdžių kiaušinius... Mano darbas yra ragauti viską.

- Ir kas iš ragautos egzotikos buvo šlykščiausia?

- Blakės. Ragavau jų Meksikoje. Blakes įtraukiau į nevalgomo maisto sąrašą, šalia karpio. (Juokiasi.)

- Ar turite mėgstamiausią patiekalą ar maisto produktą?

- Man viskas skanu, kas skaniai paruošta. Kai manęs paklausia, koks mano firminis patiekalas... Firminis patiekalas yra mėgėjo priedermės reikalas. Tai yra kai žmogus nesugeba normaliai gaminti, jis tobulina savo vieną marmalą tol, kol šis pasidaro daugmaž valgomas, ir tada jis turi savo firminį patiekalą.

- Be kokio maisto negalėtumėte gyventi?

- Atsakysiu taip: aš negaliu gyventi be maisto. Be daug įvairaus maisto. Ir aš negalėčiau gyventi su dviem produktais.

- Ar Lietuvoje turime tokį maisto produktą, kurio atitikmens pagal kokybę pasaulyje nėra?

- Neturiu atsakymo. Jei imsime sūrius, Dargužių kaime gaminami puikūs sūriai, bet nuvažiavęs į Prancūziją supranti, kad Dargužiams iki Prancūzijos - kaip pėsčiom iki Mėnulio.

- Ką manote apie posakį, kad gaminant svarbiausias ingredientas yra meilė?

- Svarbiausias ingredientas gaminant yra aukštos kokybės produktai! Kaip sako ispanai, materia prima, nuo kurios viskas prasideda. Manęs niekas neįtikins, kad jei puspadį išvirs ne Čarlis Čaplinas, o geras virėjas, tai nuo to jis bus skanesnis.

- Kokį darbą virtuvėje vadinate juodu?

- Stovėti virtuvėje nuo ryto ligi vakaro ir "kukinti" tą patį per tą patį yra juodas ir neįdomus darbas.

- Indus plaunate?

- Va vienintelis dalykas, ko aš nemėgstu virtuvėje, yra indų plovimas. Manau, kad šefas turi gaminti, o plovėjas - plauti indus.

- Jums kas nors drįsta ruošti maistą?

- Per visą savo gyvenimą Lietuvoje galėčiau ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti, kiek kartų moterys yra gaminusios man valgyti.

- Bijo jūsų virtuvės šefo statuso?

- Bijo, kad man neįtiks, nors iš tikrųjų aš esu visiškai nepretenzingas maistui. Aš galiu reikalauti, kai ateinu į restoraną ir moku didelius pinigus, o man atneša kažką, kas yra akivaizdžiai klaida ar apsileidimas. Va tada aš galiu reikalauti. Bet jei man gamina namuose draugas, draugė ar dar kas nors, kaip aš galiu būti nepatenkintas? Ar turiu susipaprastint ir susivokti, kur esu.

- O su jumis gyvenanti moteris...

- ...su manim negyvena jokios moterys. Aš kartkartėm su jomis gyvenu.

- Ar jos gamina jūsų namuose?

- Aš tiek trumpai su jomis gyvenu, kad jos nespėja man daug prigaminti...

- Ar jūs joms taip greitai pabostate?

- Ne. Bet svetimuose namuose pabudusi nepuoli kažko gaminti... Todėl kažką paruošiu aš.

- Kodėl gyvenate vienas?

- Nes man taip patogiau. Moteris yra įsipareigojimai. Ir kai esi vienas, čekyje niekada nėra ženklo x 2.

- Tai jūs - egoistas, ir dar gobšus?

- Oi ne, aš visai negobšus. Atvirkščiai, turiu kitą problemą: nemoku skaičiuoti pinigų ir juos taškau į kairę ir į dešinę. Ir ypač - moterims. Grįžtant prie klausimo... Kažkam gerai būti su kažkuo ir jie kitaip negali, o aš tą puikiai sugebu - būti vienas. Nors seksas yra super. Mylėtis yra nuostabu.

- Ar kelias į jūsų širdį eina per skrandį?

- Kelias į mano širdį eina per lovą. (Juokiasi.) Anksčiau kreipiau dėmesį tik į išvaizdą, bet pastaruoju metu norisi, kad tas gražus popierėlis slėptų dar ir gražų turinį. O apie kelią į širdį... Man iš moters nereikia, kad ji būtų namų šeimininkė: ruoštų valgį ir juos tvarkytų. Namus turi tvarkyti valytoja, maistą galiu gaminti aš, buitinius darbus taip pat nudirbu pats... Iš moters man reikėtų... Per švelnumą eina kelias į mano širdį. Ir dar, manyčiau, atvirumą, nuoširdumą. Bet vėlgi, čia labai slidu. Nes kai tu per daug mielas, šiltas, nuoširdus, ant tavęs sulipa su visais batais ir mėgaujasi patogiu gyvenimu...

- Ar moteris, sukūlusi lėkštes, atkreiptų jūsų dėmesį?

- Mane tai labai nervina, nes jei tai būtų pigios lėkštės ar ne mano - daužykit į sveikatą. O maniškių liesti nereikia.

- Virėjo talentas yra dievo dovana ar to išmokstama?

- Galima išmokti skambinti pianinu, bet kai turi Dievo dovaną, išeina ir paprasčiau, ir geriau.

- Ką veikiate laisvalaikiu?

- Keliauju. Niekada gyvenime nesu buvęs kokiame viešbutyje prie jūros su programa "viskas įskaičiuota". Tokiems žmonėms man norisi pasakyti: Kisa, kam jums pinigai, jūs gi neturite fantazijos?..

- Parekomenduokite restoraną, dėl kurio būtų verta grūstis net į pasaulio kraštą?

- Aš parekomenduočiau visą miestą, į kurį verta vykti daugybę kartų - į San Sebastianą Ispanijoje. Tai Europos kulinarijos sostinė. Ten ypač skanus maistas, bet tas nuostabus pasaulis neatsivers beveik nė vienam lietuviui.

- Kodėl?

- Nes valgiaraštis visuose restoranuose yra surašytas ant lentos ir tik ispaniškai, o kai kuriose vietose net nėra jo ir reikia eiti tiksliai žinant, ko tu ten eini ir ką nori užsisakyti. Bet kai moki kalbą, ten tokių dalykų galima atrasti... Fejerverkai!

- Ką virtuvės šefui reiškia alkis?

- Alkis mane įkvepia kūrybai. Darau tai lovoje, nevalgęs. Atsikeliu, pasiskaitau internetą ir tada pradedu galvoti apie maistą, ir kai esu alkanas, man sekasi tai daryti kur kas geriau nei kai esu sotus. Nes kai aš sotus, man rūpi žemesni dalykai.

- Žmonės kalba, kad esate labai arogantiškas. Kada toks tapote?

- Visą gyvenimą toks buvau. Ypač - su mulkiais. O jei rimtai, dažniausiai gatve einu labai užsigalvojęs ir nieko nematau. Aš per metrą galiu praeiti pro savo geriausią draugą ir jo nepastebėti, ką daug kas taip pat vadina arogancija. Nors to nėra. Aš tiesiog būnu paskendęs savo mintyse. O dargi esu trumparegis.